Dirigento Jono Janulevičiaus ir režisieriaus Kęstučio Jakšto atkurtas tarpukario kūrinys šiuolaikine teatro kalba pasakos mūsų šalies istorijoje aktualią ir intriguojančią istoriją apie turtingiausių XVI–XVII a. Lietuvos giminių – Radvilų ir Chodkevičių – kivirčą, vos nevirtusį pragaištingu pilietiniu karu.

Vakar – kaip šiandien

Opera "Radvila Perkūnas" iki šiol buvo pastatyta vienintelį kartą – 1937 m. Valstybės teatre (dabar – Kauno muzikinis teatras). Tuomet, kaip ir šiandien, ją statė talentingiausi šalies kūrėjai.

Nedidelei teatro scenai gana sudėtinga ir daugiasluoksnė opera – nemenkas iššūkis. Daug bemiegių naktų teko praleisti ir pagrindiniams operos rekonstrukcijos sumanytojams – dirigentui J.Janulevičiui ir režisieriui K.Jakštui. Visų pirma, reikėjo atkurti kūrinio muzikinę partitūrą, nes tie prabėgę 80 metų nuo įvykusios premjeros išlikusią medžiagą paveikė itin stipriai.

Anot kūrėjų, opera buvo pastatyta vienintelį kartą ir pamiršta ne todėl, kad tai buvęs blogas kūrinys, o todėl, kad kai 1948 m. teatro archyvas persikėlė į Vilnių, operos partitūra buvo prarasta.

Opera buvo pastatyta vienintelį kartą ir pamiršta ne todėl, kad tai buvęs blogas kūrinys, o todėl, kad kai 1948 m. teatro archyvas persikėlė į Vilnių, operos partitūra buvo prarasta.

"Ieškodami jos su dirigentu patekome į archyvus, kurie buvo užmiršti, užrakinti, palikti nežinomybėje, nušluostėme dulkes ir po mažą gabalėlį, labai kruopščiai, tiesiog mediciniškai, viską atkūrėme, restauravome. Ir svarbiausia yra tai, kad mes nė vienas iki tol nežinojome, kokius lobius turime. Buvome labai nustebinti, kad tais metais parašyta J.Karnavičiaus muzika savo modernumu labai stipriai pralenkė savąjį laikmetį", – patirtimi dalijosi režisierius K.Jakštas.

Neįvertinta tarpukario muzika

Kompozitorius J.Karnavičius (1884–1941) baigė studijas Sankt Peterburgo konservatorijoje, ten dėstė, tapo profesoriumi. Vėliau mobilizuotas į Rusijos armiją, dar po kelerių metų pateko į vokiečių nelaisvę. 1927 m. sugrįžęs į Lietuvą griežė altu Valstybės teatre, dėstė Kauno konservatorijoje. Tačiau net ir likimo nublokštas į karo belaisvių stovyklą Austrijoje, netoli Vienos, joje užsiėmė muzikine veikla, suburdamas čia nedidelį orkestrą.

Tai buvo stipraus muzikinio išsilavinimo ir didelę muzikinę patirtį turintis kompozitorius, itin domėjęsis tuomečiu Europos muzikos kontekstu.

Pasak dirigento J.Janulevičiaus, "Radvila Perkūnas" – vienas iš lietuviško muzikinio sudėtingumo pavyzdžių: "J.Karnavičiaus muzikoje girdėti ir kitų to meto pačių pažangiausių kompozitorių kūrinių skambesiai, jų braižo štrichai. Tai sukuria labai įdomią tetrachordinę harmoniją, kuri yra sudėtingoji šios muzikinės kalbos pusė, labai glaudžiai ir gražiai susipynusi su lietuvių senosios muzikos melodika, kurios nereikėtų tapatinti su vadinamąja mūsų liaudies buitine muzika (folkloru). J.Karnavičiaus kūryboje nėra šios muzikos tiesioginių citatų, o yra einama į autentiškos lietuviškos melodikos pradą. Lietuviškas melosas yra gana archajiškas. Visa tai kontrastuoja su sudėtinga, inovatyvia harmonija, ritmika, instrumentuote."

Dirigentas pastebi ir tai, kad lietuvių muzikos, kuri buvo kuriama nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, pavyzdžiai, nėra pakankamai įvertinti.

"Nei Vytauto Bacevičiaus, nei Juozo Gruodžio kūryba nėra pakankamai įvertinta. Visą laiką minime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, po to – kažkokia duobė, o po to, šiurkščiai tariant, "iškilieji" socialistinio realizmo laikai. Tad labai kviečiu visas muzikos ir kitas kultūros įstaigas ieškoti, atrasti šiuos kūrinius. Šimtmečio proga yra labai tinkamas metas atsigręžti į savo šaknis ir pažvelgti, ką mes esame praleidę", – sako J.Janulevičius.

Konfliktas dėl nuotakos

1937 m. "Radvilo Perkūno" premjera buvo herojinis, gana realistinis kūrinys. Režisieriui K.Jakštui pavyko atrasti ir B.Sruogos pjesės originalą. Dramaturgas pirmiau parašęs dramą (publikuota 1935 m.), o vėliau atskirai ir libretą šiai operai. Siužete akcentų tiek J.Karnavičiaus, tiek B.Sruogos yra sudėliota gana daug.

Šiandienio pastatymo kūrėjai akcentuoja kelias svarbiausiais linijas. Tai Jonušo ir Sofijos meilės istorija jųdviejų šeimų konflikto fone, nepabėgant nuo realių faktų. Taip pat svarbi ir religinių konfesijų taikos linija, kai tuomet Vilniuje taikiai sugyveno įvairiatautės bendruomenės.

B.Sruogos rašytoje pjesėje skleidžiasi tikrais istoriniais faktais apipinta romantiška istorija, kurioje galima atpažinti garsiosios Williamo Shakespeare'o "Romeo ir Džuljetos" istorijos siužetines linijas. Čia vietoje Montekių ir Kapulečių priešais tampa LDK didikų Radvilų ir Chodkevičių (Katkų) šeimos.

Radvilos iškilo XV a. ir buvo viena turtingiausių visoje Europoje giminių iki pat LDK pabaigos (XVIII a. pab.), Chodkevičiai XVI a. taip pat tapo turtinga ir įtakinga LDK didikų gimine (pagrindinės valdos buvo dabartinės Baltarusijos teritorijoje).

Kai didiko Kristupo Radvilos Perkūno sūnus Jonušas Radvila buvo dar mažas, jo tėvas su Katkais sudaręs sutartį, kad kai sūnus sulauks pilnametystės, ves jų globotinę našlaitę Sofiją Olelkaitę – paskutinę Olelkaičių-Sluckių giminės atstovę ir tuo metu turtingiausią Lietuvos nuotaką (Slucko-Kopylio kunigaikštystės paveldėtoją).

Tačiau Chodkevičiai persigalvojo ir atsisakė vykdyti šį susitarimą. Šeimų nesantaiką dar labiau sustiprino ir religinė priešprieša: Radvilos buvo protestantai, o Katkai – karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškosios politikos šalininkai. Tuomet dvi galingiausios to meto Lietuvos giminės susirengė mūšiui Vilniuje: Radvila Perkūnas surinko apie 6 000 karių, Jonas Karolis Chodkevičius – per 2 000.

Kova vis dėlto neįvyko, nes situaciją sumaniai išsprendė žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, jiems priminęs, kad reikia susivienyti ir ginti tėvynę (tuo metu Lietuva iš vienos pusės buvo spaudžiama švedų, iš kitos – totorių), o ne kariauti tarpusavyje. Paliaubos įvyko ir 1600 m. spalio 1 d. bus surengtos Sofijos ir Jonušo vestuvės. O pastarasis tapo pačiu turtingiausiu Lietuvos didiku.

Paskelbta šventąja

Spektaklio kūrėjams pavyko išsiaiškinti ir dar vieną intriguojančią šios istorijos aplinkybę, susijusią su tolesniu žymiosios nuotakos Sofijos likimu. Istorija byloja, kad jos palaikai padėję sustabdyti marą ir gaisrus. Sofija Radvilienė mirė gimdydama, prabėgus dvylikai metų po santuokos. Ji buvo pašarvota bažnytinėje kriptoje ir palaikai, nežinia dėl kokių priežasčių, mumifikavosi.

Kaip rašo istoriniai šaltiniai, vėliau, XIX a. viduryje, Slucke per choleros epidemiją žmonės prisiminė jos palaikus nešdami juos per visą miestą ir epidemija greitai atsitraukusi. Po to vykę gaisrai, žmonės vėl išnešę į gatves jos palaikus ir gaisrai liovęsi.

Nei Vytauto Bacevičiaus, nei Juozo Gruodžio kūryba nėra pakankamai įvertinta. Visą laiką minime Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, po to – kažkokia duobė, o po to, šiurkščiai tariant, "iškilieji" socialistinio realizmo laikai.

Sovietmečiu mokslininkai norėję ištirti palaikus ir šie buvo atgabenti į Minsko universiteto anatomijos muziejų. Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir miestas buvo bombarduojamas. Aplink beveik visi pastatai buvo subombarduoti, o būtent šis muziejaus pastatas išliko nepaliestas. Pasibaigus karui, palaikai buvo perkelti į Minsko katedrą. 1984 m. Sofija oficialiai paskelbta šventąja.

Smurtingai išdidus

Kaip B.Sruoga rašo pjesės įžangoje, "visi Radvilos buvo išdidūs, bet Perkūnas – smurtingai išdidus". Pagrindinis operos veikėjas gana herojinis, nepaprastai ambicingas, nenuspėjamas, ūmus, bet iškilus karvedys, sugebėdavęs su neįmanomai mažomis pajėgomis laimėti ištisus mūšius. Kaip karo strategas jis buvo labai vertinamas ir gerbiamas. Tačiau jį lydėję ir amžini konfliktai su karaliumi, kadangi didikas save laikęs lygiaverčiu jam.

"Visa Radvilų giminė yra palikusi labai gilų rėžį tautos istorijoje. Kyla klausimas, kas iš šiandienos didžiųjų giminių Lietuvoje paliks tokį moralinį, kultūrinį pėdsaką. Šiandien mes neturime tokių turtingų asmenybių, kurios save įamžintų statydamos bažnyčias, mokyklas ar kitus pastatus, nes tuo metu užsiimti švietėjiška veikla buvo turtingo žmogaus garbės reikalas. Šiandien negirdėti, kad kažkas leistų sau išleisti pinigus ne prabangioms atostogoms kur nors egzotinėse salose, o prasmingesniems tikslams. Išsilavinusi tautos dalis tikrai negyvena prabangiai ir dirba užsidarę sunkius darbus, daro mokslinius atradimus, rašo disertacijas, kažką tyrinėja, bet apie juos mes mažiausiai šnekame... Tauta turi žinoti savo herojus. Ir herojai tai ne vien tik karo herojai, herojai yra tie, kurie kūrė mūsų šalies gerovę, ateitį", – įžvalgomis dalijosi K.Jakštas.

Anot režisieriaus, operoje taip pat kalbama apie tai, kad būtina yra girdėti ir kalbėti. "Kalbėti lyg visi ir kalbame, bet girdėti, deja, negirdime, nes mums atrodo, kad kiekvieno mūsų tiesa yra vienintelė ir nepakartojama. Tad linkiu visiems išmokti išgirsti. Tada ir artimą žmogų išgirsime, ir priešą, ir argumentus, ir žinosime, kur link einame..." – sako jis.

Modernu, kas užmiršta

Operoje bus galima susipažinti ne tik su mūsų tautos istorijoje svarbių asmenybių unikaliais psichologiniais, bet ir išoriniais portretais. O pastatymo kostiumais ir grimu rūpinasi mados namai "House of Kikimara" (Danas Zinkevičius ir Kristina Valančiūtė).

Išstudijavusiems daugybę tuo metu tapytų portretų, dizaineriams didžiausiu iššūkiu tapo vizualiai atskirti dvi kariaujančias šeimas, atrandant dialogą tarp autentiškų XVI–XVII a. kostiumo detalių ir šiuolaikiškumo. Kūrėjai pastebi ir dar vieną įdomų aspektą, kad kai kurios Radvilų aprangos detalės yra labai panašios į šiandienos. Kaip, pavyzdžiui, barzdų mada, primenanti seną tiesą, kad modernu viskas, kas yra užmiršta.

"Drabužiai nėra visiškas to laikmečio atspindys, jis labiau atsispindi drabužių detalėse ir siluetuose, o medžiagos yra modernesnės, naudojamas ir organinis stiklas. Viena šeima yra katalikai, kiti – protestantai, tad pabandėme jas atskirti spalviškai. Protestantai rengėsi gana paprastai, netgi rūsčiai, o katalikai dėvėjo prabangesnius, ryškesnius drabužius", – pasakojo D.Zinkevičius.

"Įvedėme ir įdomių kirpimų, kurie nebuvo būdingi tam laikmečiui, didesnių detalių. Tai suteikia kostiumams tokio šiuolaikiškumo žavesio. Norėjome, kad žiūrovas suprastų, kad yra scenoje vykstančių įvykių laikmečiu, bet kad tai neatrodytų nuobodžiai, pernelyg senoviškai ir neaktualiai. Tuo laiku nebuvo fotografijos, buvo tik tapomi portretai. Tad šių darbų analizė buvo labai įdomi, nes vienas dailininkas matė vienaip, kitas kitaip. Buvo įdomu viską apibendrinti ir atrasti savo variantą. Bandėme atkartoti veidus iš tos medžiagos, kurią radome. Tad grimas bus gana autentiškas", – papildė K.Valančiūtė.

Operos kūrėjai visus kviečia Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį švęsti kartu su šia išskirtine premjera ir žada, kad tai būsiąs itin spalvingas spektaklis su to meto gražia Lietuvos panorama. Spektaklis apie lietuvybę, Lietuvos vienijimąsi, problemas, kurios per amžių amžius kamavusios Lietuvą yra ganėtinai panašios į šiandienos.

Vardai ir veidai

Operos "Radvila Perkūnas" kūrėjai: dirigentas – Jonas Janulevičius, režisierius – Kęstutis Jakštas, scenografija ir vaizdo projekcijos – Gintaras Makarevičius, Dainius Liškevičius, kostiumų ir grimo dailininkai – "House of Kikimara" (Danas Zinkevičius, Kristina Valančiūtė), šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas, choreografas – Dainius Bervingis, chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė. Solistai: Žygimantas Galinis, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, Gitana Pečkytė, Raminta Vaicekauskaitė, Raimondas Baranauskas, Rita Preikšaitė, Rūta Zaikauskaitė, Kęstutis Alčauskis, Egidijus Bavikinas, Žanas Voronovas, Povilas Padleckis, Andrius Apšega, Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus, Ramūnas Urbietis, Marija Arutiunova, Ingrida Kažemėkaitė, Ieva Vaznelytė, Nomeda Vilkanauskaitė, Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus, Danielius Vėbra, Vilma Narvidaitė, Emilija Mackevičienė, Asta Mikelionytė, Aušra Šniokaitytė, Juozas Janušaitis, Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra. Taip pat teatro choro ir baleto artistai.

Premjera – vasario 15, 16 d. ir kovo 11 d. 18 val.