Regėti neregimą

Trečią kartą surengtas festivalis leido pasimėgauti kitokio, ypač imersinio, teatro mėgėjams. Ką reiškia imersinis teatras? Tai toks teatras, kuris vyksta ne teatre, o kurioje nors visiškai neįprastoje erdvėje.

Tokio teatro spektakliuose pasakojamas istorijas galima ne vien stebėti ir klausyti, bet ir išgyventi, žiūrovams įsitraukiant į vaidinimą. Paprastai prietemoje stebėdamas spektaklį jame dalyvauji pasitelkdamas emocijas ir mintis, o čia tokia pat svarbia suvokimo priemone tampa ir kūnas. Kiekvieną kartą nežinai, ką atėjęs pamatysi ir kokį vidinį virsmą patirsi, bet žinai, kad toks teatras tave neabejotinai palies.

"Namas" siūlo susipažinti su būtent tokio teatro kryptimi. Jau vien tai festivalį paverčia išskirtiniu visos šalies kontekste, tačiau jis ypatingas dar ir todėl, kad kiekvieną kartą įsikuria vis skirtingame Kauno sename (paprastai apleistame) pastate, kurį prakalbina specialiai jam pritaikyti teatro pasirodymai.

Dar kitaip tariant, festivalis leidžia patirti kiekvieno namo (kartu ir Kauno bei visos šalies) istoriją. Prisiminti tai, kas jau yra užmiršta, ko neretai nebeprisimena patys kauniečiai.

Festivalis: turtingą Panemunės praeitį simbolizuojančio bendruomenės centro pastato istorija pasipildė spalvingais puslapiais. / M. Plepio nuotr.

Spektakliai virsta kelionėmis laiku, kurių metu galima ir paliesti, paragauti, užuosti ar pajusti specifinę oro temperatūrą, leidžiančią dar stipriau priartėti prie tam tikros praeities akimirkos. Toks teatras iš esmės negali būti nuobodus, nes jame vyksta nuolatinė kaita – auditorija gali keliauti po namo patalpas, liesti čia išlikusius autentiškus daiktus, įsilieti į vaidinimą, keisti siužetą ar personažus stebėti lyg po didinamuoju stiklu.

Spektakliai virsta kelionėmis laiku, kurių metu galima ir paliesti, paragauti, užuosti ar pajusti specifinę oro temperatūrą, leidžiančią dar stipriau priartėti prie tam tikros praeities akimirkos.

Kelionę prisiminimų pėdsakais buvo galima patirti ir Panemunėje. Su šiuo mikrorajonu yra susidūrę turbūt visi kauniečiai, kai vienais ar kitais reikalais tenka važiuoti pagrindine Vaidoto gatve. Tenka pripažinti, kad ji kelia prieštaringą įspūdį: prie pat kelio stūksantys seni mediniai namai traukia savo senove, tačiau kartu kelia nejaukumo ir nesaugumo pojūtį. Festivalis paskatino pakeisti išankstinę nuomonę. Šie namai saugo miesto kūrimosi atmintį. Jų sienose įsigėrę atitinkamo laikmečio nuotaika ir kvapas, emocijos, mintys, priimti svarbūs sprendimai.

Unikali namo istorija

Pravėręs namo, ant kurio kabo užrašas "Kauno Panemunės bendruomenės centras" (buvęs centras), duris nustembi, kiek daug visko įvyko šiame name. O kiek dar galėtų papasakoti kiti panašūs gatvės namai?! Festivalio idėjos pagrindinės sumanytojos ir organizatorės Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Pranciška Nešukaitytė šio namo istoriją dėliojosi iš mažyčių dalelių, pabirusių istoriniuose šaltiniuose ir vietinių gyventojų atsiminimuose.

Festivalis: turtingą Panemunės praeitį simbolizuojančio bendruomenės centro pastato istorija pasipildė spalvingais puslapiais.

26-uoju numeriu pažymėtas namas buvo pastatytas 1930 m., jame buvo įkurta parapinė Seselių mokykla – mokyti atvykdavusios vienuolės iš Pažaislio vienuolyno. Vėliau buvo įkurtas darželis, bendruomenės centras, kuriame šoko ir vaidino kolektyviai, dar vėliau – kino teatras. Atgavus nepriklausomybę čia veikė "Caritas", biblioteka, bendruomenės centras, namui priklausant vyskupijai vienu metu jame gyvendavo kunigai (apie tai byloja iki šiol name išlikę liturginiai drabužiai ir kiti daiktai). Vietiniai prisimena ir tai, kad didžioji pastato salė kartais būdavo naudojama ir kaip šarvojimo salė. Šiuo metu pastate steigiamas kūrybos centras "K.I.N.A.S. Panemunė".

Festivalis kartu leido atrasti ir patį Panemunės rajoną. Pasirodo, joje veikė pirmieji oro uostas ir kino teatras Kaune. Panemunė buvo žinoma ir kaip kurortas, kuriame šiltuoju metų sezonu ilsėdavosi daugybė poilsiautojų. O į centrą kauniečiai Vaidoto gatve važiuodavo konke (arkliniu tramvajumi). Pagrindinėje gatvėje anksčiau virė aktyvus gyvenimas, joje gyveno nemažai žydų, kurių įkurtos krautuvėlės ir kepyklėlės traukdavo praeivių dėmesį savo vitrinomis ir iš jų sklindančiais gardžiais maisto produktų kvapais.

Festivalis: turtingą Panemunės praeitį simbolizuojančio bendruomenės centro pastato istorija pasipildė spalvingais puslapiais.

Būti savimi

Kad ir kaip būtų įdomu, tačiau visa tai liktų sausais faktais, kurie praėjus laikui ir vėl pasimirštų. Taip jau yra, kad lengvai pasimiršta tai, ką esame išgyvenę ne savo kailiu, ne visomis juslėmis. Šioje vietoje scenos menas – itin tinkama priemonė, kuri leidžia išgyventi kitų žmonių nugyventas akimirkas, lyg šias būtum patyręs pats, ir jas įsiminti ilgam. Kiekvienais metais festivalyje galima įsitikinti, kaip svarbu yra saugoti prisiminimus, kaip būtent jie formuoja kiekvieno mūsų tapatybes ir sprendimus.

Kiekvienam festivalio namui yra naujai adaptuojami jau anksčiau pastatyti vaidinimai arba sukuriami visiškai nauji. Šiemet pristatyti keturi spektakliai, leidę pajusti tą pačią erdvę vis kitaip. Taip pat pajusti tai, kad sukurti iš tiesų paveikų tokio tipo – potyrių – teatro pasirodymą ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio (kai siužetą ir emocijas diktuoja jau pati dokumentinė erdvė).

Festivalis: turtingą Panemunės praeitį simbolizuojančio bendruomenės centro pastato istorija pasipildė spalvingais puslapiais.

Svarbiausiu tokių spektaklių vertinimo kriterijumi tampa bendrystės pojūtis, aktoriams ir žiūrovams (per)kuriant bendras istorijas, trinant ribas tarp to, kas yra realu ir išgalvota. Tokiame teatre žiūrovams nereikia nieko vaidinti ar apsimetinėti, o tiesiog būti savimi. Ir jausti. Iki giliausių sluoksnių. Be natūraliai išgyvenamų emocijų toks teatras neįmanomas.

Mažiausiai šiuo aspektu įtraukiantis pasirodė "Apeirono" teatro spektaklis "Nekaltas prasidėjimas". Pati spektaklio idėja gana įdomi – aktoriai kuria įdomius ryšius tarp kūno ir daikto, tyrinėdami jėgas ir sąveikas, kurios skatina atsirasti kažką naujo, ypatingai tarsi iš nieko, kai tam nėra tiesioginės priežasties. Kaip kad atsirado įvairių naujų dalykų įsivyravus pandemijos suvaržymams. Tema artima šių dienų mūsų patirtims, tačiau festivalyje, deja, visiškai pajusti kūrėjų siekto terapinio poveikio nepavyko. Namas ir spektaklis egzistavo tarsi du paraleliniai pasauliai. Pritrūkta stipresnių emocijų, didesnio žiūrovų įtraukimo. Galbūt iš dalies taip nutiko ir todėl, kad, spektaklį adaptuojant šiai erdvei, jis išlaikė svarbiausią įprasto teatro požymį – skirtį tarp scenos ir žiūrovų, kurie užėmė stebėtojo, o ne dalyvio poziciją.

Kūrėja name apgyvendino daugybę tarsi iš animė filmų įsikūnijusių dėmesį prikaustančių keistų personažų, dėvinčių juodo latekso aprangą.

Dviejų kūrėjų – Šarūno Datenio ir Severijos Janušauskaitės – spektaklis "Love(less) story" sukūrė kur kas stipresnį ryšį su namo erdve ir publika. Pasirodyme vaizduojama kartu gyvenančių dviejų žmonių – vyro ir moters – kasdienybė tapo artima ir lengvai suprantama. Veiksmas vyko ne vienoje namo patalpoje – žiūrovai galėjo judėti, stebėti, vaizduotėje kurti savitas sąsajas tarp personažų emocijų, namo ir jame esančių daiktų auros bei savo patirties. Pasirodymas išsiskyrė įdomia judesio, garso ir vaizdo derme, visose šiose kategorijose autoriams balansuojant tarp to, kas yra bendra ir privatu.

Praeities ir ateities jungtys

Labiausiai įtraukė ir namą pavertė lygiaverčiu dalyviu likę du vaidinimai. Vienas jų skirtas vaikams – "Sekretas", kurį režisavo pačios festivalio organizatorės R.Bartusevičiūtė ir P.Nešukaitytė. Tai žaidimas-kelionė po namo kambarius vaikams atliekant užduotį – gavę namo žemėlapį, jie turėjo surasti raides ir jas įrašyti į tam tikrus langelius.

Festivalis: turtingą Panemunės praeitį simbolizuojančio bendruomenės centro pastato istorija pasipildė spalvingais puslapiais.

Kiekvienas kambarys, pasitelkus regą, klausą, uoslę ir lytėjimą, kvietė susipažinti vis su kitu namo ir visos Panemunės istoriniu aspektu. Vaikai noriai leidosi į šią kelionę ir natūraliai domėjosi praeities įvykiais. Spektaklis sukurtas pasitelkiant tuos baldus ir daiktus, kurie išlikę name. O jame gausu tarsi įšalusios sovietmečio dvasios.

Provokuojantį santykį tarp šio laikmečio ir dabarties (o ir ateities) kūrė Dr. Gora Parasit (režisierė Gintarė Minelgaitė) pasirodymas "Gamma Game". Kūrėja name apgyvendino daugybę tarsi iš animė filmų įsikūnijusių dėmesį prikaustančių keistų personažų, dėvinčių juodo latekso aprangą.

Pasirodymą sudarė dvi dalys: pradžioje žiūrovai galėjo laisvai vaikščioti po du namo aukštus, apžiūrėti visas patalpas, kur kiekvienoje jų tam tikrą sceną vaidino šie keisti namo šeimininkai. Vėliau visi – aktoriai ir žiūrovai – susitiko didžiojoje salėje, kur vyko pagrindinis vaidinimas. Paradoksalu, nors šio kūrinio ir namo estetika stipriai skyrėsi, juos siejo ir daug bendro. Kas tai konkrečiai kiekvienas galėjo įsivaizduoti individualiai, tačiau spektaklio apokaliptinė atmosfera pasiūlė kryptį apmąstymams – apie žmogaus prigimtį ir ateitį lemiančius šiandienos poelgius.

"Namas Nr. 3" giliai supynė realius ir menamus dalykus. Leido daug ką prisiminti, įžvelgti laike pasikartojančius reiškinius ir patirti jų padarinius. Ir ne visi jų atrodo kaip iš tiesų jau buvusi romantika dvelkianti praeitis.