Muzikinių žanrų paletė, kaip visuomet, labai įvairi – pasiklausyti bus galima sakralinės, pasaulietinės, simfoninės, kamerinės muzikos, ispaniškų, portugališkojo fado, varpų melodijų, vargonų akordų, filmų muzikos, o pačioje vasaros pabaigoje nuskambės ir džiazo akordai. Daugiausia dėmesio kasmet sulaukia pirmasis – Pažaislio festivalio atidarymo koncertas, kuris kaskart būna vis kitoks.
Veikiausiai itin daug klausytojų jis pritraukia ne vien dėl savo programos ar ryškių atlikėjų – juk Pažaislio festivalio pradžia dažnam kauniečiui kartu yra ir vasaros pradžia. Klausytis muzikos ne iškilmingoje salėje, o po vienuolyno skliautais – šlamant medžiams, čiulbant paukščiams, besileidžiant saulei (žinoma, jei ji šviečia), sutikime, yra visai kas kita.
Papildomi efektai
Praėjusį savaitgalį Pažaislio muzikos festivalį atidarė Giacomo Puccini opera "Toska", atliekama Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, diriguojamo Gintaro Rinkevičiaus. Dainavo Sandra Janušaitė (Toska, sopranas), Vaidas Vyšniauskas (Kavaradosas, tenoras), Almas Švilpa (Skarpia, bosas), Tadas Girininkas (Angelotis, bosas), Andrius Rubežius (Spoleta, tenoras), Arūnas Malikėnas (Zakristijonas, baritonas), Marius Rinkevičius (piemenėlis, diskantas) ir Kauno valstybinis choras (vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis).
Tiksliau, tai buvo koncertiniu būdu (be sceninio veiksmo) "bohemiečių" (režisierė Dalia Ibelhauptaitė) pakartota opera, iš Vilniaus kongresų rūmų perkelta į Pažaislio vienuolyno kiemą.
Ir tąkart jame atšiaurus vėjas tikriausiai pūtė neatsitiktinai – matyt, išmaniai nusprendė prisitaikyti prie operos siužeto ir muzikos. Juk "Toska" – bene pati dramatiškiausia G.Puccini opera, kurios centre atsiduria dainininkės Toskos ir dailininko Mario Kavaradoso meilės istorija, ryškiai pagardinta politiniais ir detektyviniais prieskoniais. Operos veiksmas vyksta Romoje, Napoleono invazijos laikais. Siužete – net dvi žmogžudystės ir viena savižudybė.
Dalis veiksmo vyksta bažnyčioje, tad šalia dramatiškų akordų kūrinyje gausu ir stilizuotos bažnytinės muzikos. Kūrinys tikrai vertas iškilmingos progos.
Papildomi iššūkiai atlikėjams
Tąkart Pažaislyje nebuvo nei sceninio veiksmo, nei itališko libreto vertimo, kurie padėtų klausytojams susigaudyti kupinuose intrigų operos siužeto vingiuose. Tad atlikėjams teko itin sunki užduotis – viską perteikti vien tik dainavimu. Ir, deja, ne visuomet pavykdavo iki galo.
Pirmas operos veiksmas buvo gana nuobodus. Na, pirmuose visuomet mažokai veiksmo, jausmai nesilieja per kraštus, o čia dar niekas nevaidina. Antrame ir trečiame emocijos lyg ir įsisiūbavo, o finale jau netgi buvo galima suprasti, kas vyksta operoje. Vis dėlto ne visi personažai buvo dinamiški, sunkiai jautėsi jų emocijų kaita ir operos siužete verdančios aistros. Kartais kiek pritrūko ir G.Puccini operoms būdingo lyriškumo, pabrėžiančio natūralesnę, prozinę kalbą, juk opera sukurta 1900-aisiais, tad yra šiek tiek įžengusi į modernizmo epochą daugeliu aspektų – ne tik muzikine kalba, bet ir idėja jausmus perteikti kuo tikroviškiau. Tačiau viskas skambėjo labai romantiškai, kitaip tariant, viską labai dramatizuojat, kas labiau būdinga XIX a. viduriui, o ne veristinės operos krypčiai (it. vero – teisingas, tikras).
Galbūt ne visai veristiška, bet įspūdinga buvo S.Janušaitės atlikta paskutinė Toskos arija trečiame veiksme – dramatiška, tačiau jautri, kupina kančios. Pagiriamojo žodžio nusipelnė ir jaunasis piemenėlis Marius Rinkevičius, labai rimtai ir profesionaliai atlikęs savo muzikinį numerį. Ne be reikalo nulipęs nuo scenos jis sulaukė gausių ovacijų.
Ypač profesionaliai, kaip beveik visuomet, skambėjo Kauno valstybinis choras, ypač – finalinėje scenoje. O Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pasirinko būti rūstus – puikiai iliustravo niūrius operos siužeto vingius. Kartais meilės scenose gal šiek tiek pritrūko šviesos ir plastikos. Kita vertus, neleido pamiršti, kokiame kontekste vyksta operos veiksmas.
Pristigo kontrastų
Šiek tiek pritūko ir kontrastų, tiek tarp pačių veikėjų, tiek jų jausmų ir emocijų transformacijų. Pavyzdžiui, pagrindiniai operos veikėjai Kavaradosas ir Skarpia, abu mylintys Toską, – labai skirtingi: pirmasis kuklus, švelnus dailininkas, kitas – piktas ir klastingas policininkas. Tačiau V.Vyšniausko ir A.Švilpos kuriami personažai buvo pernelyg vienodi. Atrodė, jei nematytum, kuris iš jų dainuoja, dažniausiai nesuprastum, kuris yra kuris, nepaisant fakto, kad vienas – tenoras, kitas – bosas.
Regis, atlikimas kokybiškas, tačiau pernelyg tvarkingas: vienam trūko švlenumo, kitam – pykčio, aistrų. Gaila, bet žymioji Kavaradoso arija iš trečiojo veiksmo taip ir neįvyko. Po koncerto, taip pat ir "Vilnius City Opera" premjeros, teko girdėti ne vieną pasvarstymą, kad ji buvo sukarpyta ar sutrumpinta, tačiau muzikinė medžiaga lyg ir visa – veikiausiai trūko vidinio užtaiso.
Gana blankūs buvo ir kiti vyrai – tai Angelotis (T.Girininkas), Spoleta (A.Rubežius), ir Zakristijonas (A.Malikėnas). Galbūt ne tiek blankūs, kiek labai vienodo charakterio.
Štai taip šiemet kauniečiams prasidėjo muzikinė vasara. Dramatiškai ne tik oro atžvilgiu, bet ir pačiu skambėjusiu kūriniu. G.Puccini muzika Pažaislyje skambėjo tikrai ne pirmą kartą, tačiau labai smagu, kad festivalio atidaryme neteko klausytis klasikos popso arba popso tiesiogine to žodžio prasme. Juk girdėjome ne tik žymiausias arijas, bet visą operą, ir dar kokią – "Toska" tikrai nėra lengvas ir patogus kūrinys tiek muzikine, tiek dramaturgine prasme. Tiesa, žmonių šiemet Pažaislio kiemelyje nesusirinko tiek, kiek įprastai. Belieka tikėtis, kad juos atbaidė šaltis ir vėjas bei labai nemažos bilietų kainos, o ne organizatorių pasirinkimas pateikti ne itin lengvai sukramtomą kūrinį.
Naujausi komentarai