Muzikinės kelionės dažniausiai apsiriboja Europos šalimis, kuriose nuo seno veši klasikinės muzikos kultūra, tačiau R.Novikaitei visai neseniai pasitaikė kur kas egzotiškesnis pasiūlymas – apsilankyti Pietų Korėjoje. Apie šią šalį mes, lietuviai, žinome ne tiek ir daug: tolima ir svetima mums ne tik muzikinė kultūra, bet ir jų kasdienio gyvenimo įpročiai, tačiau korėjiečiai europietišką muziką, pasirodo, labai vertina ir puoselėja. Kodėl? Atsakymai – pokalbyje su R.Novikaite.

– Šią vasarą dvi savaites viešėjote Pietų Korėjoje. Viešnagės tikslas – gana neįprastas: koncertinės gastrolės. Kaip atsidūrėte tokioje netikėtoje gastroliuoti šalyje?

– Koncertuoti Pietų Korėjoje mane pakvietė Gunsano filharmonija, kurios simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas Beak-Jeoing Huyn buvo mano studijų draugas Graco Muzikos ir menų universitete. Dar studijuojant, o ir vėliau – tęsiant muzikinę veiklą Austrijoje, jis mane kvietė dalyvauti jo inicijuotuose muzikiniuose projektuose. Kadangi paskutinį kartą bendravome bemaž prieš dešimtį metų, kvietimas atvykti koncertuoti į Pietų Korėją man buvo didelė staigmena. Šioje kelionėje apskritai viskas buvo netikėta – pradedant pačiu pasiūlymu, baigiant patirtais įspūdžiais: viešėjau ten dvi savaites, bet patyriau tiek, kad, regis, buvau mažiausiai mėnesį.

Padainavusi išgirdau bauginančiai spengiančią tylą, tačiau po keleto sekundžių 1 200 talpinanti salė jau griaudėjo nuo ovacijų: mane suprato ir įvertino.

– Klasikinė muzika – išskirtinai europietiško meno forma, tad tolimesnių kultūrų atstovai joje – gana reti svečiai. Galbūt dažniau tenka susidurti su muzikantais iš Japonijos ar Kinijos, kurie garsėja puikia atlikimo technika, tačiau Pietų Korėja šiame kontekste – tikra egzotika. Kaip korėjiečiai priima ir vertina klasikinę muziką?

– Vykdama ten tikrai nesitikėjau, kad tuose kraštuose yra tiek meilės ir pagarbos europietiškai klasikinei muzikai. Ten ji skamba faktiškai visur: vakarais fontanai šoka pagal Johanno Strausso valsus, Seule gatvės muzikantai groja Astorą Piazzollą, o oro uostuose nedidelėse scenose skamba gyvai atliekama kamerinė muzika. Kiekvienas didesnis miestas turi universitetą su muzikos fakultetu, taip pat savo filharmoniją, kurioje veikia simfoninis orkestras ir choras. Pietų Korėjoje apstu ir puikios akustikos koncertų salių, kurios, reikalui esant, nesunkiai ir netikėtai transformuojamos į operos teatrus. Tai rodo, kad klasikinė muzika ten tikrai yra labai mylima ir laukiama, tačiau vis tik korėjiečiams ji – svetima: greta koncertų dažnai rengiamos edukacinės programos, kuriose paprastai ir visiems prieinamai pasakojama apie atliekamus kūrinius. Kita vertus, tokie renginiai veikiausiai vyksta ne vien iš poreikio supažindinti su kūriniais – korėjiečiai bendrauja labai betarpiškai ir nuoširdžiai: po vieno koncerto nepasidrovėjo manęs paklausti, ar galėčiau padainuoti ligoninėje drauge su korėjietėmis sopranu Sim Min Joung, pianiste Su Mi Jo ir mišriu Gunsano choru. Žinoma – sutikau. Tai buvo vienas iš jautriausių koncertų visoje mano karjeroje – pajutau, kokią stiprią viltį muzika suteikia žmonėms. O po koncerto klausytojai vietoje gėlių dovanojo korėjietiško raudonojo ženšenio papildus – buvo ir linksma, ir keista.

– Toks dėmesys europietiškai muzikai – tikrai netikėtas. O kaip korėjiečiams sekasi ją atlikti patiems?

– Jie labai mėgsta klasikinę muziką. Nors tam tikra prasme ten ji yra svetimkūnis: klasikos tėvynė – Europa, tad, siekiant šiokio tokio autentiškumo, dėstytojams, dirbantiems universitetų muzikos fakultetuose, keliama būtina sąlyga – baigtos studijos ar bent stažuotės Europoje. Klasikinė muzika jiems – išmokta ir atsivežta kultūra, kurią, šalia savo nacionalinės, jie labai puoselėja ir atlieka puikiai. Manau, kad tokį jų profesionalumą lemia nacionalinės savybės – darbštumas, susikaupimas ir noras, kad viskas, ką jie daro, būtų labai geros kokybės. Tai liudija ir mano patirtis: po pirmosios repeticijos, pažvelgusi į orkestrą, pamačiau labai rimtus veidus ir išsigandau – galbūt po kelionės esu pavargusi ir balsas skamba prastai? Tačiau atsisuko dirigentas ir pasakė: "Matai, kaip tu visiems patikai?". Toks simpatijų išreiškimo būdas man buvo keistas ir nesuprantamas. O kad išties jiems patikau, supratau tik neformalioje aplinkoje po repeticijos, nes repetuodami jie koncentruojasi tik į darbą.

– Kaip susiformavo šios koncertinės kelionės repertuaras? Ar jis buvo sudarytas atsižvelgiant į tai, ką mėgsta korėjiečiai?

– Jie rengia labai įvairius koncertus, tačiau, mano pastebėjimu, retai kada turinčius nuoseklią tematiką. Korėjiečiai mėgsta gražius kūrinius – didingus, pompastiškus ir kuo žinomesnius. Pasiūliau šį tą iš savo labai mėgstamo Pietų Amerikos repertuaro – padainavau meksikietės Marios Grever dainą. Jiems patiko, tačiau, visiems gerai žinomos arijos iš Camille'o Saint-Sainso "Samsono ir Dalilos", Giuseppe Verdi "Don Carlo" ir Georges Bizet "Carmen" buvo įvertintos daug gausesnėmis ovacijomis. Dainavau ir korėjietiškai. Ir nors šis faktas skamba labai jau egzotiškai, pasiruošimo procesas nebuvo toks baisus, koks rodėsi iš pradžių. Gavusi natas dar besiruošdama kelionei, sulaukiau pagalbos iš VDU Humanitarinio fakulteto korėjiečių kalbos ir kultūros dėstytojos Eglės Petrauskaitės, kuri padėjo parengti tekstą, tad esu jai be galo dėkinga už nuoširdų bendradarbiavimą. Pati korėjiečių kalba nepasirodė labai sudėtinga – ji turi daug balsių, todėl yra patogi dainuoti. Kur kas labiau jaudinausi dėl tarimo ir interpretacijos – kaipgi korėjiečiai priims dainininkę iš Lietuvos, dainuojančią jų kalba? Daug nerimo kėlė ir faktas, kad toji daina yra labai svarbi ir reikšminga Pietų Korėjos gyventojams, nes yra apie ilgesį tėvų žemei ir žmonėms, kurie pasilikę Šiaurės Korėjoje. Padainavusi išgirdau bauginančiai spengiančią tylą, tačiau po keleto sekundžių 1 200 talpinanti salė jau griaudėjo nuo ovacijų: mane suprato ir įvertino.

Korėjiečiai turi labai gražius balsus, nes jų kalba, panašiai kaip ir italų, puikiai tinkama dainuoti.

– Mokpo universitete vedėte ir meistriškumo kursus. Kuo įdomi ši patirtis?

– Meistriškumo kursus Vakarų Europoje vedu gana dažnai. Dėstydama Vienos Praynerio konservatorijoje dainavimo meno mokiau studentus iš įvairių pasaulio šalių, tarp kurių – ir Kinija, Pietų Korėja, Indonezija, Japonija. Tačiau dirbti Azijos šalių universitete teko pirmą kartą. Mokpo studentai buvo nusiteikę dainuoti vokišką dainą – lied. Didžiausią susižavėjimą ir nuostabą man kėlė jų gebėjimas dainuoti tobula vokiečių kalba nemokant ja kalbėti. Muzikinė jų interpretacija – irgi tobulai vakarietiška: dainuoja taip, tarsi būtų gimę ir augę Vokietijoje. Beje, net ir vokiškai kalbantys dėstytojai kalbėdami vokiškai turi stiprų akcentą, kuris dainuojant išnyksta. O kalbant apie muzikinius aspektus – korėjiečiai turi labai gražius balsus, nes jų kalba, panašiai kaip ir italų, puikiai tinkama dainuoti. Dirbti su Mokpo universiteto studentais nebuvo sudėtinga, nes jų nuolatiniai pedagogai praktikuoja europietišką dainavimo bei interpretavimo estetiką. Kartais net buvo akivaizdu, jog korėjiečių vokalinė mokykla yra arčiau itališkosios nei mūsų lietuviškoji. Kaip ypatingą meistriškumo kursų Pietų Korėjoje bruožą galėčiau įvardyti tam tikrą pagarbos kultą – užsiėmimo metu studentai nuolatos dėkojo ir žemai lankstėsi. Norėdama būti mandagi ir aš dariau tą patį.

– Pietų Korėjoje viešėjote dvi savaites. Be abejo, turėjote galimybę iš arčiau pažvelgti ne tik į jų kultūrinio, bet ir buitiškesnio gyvenimo ypatumus. Kokį įspūdį paliko kasdieniškas korėjiečių gyvenimas?

– Pietų Korėja – nuostabi šalis. Joje yra viskas: miškingi kalnai, jūra, paplūdimiai, nuostabi gamta, gaivalinga augmenija. Jie ypač gerbia savo istoriją, puoselėdami ir atkurdami senovės paveldą – vienuolynus, senovinių rūmų kompleksus, kartu vystydami aukštąsias technologijas. Man pasirodė, kad Pietų Korėjoje yra keletas kultų, kurių vienas – grožio kultas. Ten visiškai įprasta, kad ne tik moterys, bet ir vyrai darosi įvairių grožio procedūrų bei plastikos operacijų: man neteko matyti vyro žilais plaukais! Ypatingą reikšmę Korėjoje turi žmogaus amžius – korėjietis būtinai išsiaiškina, kiek tau metų, nes tik tada žino, kaip su tavimi bendrauti mandagiai. Tiesa, jie labai prižiūri savo kūną – sportuoja, vartoja daugybę papildų, renkasi jaunatviško stilius drabužius, tad spėdamas amžių iš akies gali apsirikti ne vienu dešimtmečiu.

Kitas kultas – maistas. Kiek teko stebėti įvairių televizijos programų, daugelis jų rodo, kaip gamina maistą, kaip jį valgo arba komentuoja, ką ir kaip valgo kiti. Žvelgiant lietuvio akimis, korėjiečių valgymo kultūra – egzotiška: jie valgo labai karštą, aštrų, restoranuose pačių išsikeptą maistą. Jei kas paklaustų, ką jie valgo, atsakyčiau – viską. Man teko ragauti ungurį, iš kurio odos buvo pagaminta užtepėlė, o iš kaulų – traškučiai. Tai tik vienas pavyzdžių, tačiau viskas, ką teko ragauti, buvo be galo skanu.

– O ar nebuvo sunku susigaudyti ir nepasiklysti šalyje, kurios kultūra – labai tolima nuo mūsų? Juk net informaciniai užrašai ten rašomi vietiniais rašmenimis...

– Viešėdama Korėjoje, jaučiausi mylima ir apgaubta begaliniu dėmesiu: viską man idealiai suplanavo ir parūpino bei atnešė gražiai pateikę ant lėkštutės. Net buvau pakviesta susitikti su Jeollabuko regiono ministru Kim Seung Hwan maloniai pasikalbėti apie Europos ir Pietų Korėjos kultūras ir švietimą. Apskritai, korėjiečiai labai svetingi, o svečiams labai stengiasi savo šalį parodyti iš geriausios pusės. Esu jiems dėkinga, kad turėjau galimybę pažvelgti į Pietų Korėją ne tik kaip turistė, bet ir pabūti arčiau kasdienio jų gyvenimo. Šis apsilankymas, turtingas koncertų ir nuoširdaus bendravimo su žmonėmis, paliko pačius šilčiausius įspūdžius, o kartu ir nostalgijos gaidą – aplankyti šią šalį tikrai kada nors norėčiau ir vėl.