Miesto dialoge su kultūra retkarčiais išgirstame sąvoką "performatyvus dizainas". Neseniai POST galerijoje pristatyta atvira performatyvių objektų laboratorija. Kas tai? Nauja dizaino kryptis? Meno sambrūzdis? O gal kitoks požiūris į kūrybos procesą? Apie tai – pokalbis su dizainere, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto lektore Dovile Gaižauskiene.

– Žvelgiant iš istorinės perspektyvos: kada atsirado performatyvus dizainas? Nuo ko viskas prasidėjo? Kada jis išpopuliarėjo? Ką galėtumėte apie tai papasakoti?

– Asmeniškai man neteko atlikti išsamaus istorinio pjūvio. Esu radusi straipsnių, kad mums puikiai žinomas Jurgis Mačiūnas, Fluxus pradininkas, yra priskiriamas prie pirmųjų performatyvaus dizaino propaguotojų, kas man pasirodė labai įdomu. Iš tiesų – performatyvus dizainas turi "fliuksiškumo", šių idėjų atspindžių. Be abejonės, performatyvus dizainas populiaresnis užsienyje – jo rastume Nyderlanduose ar Didžiojoje Britanijoje. Pavyzdžiui, Danijoje, kurioje aš studijavau, ateidavo šokėjai, egzistavo dizaino teatras. Tas eksperimentinis dizainas dabar populiarėja, bet, aišku, nestinga šalių, kuriose gyvuoja požiūris į dizainą kaip į amatą. Vis dėlto tai nauja sritis. Užuominų gausu, bet ji dar mažai tyrinėta, fiksuota, analizuota. Performatyvaus dizaino esmė, kad procesas organizuojamas per sąveikas su kitomis, netgi su dizainu nesusijusiomis sritimis. Tai tam tikra scenos menų, technologijų, dizaino sintezė.

– Kokios šiandienos tendencijos vyrauja dizaino srityje, meno pasaulyje ar visuomenėje? Kas paveikė performatyvaus dizaino atsiradimą?

– Dizaine šalia klasikinių krypčių – produkto, interjero, grafinio, mados – išaugo naujos, specializuotos kryptys. Atsirado sąvokos "interaktyvus dizainas", "maisto dizainas", "įvaizdžio dizainas". Dizainas plečiasi, jis jau peržengia tradicijų ribas, mezgasi sąsajos tarp įvairių sričių. Šiandien dizainas atsiranda daug ankstesniuose produkto kūrimo procesuose, nei esame įpratę. O tada svarbu, kaip dirba dizaineris – ką jis sugeba pasiūlyti tose ankstyvose produkto kūrimo stadijose, kokių idėjų turi, kaip jis gali įsiterpti į daikto gimimo procesą. Reikalingas tarpdisciplininių žinių bagažas ir tam tikri gebėjimai – gera intuicija, empatija, psichologinės žinios dirbant individualiai ir komandoje. Svarbus stebėjimas, analizė. Na, tiesiog pasaulis tapo hibridizuotas. Pokyčiai meno pasaulyje vyko visada, tačiau tai institucionalizuojama ne iš karto. Šiandien tokios studijos jau gali būti Kaune – susikaupė užtektinai patirties.

– Norite pasakyti, kad šiuolaikiniam dizaineriui reikia kitokių gebėjimų? Stereotipiškai įsivaizduojame: šio menininko darbas – uždaras, labiau techninio pobūdžio. Žmogus sėdi prie kompiuterio, prie projekto ir mąsto vienas, dirba vienatvėje. O šiandien yra kitaip?

– Galbūt anksčiau intensyviau komunikuota tarp specialistų – dizaineris, jei kurdavo projektą ne vienas, bendradarbiaudavo su kitų dizainerių grupe. Šiandien jau nebėra taip – komunikavimo ratas daug platesnis. Per daugybę metų įsitvirtino aiški gamybinė, komercializuota schema: produkto idėja gimsta rinkodaros, vadybos profesionalų galvose, tada galbūt vyksta tyrimas, idėja tobulinama, svarstoma, šlifuojama, aprašoma. Ir tik tada galiausiai visai tai ateina iki paties dizainerio.

Dabar dizainas gimsta nebūtinai komercijos ribose. Dizaineris šiandien gali dirbti komandoje, kuri susiburia pagal interesus. Nebelieka kūrybos pagal apibrėžtą užsakymą, vien verslo sumetimais. Tiesiog žmonės dirba kartu ir sukuria produktą, o tada ieško, kaip jį galima realizuoti. Vaizdžiai tariant, tarsi ima iniciatyvą į savo rankas ir dalyvauja procese nuo pat pradžių. Naujose performatyvaus dizaino studijose mes tai ir pabrėžiame – žmogus negali užsidaryti dizaino pasaulėlyje.

– Ar tokiu atveju keičiasi paties dizainerio vaidmuo? Anksčiau kūrybą inspiruodavo reaktyvus elgesys, o šiandien reikia dirbti iniciatyviai?

– Tikrai taip. Aišku, suabsoliutinti negalima, nėra visiškai radikalaus pokyčio. Daug kas priklauso nuo paties kūrėjo būdo. Vienas dirba tradiciškai – ir jam gerai, to pakanka. O štai kitas dizaineris taip negali, ypač jeigu turi įvairialypės patirties. Gali būti, kad šios dvi dizaino kūrimo schemos gyvuos visada gretimai, tačiau negalime paneigti naujo požiūrio.Tiesiog objektą kuriantis performatyvus dizaineris nesupranta to kaip kažkieno užsakymo įgyvendinimo. Jis inovaciją gali pasiūlyti esant visai kitai produkto kūrimo stadijai, daug ankstesnei.

– O jūs nemanote, kad tai susiję su kūrybiškumo visuomenėje krize? Ir kalbame ne tik apie meną. Rodos, principas "kopijuoti ir įklijuoti" taikomas visur – mokantis, kuriant. O toks procesas, apie kurį pasakojate, regis, leidžia išsivaduoti iš kūrybiškumo stokos?

– Susilaikyčiau nuo radikalaus vertinimo, kad tai yra krizė. Galbūt tai lemia, kad šiandien žmonėms labai lengva rasti ir panaudoti informaciją, taigi kopijavimo momentas atsiranda nejučiomis. Tai greičiau informacijos atakų padarinys. Žmogus bombarduojamas pranešimais, jis tiesiog verda nuolatinėje informacijos apdorojimo būsenoje. Jis tarsi nebespėja būti kūrybiškas. Performatyvaus dizaino atveju svarbus tampa autentiškas ir sąmoningas kūrybos procesas – kad pažintum pats save, kad susikonstruotum savo modelį, kad išvengtum to kelio "kopijuoti ir įklijuoti", kuris, žinoma, labai lengvas.

– Kaip atremtumėte skeptikų nuomonę, kad performatyvus dizainas dėmesį koncentruoja į procesą, o ne rezultatą. Juk dizaino rezultatas – taikomojo pobūdžio, o performatyvus dizainas akcentus deda koncepcinėje plotmėje. Galbūt jis per daug dėmesio skiria kūrybos proceso raiškai, tačiau ne kūriniui?

– O kaip dizaineris gali dirbti be koncepto? Jei to nėra, galima nė nepradėti. Kas tu tada? Tiesiog atlikėjas? Kažko mechaninis atlikėjas? Juk mes kalbame apie dizainerį kaip apie kūrėją, o kūrėjui konceptualumas yra svarbiausia savybė. Kaip ir kūrybiškumas. Dėl dėmesio kūrybos raiškai: taip, šiandien mes gyvename perprodukcijos laikais. Ar tikrai reikia naujų kūrinių? Kartais mums labiau reikia naujų santykių tarp esamo, tarp to, kas jau sukurta. Reikia kurti ne naują gaminį, o naują santykį, ryšį. Tam nereikia prigaminti dar daugiau daiktų, verta panaudoti tai, kas jau yra sukurta. Pavyzdžiui, noriu puodelio. Esu tikra, kad galima rasti patinkantį iš jau sukurtų, kam gaminti papildomai? Čia jau atsiranda atsakingo vartojimo, socialinio dizaino momentai. Matome ateitį ir renkamės kelią, kaip į tą ateitį geriau nueiti. Tokiu atveju gal ir atsiranda dizaino ir verslo atskirtis. Juk kas norės prie stalo žmogaus, kuris pasakys: ne, negaminame šito, nes tai neprasminga.

– Apibendrinant: palyginkite tradicinį ir performatyvų dizainą. Tai kuo gi jie, paprastai tariant, skiriasi?

– Jeigu dizainą sulygintume su kelione, tai performatyvus dizainas nėra nuspėjama kelionė nuo taškų A iki B. Atstumui įveikti yra šimtai būdų, kuriuos norisi ir galima išbandyti. Čia tampa svarbūs eksperimentavimo įgūdžiai ir gebėjimas dirbti individualiai ar grupėje, kad kelionė neužsitęstų be galo. Tokiam procese yra daugiau vietos kūrybiškumui. Kontekstai, užduotys, netgi darbo vietos kinta, taigi pačiam dizaineriui svarbu žinoti, ką veikti gyvenime.