Pirmoji bendra paroda tapo naujo jų gyvenimo kelio, pašaukimo atradimu ir ypatingo ryšio tarp kūrėjų, svarbios draugystės gimimu. Apie draugystę su V. Šonta (1952–1992), prisiminimus ir neužmirštamas patirtis – pokalbis su R. Požerskiu.

– Kaip atrodė pirmasis jūsų susitikimas ir bendradarbiavimo pradžia? Kaip ir kada gimė idėja surengti bendrą parodą?

– Vienas svarbiausių gyvenimo momentų yra surasti save: kas tu esi, ko nori, ko sieki, atrasti savo profesiją. Nes jei dirbi tik dėl pinigų, iš reikalo, tai galima prilyginti katorgai. Radęs savo pašaukimą, mėgaujiesi tuo, neskaičiuoji laiko ir energijos, nes viskas, ką darai suteikia džiaugsmo ir prasmės tavo gyvenimui. Mano ieškojimai prasidėjo studijuojant Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, kai suvokiau, kad elektriko-inžinieriaus darbas – ne man. Tai logikos, stipraus pareigos jausmo reikalaujantis darbas, kuriame turi spręsti kitų gamyklų, įstaigų problemas... Po Kalantos įvykių, kai buvau suimtas ir skausmingai mokomas mylėti tarybų valdžią, suvokiau ir savo pilietiškumą, kad turiu ką nors pasakyti, palikti savo pėdsaką, parodyti, kad egzistuoju ir noriu savo apmąstymus pateikti pasauliui, nusipelnyti darbais, veiksmais.

Su V. Šonta 1973 m., per studentų dieną, mus supažindino bendrakursis. Jau tada pajutau, kad tai draugas, su kuriuo galiu pasiekti savo svajones, įgyvendinti kūrybines vizijas ir save įprasminti. Tądien nutarėme surengti parodą ir šis sprendimas tapo mano gyvenimo lūžiu, padariusiu mane tokį, koks esu šiandien. Ši paroda, vykusi 1973 m. gruodį, tapo atskaitos tašku. Mūsų fakultete patalpų nebuvo, tad nuotraukas eksponavome šalia esančiame Automatikos fakultete. Taip prasidėjo bendras mūsų kūrybinis kelias...

Romualdas Požerskis. Kelionė prie jūros, 1973 m.

Kartą su Virgiu nuėjome į Tarybų Sąjungoje gerai žinomą fotoklubą Kaune, Kęstučio gatvėje, kuriame išsiugdė tokie modernios fotografijos grandai kaip Aleksandras Macijauskas, Vitas Luckus, Vitalijus Butyrinas, Jonas Kalvelis ir kt. Atėjome į šį susitikimą tikėdamiesi išgirsti kūrybinį pokalbį, bet jame buvo kalbama daugiau apie techninį išpildymą... Šiame klube fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Algimantas Bareiškis pakvietė mus į A. Macijausko 1974 m. sausio 7 d. „Nemuno“ redakcijoje organizuotą susitikimą. Po susitikimo jis įtraukė mus su Šonta į kūrybinę veiklą ir startavome...

Virgilijus kaip asmenybė buvo labai draugiškas, artimas žmogus, visada žiūrėdavo tiesiai į akis, užduodavo daug atvirų klausimų. Mus siejo bendra pasaulėjauta, meno istorijos suvokimas, išsilavinimas literatūroje, muzikoje, tad ir pajautimas, kad turime būti fotografais, gimė kartu. Jauniems menininkams svarbu rasti savo bendraminčių, kurie kartu rengtų projektus, parodas, kūrybines išraiškas ir save rodytų. Mums pasisekė, kad radome vienas kitą.

– Kokia meninė vizija vienijo jūsų darbus? Gal galėtumėte papasakoti apie vykusios parodos koncepciją?

– Fotografijos paroda, mūsų suvokimu, buvo labai mėgėjiška. Rodėme tai, ką turėjome... Mano fotografijos – iš kelionės motociklu Žemaitijoje, kryžiai, fotografavau save, landšaftą, o Šontos – montažai: mėnulis, kopos, landšaftai, bet atrodė labiau kaip vizijos, sapnai. A. Macijauskas, kaip mūsų mokytojas, sakė geriau studijuoti pačią gamtą, prigimtį, žmones – pasaulį, kuris egzistuoja aplink, o ne egocentrišką, kuriame gyvename tik patys. Taigi mes su Šonta motociklu pradėjome kelionę po Lietuvą. Virgilijus, pamatęs vieną peizažą, kuriame man nieko nebuvo – nei šviesos, nei objektų, vėliau sugebėdavo atspausdinti fantastišką fotografiją. Jis turėjo subtilų matymą… Man geriau sekėsi fotografuoti žmones, įvykius, judesį, o jo pasaulis buvo ramesnis, tylesnis, intymesnis. Tačiau mes vienas kitam netrukdėme, nekopijavome vienas kito.

Romualdas Požerskis. Virgilijus Šonta, 1974 m.

– Ar turite prisiminimų, atmintyje įstrigusių istorijų, apie parodą, kūrybinį procesą ir per jį atsiskleidusias asmenines savo ir kolegos savybes, įspūdžius?

– Mes su šeimomis kartu atostogaudavome ir keliaudavome. Pamenu, 1976 m. gavome komercinį užsakymą iš Maskvos – nufotografuoti turistines Sovietų Sąjungos vietas. Užsakymas buvo sudėtingas, keliavome pusantro mėnesio, viename mieste užsibūdami vos keletą dienų. Aplankėme tokius miestus kaip Kazanę, Volgogradą, paskui Vidurinę Aziją – Chivą, Bucharą, Tian Šanio kalnus, Karakumų dykumą, vėliau Baku... Per šį laiko tarpą kelis kartus susipykome ir vėl susitaikėme. Tai buvo labai atsakingas, profesionalus darbas, su geriausiomis medžiagomis, įranga. Vėliau Šonta fotografavo Uralo kalnus, Vladivostoką, Kamčiatkos geizerius... Visas pasaulis jam buvo namai. Galbūt todėl, kad jo tėvai gimę Amerikoje. Po karo, jau gyvendami Lietuvoje, jie norėjo gauti Amerikos pilietybę, bet nepavyko, tad Šonta gimė Lietuvoje. Įdomus sutapimas, kad mano tėvas ir jo mama mokėsi toje pačioje gimnazijoje, tad mudu su Šonta tarsi surišti jau nuo seno.

1989 m. per Vokietiją, Liuksemburgą žiguliu keliavome į Paryžių. Ten mus turėjo pasitikti lietuvių dailininkė, turėjusi studiją Paryžiuje, tačiau nuvykus su ja susisiekti nepavyko ir mums teko miegoti automobilyje. Nuotaikingas prisiminimas, bet viskam išsisprendus mūsų darbai buvo eksponuojami ir čia, atvežėme katalogų, kartu ši kelionė leido susipažinti ir su Europos kultūra. Atsivėrus sienoms, 1988 m., susitikę Niujorke, Volstryte, nusipirkome vyno ir išgėrėme jį ant Bruklino tilto.

Grįžtant prie 1973 m. parodos, jau po pusmečio mūsų darbai buvo atrinkti ir priimti į tarptautines fotografijų parodas, išspausdinti kataloguose. Šonta buvo labai techniškas ir siekė tobulumo. Net užsienio ekspertai stebėjosi, kaip idealiai techniškai jis spausdino juodai baltas fotografijas. Ir mane jis uždegė siekti aukščiausios kokybės.

Kelyje: R. Požerskis ir V. Šonta Karpatuose 1974 m. / R. Požerskio asmeninio archyvo nuotr.

Šontos mirtis mane labai sukrėtė. Jo žūtis – didžiausia netektis moderniai Lietuvos fotografijai. Būdamas pas mane studijoje, jis sakė, kad gyvendamas Amerikoje pradėjo sapnuoti mirtį, jautė baimę, grėsmę, tad grįžo į Lietuvą, o čia toji mirtis jį ir atsivijo... Šonta buvo šiuolaikiškas fotografas, o man artimesnė klasikinė fotografija. Virgilijaus kūryba – nuolatinis judėjimas, jis dirbo su visais žanrais – socialinis reportažas, liaudies menininkų portretai, natiurmortai, aktai, peizažai. Turbūt pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti infraraudonųjų spindulių juostelę, kuri jautri ne šviesai, bet šilumai. Vienas pirmųjų rankomis pradėjęs dažyti nuotraukas, kūrė sudėtingų spalvų viražus. Aš fotografavau vaikus ligoninėje, o Šonta – mokykloje vaikus su psichikos ir fizine negalia. Ši tema socialiai labai atsakinga, reikalaujanti gilių moralinių nuostatų, etinės distancijos, Šonta visa tai buvo įvaldęs.

– Kaip ši draugystė paveikė jūsų asmeninę kūrybą? Ar galima teigti, kad jūsų bendra sąveika tapo postūmiu šiandienių dialogų atsiradimui, naujam kūrybiniam požiūriui? (Lapkričio mėnesį Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“ veikė R. Požerskio ir Monikos Požerskytės-Kalvelės paroda „Netikėtas dialogas. Moterys“, vėliau galerijoje „Aukso pjūvis“ jiedu surengė parodą pavadinimu „Netikėtas dialogas. Natiurmortai ir salos“)

– Man visada patiko su kolegomis rengti bendras parodas. Kartu su Romualdu Rakausku fotografavome ir išleidome fotoalbumą „Žalgirio vyrai“, vėliau su Rakausku ir su Macijausku trise fotografavome vieną modelį. 2003 m. lapkričio mėnesį Niujorke buvo atidaryta mano ir niujorkiečio Geoffrey Berlinerio bendra fotografijų paroda. Šie darbai yra dviejų žmonių vizualinis pokalbis...

Paryžiuje sakoma, jei kavinėje bendrauja du žmonės ir jų nuomonės sutampa, vadinasi, vienas iš pašnekovų yra melagis ir prisitaikėlis. Artimesnei diskusijai, įdomesniam ir tikresniam pokalbiui reikia skirtingų nuomonių... Mes su Šonta buvome skirtingi – nors ir fotografavome kartu, mūsų darbai nebuvo panašūs. Tai liudija, kad esame laisvi savo rakursu ir turime savitą nuomonę.

Galiu teigti, kad žaisdamas gyvenimą ištraukiau pačią vertingiausią kortą, kokią tik galima rasti kortų kaladėje, ir ta korta yra draugystė su Virgilijumi...

Horizontai: R. Požerskis ir V. Šonta 1989 m. Paryžiuje. / R. Požerskio asmeninio archyvo nuotr.

Iš R. Požerskio dienoraščio

1973 12 13. Šiandien įsimintina diena. Ne, ji nebus pažymėta biografijoje, niekas apie ją nežinos, bet mums su Virgilijum Šonta tai pakilimo iš beprasmybės diena.

Su Virgiu norim atidaryti savo parodą. Tai nuostabu, mes įžengiame į naują pakopą. Mes jau turime ką parodyti kitiems žmonėms. Mes tyrinėjame grožį, stengiamės jį pažinti, užfiksuoti ir parodyti. Žinoma, mūsų lygis yra labai žemas, techninis atlikimas baisus, meninis lygis dar šlubuoja. Bet mes nenusimenam, viskam yra laikas, viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Dabar kilsim aukštyn, dirbsim, galvosim. Tai nuostabu.

1973 12 18. Atidariau parodą. Valio!!! Triskart valio!!! Mudu su Virgiu Šonta savo pasiekėme ir eksponuojame virš 50 nuotraukų. Tai didžiulis mūsų laimėjimas ir atminimas visam gyvenimui. Dabar mes privalome pereiti į naują aukštį, ir žymiai techniškiau bei meniškiau. Valio!!!

1973 12 19. Mane labiausiai sukrečia kišimasis į žmogaus asmeninę laisvę.

Kas? Paroda-mugė „V. Šontos ir R. Požerskio debiutinės parodos 50-metis“. Dalyvauja R. Požerskis ir menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Gruodžio 19 d. 17.30 val.