Romantiškas pasaulis

Pavasariškai pavadinusi savo parodą, dailininkė joje atskleidžia svajingą, švelnų, romantizuotą pasaulį, jame – stilizuoti margaspalviai drugeliai, laumžirgiai, pienės pūkai, angelai, lietaus migloje ir vakaro žarose skendintys miestai. Tai tikrovė, išsipildanti maloniuose sapnuose, mintyse ar prisiminimuose, kuriuos dengia nostalgiškas šydas.

Toje tikrovėje tikima pasaka, svajonių išsipildymu, grožio ir gėrio pergale. Ji visiškai reali būna vaikystėje, o paskui kažkodėl nutolsta. Kartais net dingsta, ir net negrįžtamai. Dažniausiai drauge dingsta ir ramybė, palaimos būsena, sugebėjimas džiaugtis paprastais, mažais stebukliukais, kurie nutinka kiekvieną dieną: įstabių spalvų nutviekstu saulės patekėjimu, įmantriai sudžiūvusiais žolės stiebais, drugeliu, kurio sparnuose – ir įvairiausi spalvų deriniai, ir paslaptingi rašmenys.

I. Jonynaitė-Giedraitienė savo tapybos darbais tarsi mėgina būti kad ir nedideliu langu į tą pasaulį, kuriame gera, kur vyrauja harmonija ir nusiraminimas. Kukli, jautri dailininkė yra taip pat meno terapeutė ir tai iškart juntama – jos paveikslai išties turi terapinį poveikį, ramina ir pakylėja, primena, kad svajų pasaulis yra toks pats realus ir, svarbiausia, reikalingas (kad turėtume užuovėją, viltį, tikėjimą), o jei nemokame jo pamatyti ir nusipiešti, tai gali padaryti profesionali menininkė.

Kurianti giedrumą

L. Jonynaitė-Giedraitienė mokėsi Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar A.Martinaičio dailės mokykla), jai dėstė iškilūs menininkai Antanas Martinaitis, Alfonsas Vilpišauskas. Iki šiol dailininkė atsimena A. Martinaičio palaikymą: "Jis į mus, vaikus, žiūrėdavo tarsi į genijus, kiekvieną paskatindavo, pagirdavo."

Ir spalva ne ta, ir blizgesys, ir potėpis visai kitas – aliejus man geriau.

Vėliau L. Jonynaitė tęsė mokslus S. Žuko dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas), baigė Lietuvos dailės akademijos Kauno fakultetą – įgijo interjero dizaino specialybę. Ir visą laiką tapė – kaip anuomet, dar vaikas, nuėjo į dailės mokyklą, taip šios srities niekada neapleido, iliustravo daugybę vaikiškų knygelių, taigi su dažais ir teptuku bendravo nuolat.

Beje, dailininkė tapo ant drobės aliejumi, dabar daugelio pamėgti akriliniai dažai L. Jonynaitei-Giedraitienei nėra artimi: "Ir spalva ne ta, ir blizgesys, ir potėpis visai kitas – aliejus man geriau", –  prisipažįsta menininkė.

Akivaizdu, kad prie drobės tapytoja ateina ne išsisakyti, išsivalyti ar išsirėkti, ne atsikratyti susikaupusio nerimo ar kokių baimių. Atvirkščiai, tapymas jai – susikaupimo, įsiklausymo procesas, savotiška meditacija. "Paprastai pradedu tapyti neturėdama labai aiškaus plano ar kokio galvoje esamo vaizdo, – pasidalija mintimis menininkė. – Tapau ir pati stebiu, kas iš to išeina, užvaldo pats tapymas. Taip, orientuojuosi į pozityvius, giedrus vaizdus ir išgyvenimus – juk visokių negerumų ir taip daug, nesinorėtų jų dar dauginti kuriant."

Simboliai ir kaligrafija

Parodoje vyraujančiais romantizuotais drugelio, pienės pūko simboliais tapytoja ne tik stengiasi dovanoti atgaivą nerimo kamuojamam žmogui, bet ir švelniai, nemoralizuodama primena apie gyvenimo laiką – trapų, kintantį, brangintiną ir vienintelį.

Ryškus dailininkės dėmesys tapybos linijai, ji dažnai išauga iki tapybinės kaligrafijos – vienu tiksliu judesiu išgaunama abstraktų rašmenį primenanti linija (ar kelios), kuri tampa paveikslo dominante, akumuliuojančia laisvas interpretacijas, kylančias iš jau kiekvieno žiūrinčiojo individualios vaizduotės ir mąstymo.

Parodą "Pabudimas" surengusi menininkė neįkyriai kviečia pabusti kiekvieną, o ypač liūdintį žmogų, parklupdytą skausmo ar nevilties, nematantį šviesių, giedrų gyvenimo spalvų. Jos niekur nedingsta, nepranyksta – savo paveikslais įtikina L. Jonynaitė-Giedraitienė. – Jos visada yra: įstabūs saulėtekiai, svajingi saulėlydžiai, spalvingi drugeliai ir romantiški miestai, tereikia pastangos savo žvilgsnį (širdį) atplėšti nuo liūdesio šaltinio ir jį atgręžti į šviesos horizontus.

Iš gamtos įkvėpimo besisemianti tapytoja savo kūryba byloja, kad atidžiai, įsiklausius žvelgiant, pavyzdžiui, į laumžirgį ar drugelį, jei ir nepamatysime jame angelo sparnų (parodoje tai, beje, pamatyti galima), tai tikrai akimirką užsimiršime arba patirsime nuostabą – gamta nebūna nusiminusi, ji nevertina nei savęs, nei kitų, ji stojiškai priima visa, kas vyksta aplink, jos mirtį keičia gimimas, gilų žiemos miegą – vitališkas pavasario prabudimas, gėlės žiedas lieka toks pats gražus, net jei ant jo byra ašaros, ir būtent ašarotos akys dažniausiai tikina, kad žiedo spalvos – išblukę, kai jos lygiai taip pat geba džiuginti jomis besigėrintįjį, tereikia priklaupti ne prie savo liūdesio, bet prie tyro gėlės žiedo ar drugelio.

Kas? L. Jonaitytės-Giedraitienės paroda "Pabudimas".

Kur? Galerijoje "Balta".

Kada? Veikia iki gegužės 12 d.