Pokalbis su M.Buroku – apie trilogijos ciklą užbaigusią knygą, gebėjimą persikūnyti iš vertėjo į kūrėją ir atvirkščiai, užsienio autorių poezijos vertimų padėtį Lietuvoje ir ateities planus.

– Tapote šių metų "Poezijos pavasario" laureatu – už pernai išleistą poezijos knygą "Švaraus buvimo" jums skirta Maironio premija. Esate minėjęs, kad šio rinkinio eilėraščiai buvo parašyti prieš kelerius metus. Jie, sugulę rankraščiuose, tiesiog laukė savo valandos, o galbūt idėjiškai turėjo priklausyti ankstesniems rinkiniams?

– Rašau lėtai, tad rašymo procesas užsitęsia apie 6–7 metus. Didžioji dalis "Švaraus buvimo" eilėraščių buvo parašyti per tą ilgą laikotarpį nuo praėjusios, 2011 m. pasirodžiusios knygos "Išmokau nebūti" išleidimo. Tiesa, yra keletas kūrinių, kurie netilpo į ankstesnį rinkinį, todėl buvo išspausdinti dabar, tačiau dauguma jų yra nauji. Paprastai tik tada, kai susikaupia tiek eilėraščių, kad pametu jų skaičių, pradedu galvoti apie knygą. Atsiradus daugiau nei 30 kūrinių, užeina noras sudėlioti juos į rišlią visumą.

Esu lėtai rašantis, tad kokiais 2025 m. gal ką nors ir išleisiu.

– Pastarąsias tris jūsų knygas "Būsenos" (2005), "Išmokau nebūti" (2011) ir "Švaraus buvimo" (2018) sieja panaši tematika, rašymo technika. Ar iš anksto buvote numatęs sukurti tokią vientisą seriją, o galbūt taip išėjo natūraliai? Gal jau kirba idėjos apie kitą, visiškai kitokią knygą?

– Iš anksto tikrai nebuvau numatęs, kad šios trys knygos taip susisies. Aišku, jų jungtys gana laisvos – nėra griežtų priežasčių, pasekmių ar santykių. Pirmoji ciklo knyga išleista dar 2005 m., o naujausia – pernai, – per šį laikotarpį būta asmeninio gyvenimo ir mąstymo pokyčių, tad jose susidėliojo mano jausmai ir patyrimai. Sakyčiau, kad rinkinius labiausiai sieja žodis "būti" ir tai, kas slypi po juo. O apie kitą knygą dar tikrai negalvoju, tačiau turiu idėjų pabandyti rašyti ne tik poeziją, bet ir prozą, šiek tiek pakeisti savo rašymo stilių, žiūros tašką. Tačiau apie visa tai kalbėti dar per anksti – "Švaraus buvimo" išleista tik prieš metus, o aš, kaip minėjau, esu lėtai rašantis, tad kokiais 2025 m. gal ką nors ir išleisiu (juokiasi). Vis dėlto rašymas yra neprognozuojamas dalykas – gal rudenį mane užlies įkvėpimas ir parašysiu 30 eilėraščių vienu prisėdimu. Niekada nežinai.

– Kuris eilėraštis iš "Švaraus buvimo" geriausiai atspindi dabartinę jūsų būseną?

– Iš tikrųjų visos knygos moto yra atspindėtas jos viršelyje. Vienas mano eilėraštis prasideda žodžiais "knygos yra mano takeliai ir sodas" – viršelyje aliuziją į tai ir regime. Kalbant apie dabartinę būseną, net nežinau, kurį eilėraštį įvardijus – vis keičiasi mano paties supratimas, požiūris į juos. Šiuo metu man artimesni pavasario ir vasaros eilėraščiai, pacituosiu vieną iš 62 puslapio. Jis man atrodo labai tinkantis gegužės mėnesiui, nors gal kiek ir niūrokas:

tik dabar suprantu

kaip nekenčiu

tos pilkumos

koks lipnus ir viliojantis

paprastas gyvenimas

kaip norėsiu tvarkos

ir baisėsiuosi ja

kaip apsėda ramybė

ir veja iš namų vienatvė

kokie įšilę pušų kamienai

už namo, koks rupus

smėlis, koks žalias

pakalnučių gedulas

tik dabar suprantu

– Ne tik rašote, bet ir verčiate poeziją. Tai nelengva užduotis – juk reikia ne tik išversti tekstą, bet ir sugebėti perteikti emociją, žinutę. Kuo dar įdomus šis darbas? Galbūt verčiami autoriai vėliau padaro ir šiokios tokios įtakos jūsų kūrybai?

– Kai tik pradėjau dirbti šį darbą, verčiami autoriai man darydavo daugiau įtakos. O štai jaunystėje jausdavau skaitomų autorių poveikį. Vėliau išmokau atsiriboti nuo kitų rašytojų tiek versdamas, tiek skaitydamas, tiek kurdamas. Vis dėlto dažniausiai verčiu tuo poetus, kurie man iš tikrųjų patinka, todėl jaučiu su jais ryšį arba bent jau žinau, kad sugebėsiu tinkamai perteikti jų balsą ir tekstus. Vertėjo darbo pradžioje įtaką man padarė Charlesas Bukowskis, o vėliau amerikiečių poetas Williamas Carlosas Williamsas ir kiti XX a. pradžios ir vidurio JAV poetai klasikai. Šiuo metu verčiu Walto Whitmano poezijos knygą, tad nežinau – gal mano paties rašymui įtakos ir turės tos ilgos W.Whitmano eilutės bei kosminis jo mąstymas.

Apskritai poezijos vertimas gali būti iššūkis, nors labai sunku apibūdinti šį procesą. Taip pat sudėtinga, kaip ir nupasakoti eilėraščio kūrimą. Kai esi vertėjas, tu moki verčiamą kalbą, žinai, kaip dera sudėlioti sakinį, išmanai rimo ir metro subtilybes, tačiau yra dar kažkoks nepaaiškinamas dalykas. Jeigu pavyksta jį perteikti, tada vertimas geras. Svarbu ir tai, kad versdamas vertėjas turi nuslopinti savo paties balsą ir rašymo stilių, stengdamasis perteikti verčiamo autoriaus rašymo ypatumus. Save patį privalai paversti skaidriu, permatomu arba net nematomu, nes tuo metu esi tiesiog stiklas, kuris per save perleidžia kito rašytojo tekstą. Vis dėlto, ar geras vertėjas yra nematomas, irgi diskutuotinas klausimas. Net ir beprotiškai besistengdamas to išvengti, tu vis tiek į tekstą įneši savo balsą ir stilių. Kiek skirtingų vertėjų, tiek visada bus ir skirtingų to paties teksto vertimų. Šio aspekto neišvengsi, tačiau pageidautina kiek įmanoma labiau save pašalinti iš verčiamo teksto. Iš tikrųjų verčiu ne tik dėl noro pasidalyti patinkančiais tekstais, bet ir dėl kitos priežasties. Kadangi pats eiles rašau ne taip dažnai, versdamas tarsi treniruojuosi – toks darbas padeda nepamiršti rašymo įgūdžių, juos atnaujinti.

Lietuvoje trūksta bendros sistemos – galbūt kokios nors interneto svetainės, kur būtų kaupiami poezijos vertimai iš įvairių kalbų.

– O kokią matytumėte užsienio poezijos vertimo padėtį mūsų šalyje? Galbūt šiai sričiai reikėtų skirti daugiau dėmesio?

– Tikrai derėtų. Išverstų poezijos knygų per metus pasirodo gal trys ar keturios, tad jų tikrai nėra daug. Daugiau vertimų spausdinama kultūrinėje spaudoje, tačiau jie greitai pasimiršta. Lietuvoje trūksta bendros sistemos – galbūt kokios nors interneto svetainės, kur būtų kaupiami poezijos vertimai iš įvairių kalbų. Taip pat norėtųsi, kad ir nedidelių knygelių serijos, kur būtų skelbiamos užsienio poetų eilės. Viso to kol kas nėra, tad užsienio poezijos situacija Lietuvoje yra gana padrika. Dažniausiai vertėjai siūlo savo iniciatyvas versti tam tikrus autorius, o leidyklos nelabai nori prie to dirbti, nes komerciškai poezija nėra sėkminga. Tad per metus pasirodo tik keli išversti rinkiniai – dažniausiai Nobelio literatūros premijos laureatų ar kitų žinomų poetų. Greitai pasirodys ir mano kartu su kolegomis, verčiama W.Whitmano rinktinė. Tad nors situacija nėra labai gera, ji pakenčiama. Vis dėlto norėtųsi sistemingo poezijos leidybos plano, knygų serijos – kad kasmet sistemingai būtų išleidžiama bent kelių pasaulio ar Europos autorių kūryba.

– Gyvenate literatūra – esate knygų apžvalgininkas, poezijos kūrinių vertėjas, poetas. Kai įsitaisote su kavos puodeliu ir nauja knyga rankose, ar pavyksta ją skaityti ne per apžvalgininko prizmę?

– Geras klausimas... Šiaip stengiuosi skaitomas knygas padalyti į dvi kategorijas – apžvalgai ir malonumui. Apžvalgai skirtas knygas, deja, skaitau kaip apžvalgininkas, nors kartais to gailiuosi. Norisi recenzuojamą knygą perskaityti ir savo malonumui, bet tai ne visada pavyksta. Skaitomas knygas išskirstau ir laike – apžvalgoms ir recenzijoms skirtus kūrinius paprastai skaitau ryte ar dieną, o laisvalaikio knygas – vakare. Stengiuosi šios tvarkos nesupainioti, nes jei visas knygas skaitai kaip apžvalgininkas, nebelieka jokio skaitymo malonumo.

– Ar apžvalgai skaitytas knygas vėliau stengiatės perskaityti kaip paprastas skaitytojas?

– Norėčiau, bet ne visada pasitaiko galimybė. Atsipūtus nuo skaitymo su pieštuku rankoje ir pastabomis paraštėse, po kurio laiko galima vėl iš naujo paimti knygą į rankas ir dar kartą ramiai sugrįžti prie įdomesnių vietų, pasimėgaujant ją perskaityti. Skaitydami apžvalgininkai tai daro labai greitai – neretai susigriebi, kad jau reikia rašyti apžvalgą, o knyga dar neskaityta, tad menkas čia malonumas. Dar pasitaiko variantų, kai kūrinį perskaitai laisvalaikiu, o tada pagalvoji, kad galima ir apžvalgą apie ją parašyti. Vis dėlto šie du skaitymo būdai yra tikrai skirtingi.

– Kaip įvertintumėte dabartinę Lietuvos poezijos padėtį? Ar mūsų poetai geba save tinkamai pristatyti ne tik gimtinės, bet ir užsienio skaitytojams? Galbūt matote ateinančią drąsią naująją kartą?

– Manau, kad mūsų poezijos padėtis yra tikrai gera – turime daugybę talentingų poetų, net ir lyginant su kitomis Europos ar pasaulio šalimis. Tiesa, kalbant apie gebėjimą save pristatyti, poetai iš tiesų ne visada būna kalbūs ekstravertai. Tačiau jaunieji autoriai kuo puikiausiai save geba reprezentuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, – jie išradingi, iškalbingi, mokantys kelias užsienio kalbas, gebantys laisvai bendrauti ir sudominti savo asmenybe. Tad nauja karta jau yra atėjusi – nors nepažįstu pačių jauniausių jos atstovų, už mane 10–15 metų jaunesni poetai jau yra išleidę po porą knygų, žinomi ir tikrai įdomūs rašytojai.

Ketvirtosios knygos sėkmė

Tarptautinio poezijos festivalio "Poezijos pavasaris" metu įteikiamą Maironio premiją yra įsteigusi Kauno miesto savivaldybė. Šiųmetį laureatą rinko vertinimo komisija, sudaryta iš penkių pastarųjųų "Poezijos pavasario" laureatų. Šiemet tai buvo poetai Vladas Braziūnas, Almis Grybauskas, Kęstutis Navakas, Ramutė Skučaitė ir Tomas Venclova.

Premija skiriama už geriausią naują poezijos knygą, išleistą per praėjusius kalendorinius metus. Rašytojų sąjunga šiam apdovanojimui šiemet pasiūlė penkis autorius: Marių Buroką (už knygą "Švaraus buvimo"), Vytautą Kazielą ("Alyvmedžiai"), Giedrę Kazlauskaitę ("Gintaro kambarys"), Mindaugą Nastaravičių ("Bendratis"), Dovilę Zelčiūtę ("Prieglaudos miestai"). M.Buroko rinkinys, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, komisijai pasirodė verčiausias "Poezijos pavasario" laurų.

M.Burokas – poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas, "Vilnius Review" vyriausiasis redaktorius. Jis yra išleidęs tris poezijos knygas – "Ideogramos" (1999), "Būsenos" (2005), "Išmokau nebūti" (2011). "Švaraus buvimo" – ketvirtoji poeto knyga, 2018 m. ji buvo nominuota Metų knygos rinkimuose.

M.Burokas apdovanotas Jaunojo jotvingio premija, Kultūros ministerijos premija už publicistinius kūrinius (2011), Antano Miškinio literatūrine premija (2012), "Poezijos pavasario" premija už užsienio poezijos vertimą į lietuvių kalbą ir Vilniaus knygų festivalio premija "Naujasis knygnešys" (2013), Vilniaus mero premija už poeziją apie Vilnių (2016), Vytauto Kubiliaus premija (2018).

Kas: Maironio premijos įteikimas – "Poezijos pavasario" laureato vainikavimas.

Kur: Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje (Rotušės a. 13).

Kada: gegužės 24 d. 18 val.

U ir J

išsišovę stuburų gumburėliai

smulkūs kaulai undinių

kvėpuoja

lyg saujoj laikyčiau

pasigavęs paukštelį

guli abipus

nemiega

šnopuoja

pasakok

šnibžda

apie pasaulį

medūzas

kas yra elektra

kaip medžiai auga

ir kodėl

popierius baltas

guliu

nemiegu

šnopuoju

žinių

patikimiausias šaltinis

filosofinis akmuo

pasenus

enciklopedija

tėvas

prigadinęs tiek popieriaus

praeities kaulavaisis

apgaubtas

ateities minkštimo

kalbu

į švarias galveles

tikiuosi, kad

tiesą

*****************

Visby

kraujas čia seniai užsnigtas

pabarstytas druska smėliu

vėl užsnigtas

prieš šimtus metų

tik bažnyčių ašakos barkšo

į pilkšvą dangų

kirviai nebeskaldo kaukolių

visi turi po dešimt pirštų

visų dantys sveiki

užuolaidos klostėtos

ir stalinės lempos jaukiai

sklaido tamsą:

– šalį užėmus

gerovė

– salą užplūdus

ramybė

– miestą užklojus

gausa

********************

dukroms

sėdžiu

tarp dviejų miegančių

kūnelių

tai davė

ir tai davė

ugnies ir vandens

šarkelė mergelė

po jos mūro arka

ryt

pražingsniuosim

į dieną

atsisuksiu

per petį –

aukso šarvai

aukso

rankelės kojelės

aliejaus smilkalų

esatis

ir dvi šviesios

galvos

– – – – – –

jau tolsta

*******************

Tomui Arūnui

mano dukra

vedė tave

apšepusį karaliūną

tiltu

taip lėtai ir iškilmingai

lyg kitapus

tarp niūrių penkiaaukščių

pagaliau lauktų

ir ramybė

ir maišto išsipildymas

ir net

tas saldus trekštelėjimas

atsukant

butelio kamštelį

******************

Vilnius. Liepa

erdvus sekmadienis prieš lietų. tik liepos tyliai barsto žiedus, o parko ūksmėje raudonai šviečia ledų prekeivio vežimėlis. ir pirmos katės tyliai žengia iš senamiesčio laiptinių. kieme prie smėlio žiovaudamas stovi anksti pakirdęs vaikas. ramybė trauksis tuoj. skambės varpai, kavinėse cinksės šaukšteliai ir pro Aušros vartus įžengs dairydamasis smalsiai svetimšalis.

**************

šalto rasoto puodelio

mėnuo

vaikystė

troškulys

dar jaunas

it kumeliukas

už lango – žalumos

sūkurys

it sapne

lėtas

ir begalinis

šviesuliai

amžiams sustingę

zenite

ir vanduo

keliantis

geliąs

********

mano bobutė

tarp tirštų agrastų

žiedadulkių

žolės sultinys

trykšta tarpupirščiuos

visi artimųjų vardai

klampioj juodoj beprotybėj

po užmerktais vokais

prabėga

raina vos atpažįstama

katytė

visi žinomi daiktai

skausmo migloj

votyse įklimpę

aštriais kampais

duria paširdžius

visa jos esybė

tos tirštos žiedadulkės

mirties vasaros blyksnis

lyg kas

saulei spiginant

būtų langą pravėręs

blykst

ir krenta tamsa

prišąla tarpupirščiuos

žolės syvai

sukreša

žiedadulkių luobas

blykst

ir tik

šilumos pasigedus

tyliai iš patalų

išsliuogia

raina katytė

******************

2015, lapkričio 13, Paryžius

mūsų šunys

išmoko neloti

loja sirenos

rytuos ir vakaruos

dūžta stiklas

kraują kitądien

užkloja gėlės

vėl ramu

tik naktį

gulim

atmerktom akim

prie artimo savo

klausomės

aštraus

nesiliaujančio

stygos zvimbimo

******************