Memorialinė lenta paženklino Vilkijos Kauno g. 25-ąjį namą. Šiame name gyveno Ignatavičių šeima, kurioje kartu su broliu ir trimis seserimis užaugo būsimasis kunigas. Atminties ženklas pakabintas organizacijos "LDK palikuonys" ir Lietuvos šaulių sąjungos iniciatyva.
"Manau, trys žinomiausi vilkijiečiai yra kunigas Antanas Juška, kunigas kanauninkas Stanislovas Bačkis, visą save atidavęs lietuvybės stiprinimui Lietuvos valstybei ir Vilkijai, ir prelatas Z.Ignatavičius, kuris savo tikėjimu ir darbais garsino Lietuvą, kovojo už ją", – įsitikinęs "LDK palikuonys" atstovas Kęstutis Markevičius.
Z.Ignatavičius (1908–1975) baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m., pasitraukė į Romą. Čia tapo vienu iš Šv.Kazimiero kolegijos steigėjų. Vėliau kurį laiką Z.Ignatavičius gyveno Brazilijoje, profesoriavo dviejose kunigų seminarijose. Ten susibičiuliavo kunigu Antanu Saulaičiu. Jo rūpesčiu ir pastangomis pradėtas rengti lietuviškas radijo pusvalandis per vieną katalikišką Rio de Žaneiro radijo stotį.
Monsinjoro veikla Antrojo pasaulinio karo metais vertinta nevienareikšmiškai. Internete prieinamoje Z.Ignatavičiaus sūnėno Egidijaus Sauliaus Juodžio apybraižoje "Zenonas Ignatavičius. Ar galima išlikti žmogumi, kai aplink vien neteisybė?" rašoma: "Kunigas Zenonas Ignatavičius Antrojo pasaulinio karo metais buvo lietuviškų batalionų, vykdžiusių nacių užduotis, kapelionas Gudijoje (dabar vadinamoje Baltarusija), teikdamas religinius patarnavimus ir vietiniams gyventojams. Į rytus nuo Minsko katalikų dvasininkai buvo sovietų išnaikinti, šį naikinimą pabaigė okupantai naciai, tad Z.Ignatavičius tapo vieninteliu mokančiu vietines kalbas, veikiančiu katalikų kunigu didesnėje teritorijoje nei Lietuva. (...). Iš to kyla Z.Ignatavičiaus padėties dviprasmiškumas. Iš vienos pusės, jis sutiko būti pasiųstas į policijos (baudžiamuosius) dalinius, tai galėtų reikšti, kad pritarė hitlerinės Vokietijos politikai. Taip ir tik taip apie jį buvo skelbiama sovietų Lietuvoje. Iš kitos pusės, įvairių konfesijų karinius kapelionus turėjo visų kariaujančiųjų šalių karinės pajėgos, išskyrus Sovietų Sąjungą. Žmonės buvo religingesni nei šiais laikais, todėl daugeliui karių ir gyventojų anapusinis gyvenimas nebuvo tuščias garsas, ypač, kai aplinkui kasdien siautėja mirtis. Jiems reikėjo paguodos, dvasinio pastiprinimo – dvasininkų gero žodžio, apeigų. Z.Ignatavičius, atsisakęs patogios Kauno kunigų seminarijos prefekto vietos, išvyko į badaujančią ir pavojingą Gudiją (…). Matyti, kad žmogaus būta neeilinio, bet išsamių dokumentais paremtų publikacijų apie Z.Ignatavičių nėra. Yra tik smerkiančios arba giriančios ar paminėjimai tarp kitų reikalų."
Kunigą pažinojusieji įsitikinę, kad Z.Ignatavičius buvo apjuodintas sovietų propagandos.
Naujausi komentarai