"Parko galerijoje" eksponuojami menininkės Ritos Onos Danielienės kūriniai – stereotipus griaunančios monotipijos ir lėlės kviečia apmąstyti visuomenės stereotipus ir bent jau mintyse juos panaikinti.

Žavios ir drąsios

R.O.Danielienės lėlės – daugiausia moteriškos lyties. Ir tai, žinoma, nėra atsitiktinumas: lėlė yra moterį visą gyvenimą lydintis daiktas – vaikystėje tai yra žaislas, suaugus virstantis į viziją, tobulos išvaizdos siekį. R.O.Danielienė lėlėms suteikia gyvenimus, iš jų figūrų, drabužių, sėdėjimo pozų galime bandyti perskaityti jų charakterius.

Lėlė "Uogelė" vaizduoja merginą ryškiai raudonais garbanotais plaukais, sukeltais viršugalvyje, su smagiai styrančiomis garbanomis. Rankose ji laiko raudonas uogeles – galbūt spanguoles. Sužavi lėlės veido išraiška, tarsi ji retoriškai klaustų: "Juk nuo šių uogyčių nepriaugsiu svorio?" Akytės smalsiai išpūtos, ploni antakiai pakelti, o raudonos lūpos papūstos lyg dūsaujant. "Uogelė" vaizduojama pusnuogė, jos oda baltutėlė lyg porcelianas. Nekaltas, netgi vaikiškas žvilgsnis, valiūkiškai sutaršyti plaukai, balta oda ir dalinis nuogumas simbolizuoja nepriklausomą, koketišką, o kartu –  ir naivų charakterį. O rankose laikomos uogos – gležnumą ir nepastovumą.

Kita žavi lėlė "Regina relax" – vaizduojama vonioje gulinti jauna mergina, žydru rankšluosčiu apsisupusi savo plaukus. Viena ranka lėlė parėmus savo veidą, tarsi susimąsčiusi. Didelių akių susimąstęs žvilgsnis. Ant porcelianinio baltumo veido matyti kelios strazdanėlės – valiūkiškumo simbolis. Lėlė, įkomponuota į mažytę vonią, taip pat neatsitiktinai: juk vanduo atpalaiduoja, įvairios grožio procedūros geriausiai lepina moterį.

Parodoje pristatomos lėlės kuria koketiškai naivios, rimtų problemų neturinčios moters įvaizdį, tačiau nė viena jų nepanaši į šiuolaikines lieknų formų barbes: R.O.Danielienės herojų kūno formos primena rubensiško tipažo moteris – plačių klubų, putliomis lūpomis bei žandais ir didelėmis akimis. Autorė taip žavingai pateikė lėlių charakterius, kad jų lengvabūdiškumas, meilumas tiesiog ir lieka personažo, o ne realių moterų, savybėmis.

Stereotipai ir taisyklės

Parodoje pristatomos ir kitokio tipažo lėlės. Štai "Aukselis II" – sėdintis vyrukas, aprengtas viščiuko/gaidžio kostiumu. Jo rankos sudėtos viena ant kitos ties krūtine, veidas susimąstęs ir tarsi nerodo jokio gyvenimo džiaugsmo. O ir kostiumas – baltas, kai kur net su nėriniais – visiška vyriškumo priešingybė. Vyras įkalintas gėdingame personaže. Ir čia autorė kalba apie visuomenėje vyraujančius stereotipus: arba drąsus, savimi pasitikintis vyras, arba – bailys, netgi viščiukas.

Kita lėlių grupė – lėlių poros. Viena tokių kompozicijų – "Seserys". Dvi mergaitės vienoda plaukų spalva, vienodais drabužėliais, sujungtos viena su kita supinta bendra plaukų kasa. Toks supynimas – tarsi nuoroda į dvyniams būdingą nematomą ryšį, kuris niekada tarp jų nenutrūks. Tik pamačius šias dvi lėlės iš karto kilo asociacija su Stepheno Kingo romano "Švytėjimas" ekranizacija, kurioje pasirodo dvi seserys dvynės, susikibusios už rankų ir abi kalbančios tuo pat metu. Ekranizacijoje šios dvynės seserys kėlė baimę ir įtampą, o R.O.Daniliauskienės lėlės kuria malonų neabejingumą šioms žavioms būtybėms.

Sugriauti mitą

Kita darbų grupė, eksponuojama parodoje – monotipijos. Grafikos kūriniuose autorei tampa svarbu ne tiek pasakojimo motyvas, kiek pati grafikos technika. Vienos plonytės linijos štrichu sukuriamas ištisas vaizdinys. Paveiksluose dominuoja nuogas kūnas. Vis dėlto vienas kūrinys – "Pegasas" – veda kitos temos link.

Kūrinyje vaizduojamas žirgas/pegasas. Neatidesnė akis pamanytų, kad tai du vienas už kito stovintys žirgai. Suklysti nesunku – pavaizduotos dviejų žirgų galvos. Tačiau taip kaip iš lėto buvo neriamos siūlės lėlėms, taip šiame kūrinyje iš lėto atsiveria ir prasmės. Pirmame plane esantis žirgas nulenkęs galvą, ant kurios turi ragą, o žirgo biustas padengtas oranžiniu rudos atspalviu. Antrame plane vaizduojama žirgo galva jau pakelta į viršų. Žirgo galva balta. Akimis ieškant žirgo kūno matyti nedrąsiai pavaizduotas sparno motyvas – tik kaip linija, tarsi nereikalingas ar neatsargus rankos mostas pieštuku. Šis trapus sparnas kyla iš pirmame plane pavaizduoto žirgo.

Menininkė sugretina silpnumą (nulenkta galva) su stiprybe (aukštai pakelta žirgo galva) ir neužtikrintumu (neryškus sparno fragmentas), tarsi kalbėdama apie Pegaso paslaptingumą.

Pegaso gimimas buvo neįprastas. Persėjui (Argo, miesto Graikijoje, karalius) nukirtus Medūzos galvą, iš jos kaklo iššoko Pegasas – sparnuotas žirgas. Čia autorė tarsi primena ir vienaragio mitą: senovės graikų istorikas Ktesijus (apie 400 m. pr. Kr.) savo raštuose aprašo mitinį laukinį gyvūną su vieninteliu ragu ant kaktos ir mini to rago gydomąsias savybes. Vienaragis – į žirgą panašus mitinis gyvūnas, turintis baltą kailį, skeltas kanopas ir spirale susisukusį tiesų smailų ragą, išaugusį iš kaktos vidurio. R.O.Danielienė į vieną mitą įpina du – Pegaso ir vienaragio. Panašiai kaip ir kurdama lėles, grafikos kūriniais autorė kvestionuoja, atrodo, gerai pažįstamas sąvokas ir mitus bei įsitikinimus.

Kas? R.O.Danielienės kūrinių paroda "Apie Tai Taip".
Kur? "Parko galerijoje".
Kada? Veikia iki gruodžio 3 d.