Apie ne visada vaisingas senienų paieškas, džiaugsmą aptikus laimikių ir auksinį radinį – pokalbis su P.Vutkinu.

– Papasakote apie Nemuno krantinės tyrimus.

– Tyrimai Kaune Nemuno krantinėje vykdyti, nes buvo planuota įrengti naują lietaus nuotekų trasą. Tam reikėjo rekonstruoti vieną šulinį, esantį Prieplaukos krantinės važiuojamojoje dalyje, ir įrengti naują šulinį apie 15 m į šiaurę nuo Nemuno. Naujo šulinio vietoje buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, t. y. ištirtas vienas 2 x 2 m dydžio šurfas. Rekonstruojamo šulinio vietoje atlikti archeologiniai žvalgymai. Ši tyrimų rūšis taikoma, kai žinoma, kad bus kasami seniau perkasti sluoksniai ir tikimybė aptikti nesunaikintų kultūros vertybių yra minimali.

– Ar tyrimai buvo kuo nors išskirtiniai? Galbūt taikyta įdomi metodika?

– Tyrimai buvo gana standartiniai. Žinoma, prieš juos pradedant niekada neaišku, kas bus aptikta, todėl visus tyrimus stengiamės vykdyti atsakingai ir kruopščiai. Tiriant šurfą buvo naudota PTR Archeologinio kultūros paveldo tvarkybos numatyta metodika – kultūrinis sluoksnis skutamas kastuvais ir mentelėmis, renkami radiniai, gruntas tikrinamas metalo ieškikliais, grafiškai fiksuojami kultūrinio sluoksnio horizontai.

Kuo ankstyvesnis laikotarpis tyrinėjamas, tuo labiau didėja archeologijos vertė; kuo mažiau istorinių šaltinių yra, tuo vertingesni tampa archeologų atradimai ir atvirkščiai.

– Gal galėtumėte papasakoti apie auksinės monetos radimo aplinkybes?

– Moneta buvo rasta tirtame šurfe. Metalo ieškikliu nuolat tikrinome jo dugną ir apie 1,2 m gylyje pavyko pagauti labai ryškų signalą. Skutant šią vietą mentele ir buvo aptikta auksinė moneta – 1874 m. Prūsijos, Vilhelmo I, dešimties markių nominalo. Ją buvo lengva pastebėti, nes auksas, skirtingai nei, pavyzdžiui, varis, net ir ilgai buvęs žemėje nesioksiduoja, o kadangi moneta buvo beveik gryno aukso (praba 0,900), ji labai ryškiai žibėjo.

Užfiksavę jos radimo vietą ir gylį GPS imtuvu, pradėjome valyti nuo jos žemes. Tai padarius pavyko monetą identifikuoti. Galima dar pasakyti, kad ji chronologiškai nesiskyrė nuo kitų tirtame kultūriniame sluoksnyje aptinkamų radinių – moneta buvo rasta piltiniame XIX a. sluoksnyje, kuriame rasta ir kitų šio laikotarpio daiktų, deja, ne tokių įspūdingų, – buitinės ir statybinės keramikos šukių.

– Ar auksinės monetos – reti radiniai vykdant archeologinius tyrimus?

– Tikrai taip. Mano karjeroje tai pirmoji rasta auksinė moneta, nors dirbu jau daugiau nei dešimt metų. Dažnai praeiviai klausia, ar mes ieškome, randame aukso, ir tada reikia aiškinti, kuo skiriasi archeologija nuo lobių ieškojimo. Žinoma, malonu aptikti tokį vertingą radinį, tačiau tenka pripažinti, kad moksline prasme jos vertė nedidelė.

Ši moneta neunikali ir nesuteikia kokios nors naujos informacijos. Šiuo atveju svarbus yra ne metalas, iš kurio pagamintas radinys, o jo retumas, kaip, pavyzdžiui, 2016 m. Vilniuje rastas Zigmanto III Vazos trečiokas. Jis buvo ne tik unikalus, bet ir teikė tam tikros informacijos apie tuo metu vykusius politinius įvykius.

Klodai: tvarkant lietaus nuotekų sistemą Nemuno krantinėje archeologai iškasė šurfą ir atliko jame įprastus tyrimus. / P. Vutkino nuotr.

Grįžtant prie auksinių monetų verta paminėti, kad 2014 m. Vilniuje, Subačiaus gatvėje, po griaunamo pastato pamato akmenimis archeologai rado 92 XIX a. antrosios pusės–XX a. pirmosios pusės JAV ir Rusijos imperijos auksines monetas. Šios radybos gerai iliustruoja dažniausias auksinių pinigų radimo aplinkybes, t. y. buvo surastas lobis, kurį kažkas tikslingai kaupė ir vėliau dėl vienokių ar kitokių priežasčių paslėpė... Nemuno krantinėje rasta viena moneta, matyt, netyčia pamesta. Tai atsitikdavo itin retai, nes jos vertė tuo metu buvo didelė, tokias monetas savininkai labai saugodavo ir retai pamesdavo.

Moneta buvo rasta tirtame šurfe. Metalo ieškikliu nuolat tikrinome jo dugną ir apie 1,2 m gylyje pavyko pagauti labai ryškų signalą.

– Kokios istorinės informacijos suteikia ši moneta?

– Moneta yra iš XIX a. antrosios pusės, o šis laikotarpis yra gerai žinomas iš rašytinių šaltinių ir kokių nors naujovių rasti sudėtinga. Kuo ankstyvesnis laikotarpis tyrinėjamas, tuo labiau didėja archeologijos vertė; kuo mažiau istorinių šaltinių yra, tuo vertingesni tampa archeologų atradimai ir atvirkščiai. Turbūt niekas nenustebs sužinojęs, kad Vokietijos imperija prekiavo su Rusijos imperija, kurios sudėtyje tuo metu ir buvo Kauno miestas. Vyko prekių ir pinigų judėjimas. Žinoma, Kaunas dėl geros geografinės padėties ir nuo 1843 m. tapęs gubernijos centru šioje prekyboje turėjo užimti svarbią vietą.

– Ar tyrimo metu dar aptikote kokių nors įdomių radinių?

– Deja, ne. Galima tik paminėti, kad po XIX a. sluoksniu buvo pasiektas horizontas su XVI a. antrosios pusės–XVII a. vidurio buitine ir statybine keramika, tačiau visa tai yra būdinga Kauno senamiesčio kultūrinams sluoksniams ir bendrame kontekste neišsiskiria. Ankstesni archeologų kasinėjimai rodo, kad Nemuno ir Neries santakoje žmonės kūrėsi jau nuo VII–VI tūkst. pr. Kr., itin gausios keramikos ir kitų dirbinių radimvietės aptinkamos iš II–I tūkst. pr. Kr., tačiau mūsų tyrimų metu tokių radinių nepasitaikė.