„Tremolo“ (liet. virpantis) – muzikinis terminas, reiškiantis daugiakartį, greitą vieno garso, intervalo ar akordo kartojimą, o šio spektaklio atveju – nuoroda į emocinį virpėjimą, kylantį tiek iš baimės, tiek iš malonumo. Idėjos autorė ir režisierė Laura Kutkaitė bei kolegė Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė spektaklyje tyrinėja šiuos jausmus, lydinčius moters seksualinį gyvenimą. Moksliškai atskleidžiami pagrindiniai su tuo susiję aspektai: moters anatomija, malonumą sąlygojantys veiksniai ir visuomenės normos. Paneigdamos susiformavusius mitus, aktorės jautriai sufleruoja gaires, padėsiančias atstatyti moters kūno pažinimo procesą, seksualinę sveikatą ir savivertę.

Performatyvi paskaita „Tremolo“ puikiai atitinka „ConTempo“ braižą: nestandartiniu tarpdisciplininiu išpildymu įveiklinama netikėta erdvė, o turinys suvirpina – asmeniškumu ir netgi dalykiškumu. Spektaklio atmosfera – sunkiai apčiuopiamas, bet vienas esminių aspektų, kuriuo aktorės perduoda informaciją ir kuria spektaklio meninę vertę.

LRT reportaže režisierė L. Kutkaitė pasakojo, kad pačiai seksualumą ir malonumą atrasti ir priimti padėjo būtent moksliniai faktai, tad jais pasidalinti spektaklyje ji pasirinko tiesiogiai, o „ne pasislėpiant po poetiniais vaizdiniais“. Ir būtent pats formatas – teatralizuotai pateikiami moksliniai faktai – turi vertę ir potencialą tapti geruoju pavyzdžiu ar įkvėpimu to, kaip galima paveikiai dalintis tokia informacija.

Aktorėms vos įžengus į auditoriją, kaip žiūrovė pasijutau neapčiuopiamo asmeniškumo aplinkos dalimi: mūsų lektorės bendrauja taktiškai ir korektiškai, jų laikysena tiesi, bet išraiškos draugiškos ir atviros. Gyvybingu tonu jos pasidalija vis asmeniškesne informacija apie save, malonumą, intymumą ir seksualumą, galiausiai apsinuogindamos. Ima skleistis tikroji auditorijos erdvės galia – sukuriama įprasta autoriteto ir „mokinių“ (publikos) skirtis, tačiau nėra numanomos ketvirtosios sienos, kaip kad įprastoje teatro scenoje. Žiūrovams suteikiamas visaverčio pašnekovo statusas be jį lydinčių atsakomybių ir prievolių – atverti save ir dalintis.

Šią kasdienio pokalbio nuotaiką priėmiau kaip esminę spektaklio pamoką, netgi dovaną. Mokslinė informacija padeda žmogui suvokti save kaip individą, izoliuotai, tačiau kartu pasijusti visuomenės nariu, nes išpildyti poreikį dalintis galima tik kalbant tarpusavyje. Toks dialogas yra labai jautrus, tad turi būti atviras ir nuoširdus.

Nuogumu ir atvirumu aktorės sukuria itin subtilią galios poziciją. Ji, visų pirma, formuojama racionaliu, nuosaikiu tonu kalbant apie moksle ir kultūroje ilgus metus diegtą žalingą informaciją apie moters statusą ir seksualumą. Tai pateikiama su saikinga ironija, eliminuojant moters kaip aukos poziciją – pažymima galia turėti teisingą ir išlaisvinančią šių dienų mokslinę informaciją.

Nuogumas parodomas kaip kasdienis, įprastas – ar šokant pagal mėgstamiausią dainą, ar juokaujant. Suardomas įprastas nuogumo kaip pažeidžiamumo, ar kaip akibrokšto, pasiaukojimo, supratimas. Aktorių skiriama dovana nėra auka ir tokią ją auditorija lengviau priima – dalijamasi, rodos, lengvai, nesitikint nieko gauti atgal.

Šią netikėtą – atvirų, nuogų, pažeidžiamų, bet galingų subjektų – poziciją priėmusios aktorės randa būdą išnaudoti ją dar vienu lygmeniu. Žiūrovas įtrauktas į šį pokalbį visgi „įjungia“ šiokį tokį netikėjimo pristabdymą (angl. suspension of disbelief) – priima, kad paskaita vyksta įprasta eiga, nors lektorės nedėvi drabužių, dalijasi asmenine patirtimi ir rankų gestais rodo kiek šaržuotai anatomiją reiškiančius mokslinius simbolius. Tai paruošia žiūrovą priimti kiek daugiau nei vien faktus apie moterų psichologinių ir biologinių reakcijų įvairovę. Čia atskleidžiama dar viena paskaitos dimensija – tarsi sensorinis tremolo.

Įveiklinant kelias abstrakčias priemones – drebančius kūno judesius, karkimo garsus, gaudžiantį ir gurgiantį garso takelį – auditorija yra panardinama į siurrealistinę paralelinę erdvę. Per judesį ir garso takelį galime patirti, koks yra kūniškumas, persipynęs su emocijomis: jį paaiškinti galima moksliškai, tačiau patirti – abstrakčiai.

Virpėjimu, rodos, išjaučiamas ir begalinis disonansas tarp klaidingų nusistatymų, ilgai vyravusių visuomenėje, žiniasklaidoje ir medicinoje bei natūralių reakcijų ir poreikių, kylančių žmogaus viduje.

Anoniminiuose asmenų, identifikuojančių save moterimis, pasidalijimuose apie jų santykį su savo kūnu ir malonumu, juntamas slogutis, neaiškumas, bet ir žaidimas, atradimas, laisvumas. Visos šios patirtys, iliustruojančios paskaitoje pateikiamą teisingąją mokslinę medžiagą, auditorijai pateikiamos su tam tikru sufleravimu: tremolo – virpėjimas – tai tarsi būdas apjungti emocinį ir kūniškąjį malonumo ar nepatogumo pojūtį.

L. Kutkaitė pati kuria kultūrinę terpę, kurioje dalinasi trūkstama, šių dienų mokslo atskleista informacija. Spektaklyje atveriamas delikatus kūno kaip laisvo ir gebančio jausti, kaip nuostabaus įrankio, įgalinančio patirti ryšį su savimi ir kitu, suvokimas. Kartu kūnas apsaugomas nuo besąlygiško seksualizavimo: nuogumas nėra sąlyga be išlygų, kurianti seksualumo patirtį. Visa tai pateikiama subtiliai balansuojant tarp netikėjimo sustabdymo ir žemiško betarpiškumo – pažeidžiamumo dovanos.