– Skaitytojai galėtų prašyti surengti ekskursiją herojų pėdomis?

– Jei tik atsirastų norinčių! Kauno senamiestis, kuriame vyksta nemaža dalis romano veiksmo, o ir kuriame pati leidau dienas iki pat pilnametystės, ypatinga vieta. Eidama visada pasižiūriu į savo močiutės vaikystės namo langus prie pat Rotušės aikštės. Pas senelius namie kaba paveikslai, kuriuose nutapytas Kauno senamiestis, jie net yra radę tokį, kuriame šviečia močiutės vaikystės buto langas.

Man buvo labai svarbu gyva veikėjų kalba, nebūčiau galėjusi rankraščio atiduoti leidyklai, kuri keiksmažodžius išmestų, suredaguotų „kaip reikia“, o ne „kaip žmonės sako“. Pastarasis reikalavimas man buvo esminis – norėjau pripildyti knygą kaunietiško bazaro ir mentaliteto. Ir už tą kaunietišką bazarą aš atsakau. Su redaktore ne kartą diskutavom – ji sakė: „Pirmą kartą girdžiu, kad kas taip sakytų!“

Kauną lengva romantizuoti ir idealizuoti. Kaip ir tikriausiai visiems kitiems, kauniečiams jų miestas yra atskira respublika, truputį idealizuota neideali nostalgiška šventovė. Džiaugiuosi, kad į Kauną vis grįžtu – čia ir šeima, ir draugai.

Stotelė: romane  „Svetimkūniai“ Maironio paminklas netyčia tampa visa ko centru – jis tarsi susitikimo vieta, į kurią veikėjai vis sugrįžta. / P. Tilvikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Jei jau įvyktų tokia ekskursija, tikriausiai ji prasidėtų prie Maironio paminklo...

– Romane Maironio paminklas netyčia tampa visa ko centru – jis tarsi susitikimo vieta, į kurią veikėjai vis sugrįžta, tarsi tarpinė, o kartais paskutinė stotelė. Paminklas stovi šalia vieno iš herojų Nikitos mokyklos ir jo darbo. Tą pačią mokyklą baigiau ir aš. Maironis patogus, aiškus, suprantamas, visi bent šį tą gali apie jį pasakyti. Kol kai kurie kalbasi apie orą, „Svetimkūnių“ veikėjai kalba apie Maironį. Krikščionybė veikėjams kabo virš galvos, tarsi gėdos ir kaltės simbolis. Nė vienas iš knygos veikėjų nėra religingas, bet visi nuolat nerimsta – kaip elgtis teisinga? Ką kiti pasakys? Kas mus teisia, kas sprendžia, kokie sprendimai nebus pasmerkti? Jie ieško atpirkimo ožio, o kartais ir tiesiog pasiteisinimo. Dėl to, kokie yra, bet labiausiai dėl to, kokiais nėra.

Aš pati prie Maironio pasimatymų neskirdavau, bet jo eiles deklamuodavo močiutė, vėliau matydavau paminklą, eidama iš mokyklos ir į ją. Na štai – nuo romantikos perėjau į sentimentalumą. Nors, kai pagalvoju, kažkokia mistinė trauka bažnyčioms yra, – mokyklos laikais esu turėjusi nuostabų pasimatymą Prisikėlimo bažnyčioje.

– Kaip tu save pristatytum?

– Dar nedrįstu savęs vadinti rašytoja, nors tikriausiai jau legaliai galima? Bet pirmiausia esu skaitytoja. Man atrodo, visi, norintys rašyti, turi būti skaitytojai – godūs, nepailstantys ir ne iš reikalo, grynai iš pašaukimo. Džiaugiuosi, kad visos mano veiklos veda į knygas – dirbu leidykloje, kartu su geriausia drauge Gabriele rašome tinklaraštį book.duo apie knygas, o laisvu laiku skaitau arba rašau. Gal kam nors ir skamba nuobodžiai, bet neįsivaizduoju nieko įdomesnio, nei knygos!

Knygų skaitau daug – ir darbui, ir malonumui. „Goodreads“ rodo, kad 2023-iaisiais perskaičiau 178 knygas. Visada po šio sakinio atrodo, kad kažkaip tarsi reikia pasiteisinti... Bet tikrai nuo vaikystės skaitau daug ir greitai, godžiai ir su dideliu malonumu. Kai galiu rinktis, filmas, serialas ar knyga, laimi knyga.

– Kaip supratai, pajutai, kad atėjo laikas ne tik skaityti?

– Norėjau parašyti romaną – panašų į tuos, kuriuos skaitau savo malonumui. Apie šiuolaikinius žmones, jau ne jaunimą, bet dar ir nelabai žinančius, kas jie ir kodėl jie. Dar norinčius tėvų pritarimo, bet nebenorinčius girdėti pamokymų. Ieškančius savęs, suvokiančius, kad laikrodžiai tiksi, bet abejojančius – o gal tik tuo gąsdina aplinkiniai? Tikiuosi, kad jaunesnis žmogus skaitydamas galės tapatintis, o vyresnis – išgirsti tuos, nuo kurių galbūt jau jaučiasi nutolęs. Bet abiem reikia išmokti geriau vienam kito klausytis.

Didžiąją romano dalį parašiau per atostogas Palangoje. Vėliau prisėsdavau per pietų pertraukas tarp darbų ir savaitgaliais. Nuolat užsirašinėdavau galvoje gimstantį bajerį ar įdomią idėją. Labai daug kas atėjo iš tikro gyvenimo, pokalbių, santykių su draugais, šeima. Norėjau parašyti knygą, kuri man pačiai būtų juokinga ir įdomi. Tokią, kurią pati skaityčiau. Tarsi į laiko kapsulę uždaryti tai, kaip mes bendraujame, kas mus linksmina, kas skaudina. Tai reiškia, kad bus ir nepatogumų, ir įžeidimų, ir necenzūrinės leksikos, bet nieko kito negali tikėtis slapta klausydamasis – gali nugirsti ir tai, kas nepatinka.

P. Tilvikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Nebijai, kad pažįstami pradės knaisiotis po knygą ir ieškoti sąsajų su tavo, autorės, gyvenimu?

– Knygoje visur aš. Turbūt todėl taip baisu, dar baisiau, nei šiaip būtų. Žinojau, kad turiu rašyti savo vardu ir taip, kaip man atrodo. Kad tai, ko iš žmonių tikiuosi – atvirumo, sąmoningumo – turiu atgal duoti ir pati. Tik galiu patikinti, kad nebūtinai ten, kur patogu mano, kaip Patricijos, dėlionės gabaliuką į bendrą paveikslą įdėti, ten jo ir vieta. Bet nenoriu užbėgti už akių spėlionėms – tai irgi skaitymo malonumo dalis.

– Užsiminei, kad kamuoja nerimo sutrikimas. Apie psichinės sveikatos problemas kalbi ir tinklaraštyje, apie tai rašai romane. Atvirumas padeda?

– Nebijau pripažinti, kaip gyvenu ir dėl ko labiausiai skauda. Depresija, panikos sutrikimai, nerimas, nemiga – tai mano kasdienybė. Stigmų vis mažėja, o turbūt visai neblogai būtų knygose rasti priebėgą, kurioje problemos neegzistuoja. Bet nemėgstu romanų, kur tik „ilgai ir laimingai“. „Svetimkūniuose“ ieškau tropų ir noriu juos apversti. Švelniai ir su meile pasijuokti iš iliuzijų, kuriomis kartais save maitiname – kad bet kuris sutiktas žmogus gali būti tas vienintelis, kad gali jį (ar save) pakeisti, per jėgą sudėlioti tą santykių dėlionę. Tai veikia tik tada, kai gabalėliai be didesnių pastangų sudera. Jei pasitelki klijus ar žirkles – dėlionę sudėliojai per jėgą. Todėl iš „Svetimkūnių“ veikėjų atimu žirkles. Kad nesusižeistų ir nesužeistų kitų, nesusiklijuotų su kitais žmonėmis per jėgą.

Kauniečiams jų miestas yra atskira respublika, truputį idealizuota neideali nostalgiška šventovė.

Tikiuosi, romanas taps priebėga visiems, besijaučiantiems nepatogiai dėl dalykų, kurie daugeliui atrodo savaime suprantami. Visiems, kuriems meilė neateina natūraliai – ar artimiesiems, ar ieškant partnerio. Kurie per ilgai rinkosi tai, kas patogu, o ne kaip norisi. Kurie gal net neskyrė laiko išsiaiškinti, kaip norisi. Gal net nesijaučia nusipelnę žinoti. Kurie kenčia ir tai truputį romantizuoja. Ar kenčia ir nežino, kaip nebekentėti. Nežadu, kad „Svetimkūniai“ išspręs problemas. Bet gal pavyks iš jų pasijuokti? Neįsivaizduoju terapijos seanso, kuriame nejuokaučiau. Aišku, tai gynyba, būdas susidoroti su tuo, kas slegia. Betgi ir knygos tam tikra prasme yra gynyba ir užuovėja.

– Kalbant su tavimi net nepajunti, kaip akys nukrypsta į tave puošiančias tatuiruotes... Tai taip pat galimybė išreikšti tai, kas svarbu?

– Pirmoji tatuiruotė atsirado vos sulaukus pilnametystės. Turbūt nemoku daryti po truputį – iš karto kaliau per visą šlaunį istorinį maro daktarą. Vėliau ant kitos kojos atsirado moteris aštuonkojė ir trys „Makbeto“ raganos, ant šono – ragana ant laužo, ilgamečio moterų nutildymo ženklas. Nebijau įamžinti to, kas man nepaprastai rūpi – kas, jei tik dabar, jei po dešimtmečio nebeatrodys taip svarbu. Pečius gaubia Edgaro Allano Poe varnai, užnugarį saugo Frida Kahlo, kairę ranką – Nickas Caveʼas, „Depeche Mode“, mano mėgstamos aktorės – tiksliau, jų sukurtos veikėjos. Dešinę ranką – Jurgos Ivanauskaitės įkvėptos pakalnutės, pašto ženklas, skirtas mano geriausiai draugei Gabrielei. Bet kai kurie piešiniai man tiesiog gražūs – gervuogių šakelė, mėgstamų dainų žodžiai.

Nė dėl vienos nesigailiu – net tos pirmosios, prastokai padarytos. Atsidavimas meistro rankoms ir išlaisvina, ir sujungia. Tokiomis akimirkomis primenu sau, kad egzistuoja Patricija, kuri kentėjo nuolatinius panikos priepuolius dėl menkiausių dalykų. O egzistuoja ir ta, kuri stovi priešais savą, bet svetimą žmogų ir leidžia jam kurti vietoje, be rimtų susitarimų, tik su meile ir pasitikėjimu. Patricija, atėjusi pirmosios tatuiruotės, visą eskizo piešimo laiką spoksojo per petį ir dvejojo. Patricija, ateinanti į studiją dabar, kontrolę atiduoda. Kad ir kas jai buvo kartota ir įteigta, ji dabar be baimės rodo savo netobulumus, nors prieš septynerius metus be rankovių nebūtų pozavusi. O dabar žiūriu į save ir nors nesijaučiu meno kūriniu, su kiekvienu piešiniu jaučiuosi vis labiau savimi. Tiesa, „Svetimkūniams“ skirtos tatuiruotės dar neturiu, bet ji bus – faktas!

P. Tilvikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką veikia Patricija, kai neskaito ir nerašo?

– Tarp knygų ir darbų dažniausiai būnu stand up komedijos pasirodymuose arba koncertuose. Tikiuosi, kada nors užlipsiu ant komedijos scenos – išbandyti jėgas. Pažadu, kad muzikiniais klausimais niekada ir jokiu būdu jėgų nebandysiu... „Svetimkūniuose“ daug muzikos, nes ir mano gyvenime jos daug. Skaičiuoju savo metus pagal koncertus ir gyvenu nuo vieno iki kito. Jeigu neturiu bilieto į kokį koncertą ir nėra, ko laukti, man jau nebe gyvenimas.

Suprantu, kad visi keliai visuomet vedė į knygas ir rašymą – ar kai stojau į žurnalistikos bakalaurą, ar kai drįsau peržengti Filosofijos fakulteto slenkstį ir mesti sau iššūkį magistrui visai kitoje srityje – kriminologijoje. Ar kai nuo dešimtos klasės pradėjau dirbti portaluose – jau tada įmerkiau pirštus į feminizmo ir lygių teisių vandenis, bet šalia pasilikau ir svajonę rašyti apie muziką, dar ir dabar kartais recenzuoju kokį festivalį ar koncertą. O smagiausia, kad bene visi pomėgiai tokie, į kuriuos gali įsitraukti ir tėtis – mano draugams nekyla klausimų, jei į festivalį važiuoja ir jis.

„Svetimkūniuose“ visa tai suderėjo – ir mano klausomos dainos, ir mano gyvenimo istorijos, ir mokykla, universitetas, o ir Koldūnas...

– Ir kas yra tas Koldūnas, nusipelnęs padėkos knygos pabaigoje?

– Mano augintinis mopsas. Nevadinu savęs Koldūno šeimininke: jei kas namie ir vadas, tai tikrai jis. Koldūnui pasisekė, kad namų gyventojai labiausiai mėgsta skaityti, rašyti ir diskutuoti – tada labai patogu šalia miegoti ir pareikalauti dėmesio, kai jo prisireikia.

Negaliu skųstis, Koldūnas kantriai klauso visų mūsų istorijų. Visgi svarbiausias mano ramstis – draugas, kuris visada rasdavo laiko „Svetimkūniams“ ir palaikė kiekviename žingsnyje, vis mesdamas man, kaip rašytojai, – va, išdrįsau! – iššūkių.

– Nesunku suprasti, kad mėgsti iššūkius. Toks žingsnis buvo ir kriminologijos studijos?

– Nusivyliau žurnalistikos studijomis. Nutariau, kad jei tęsiu magistro studijas, mokysiuosi tai, kas man įdomu, o ne tai, kas nuties kelią į kažkokią artimųjų ar visuomenės nutartą „užtikrintą“ ateitį. Kriminologija buvo iššūkis – atėjau iš kito fakulteto, be sociologinio ar psichologinio išsilavinimo, į naują studijų programą. Ir sutikau dėstytojus, kuriuos maniau egzistuojant tik filmuose. Užsidegę, gyvi, kupini noro ne tik malti faktus iš senų skaidrių, o iš tiesų norintys diskurso tarp studento ir profesoriaus.

Ar reikėjo nuolat visiems aiškinti, kas ta kriminologija? Faktas! Ar seneliai žegnojosi? Truputį. Bet gavau mokslus, kurie pakeitė mano požiūrį milijonais klausimų ir kurie privertė sau mesti iššūkį. Pajutau, kad dėstytojams nuoširdžiai rūpi. Jie kantriai aiškindavo man tai, ką kolegos, baigę atitinkamus bakalaurus, jau žinojo. Visiems linkėčiau tokių įkvepiančių studijų.

– Tokios studijos turėjo padiktuoti, kad jei jau rašysi knygą, tai neišvengiamai trilerį...

– Studijos vieną dalyką gyvenime sugadino – beveik nebegaliu skaityti trilerių... Taip juos mėgau, o dabar matau visokias kliurkas ir netikslumus. Apie trilerį audžiu vieną idėją, bet jau dabar girdžiu caksint liežuviais: „Vėl ji su tuo feminizmu...“ Juk tikrai nuo sau įprastų temų nenutolčiau!

P. Tilvikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar ir kitame romane grįžti į Kauną?

– Tikrai, Kaunas ir vėl pašaukė. Šį kartą viskas bus kitaip – kitoks veikėjų amžius, kitokios problemos, bet tas pats mielas miestas. Ir vis tiek nenutolstu nuo centro – Kauno dramos teatras, senamiestis, Žaliakalnis... Palyginus su „Svetimkūniais“, antrasis romanas, tikiuosi, kada nors pasieksiantis skaitytoją, yra mano odė Lietuvai, patriotiškumui, meilei kur kas platesne prasme nei tik romantinė. Tai sudėtingesnis, rimtesnis kūrinys. Jame svarstau apie tai, kaip sunku ar lengva išduoti – artimą, mylimą. Lietuvą. Tai – ne istorinis romanas, bet dabartiniame klimate man jis atrodo itin aktualus. O kritiką Kaunui priimu šiek tiek asmeniškai, bet negaliu nepasakyti – su juo susijusi politika skaudina ne tik vietiniu lygmeniu.

Apie (ne)meilę sau 

Patricijos Tilvikaitės  gyvenimas sukasi aplink knygas – ji dirba leidybos srityje, su geriausia drauge rašo tiesmuką ir nevyniojimu į vatą garsėjantį knygų apžvalgų tinklaraštį „book.duo“. BALTO leidybos namų pristatomas debiutinis jos romanas „Svetimkūniai“ – aštrus ir ironiškas, skatinantis persvarstyti šiuolaikinės (ne)meilės sau ir kitiems stereotipus. Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau – dėl to, kokie nėra.

... Meda jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams. Meda neabejoja – ji kelia nuobodulį net savo psichoterapeutei. Ekscentriškas apie šlovę svajojantis barmenas Nikita – fejerverkas. Su juo niekada nebūtų nuobodu, bet ar Meda kada nors išmoktų pasitikėti žmogumi, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti? Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?