Tačiau tai nereiškia, jog kiekvienas iš mūsų negalime patirti bohemiškų nuotykių, dėl kurių net nebūtina išeiti į miestą – juos galima išgyventi užsidarius vienam savo kambaryje, teigia rašytojas.

Prieš keletą dienų atsiėmęs Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją, jam įteiktą už romaną "Vyno kopija", K.Navakas išgyvena derlingą kūrybos laikotarpį. Pakeliui į spaustuvę – "Gero gyvenimo kronikų" papildytas leidimas, rudenį turėtų pasirodyti jo rašyta knyga vaikams, o šiuo metu jis rašo eiles ir romaną, kurie į knygas turėtų sugulti kitais metais.

Savo namuose, bohemiškoje salelėje Žaliakalnyje, poetas gyvena ne tik apsuptas knygų ir vinilų, bet ir gyvybės pilno nuostabiai žalio sodelio, kuris, pasak poeto, prilygsta stebuklui. Nors K.Navakas prisipažįsta kartais tampantis pabrėžtinai asocialus, tačiau kartais pas jį namuose tiesiog neužsidaro durys.

– Esi ne vienos premijos laureatas, o šią savaitę atsiėmei ir Grigorijaus Kanovičiaus  premiją. Ką tau reiškia ši premija?

– Daug esu visokių premijų gavęs, anot vieno draugo, man jau "nebeliko, ką imti". Pasirodo, dar liko. Ši premija labai svarbi ir maloni, visų pirma todėl, kad pavadinta mano mėgstamo puikaus rašytojo vardu. Lietuvos literatūra be jo prozos, pjesių ir (pridurčiau) epigramų – niekaip neįsivaizduojama. Be to, premija skiriama ir už "prozos kūrinį, įprasminantį daugiatautę Lietuvos istoriją", o to multikultūralizmo mano knygoje apstu.

– Premija skirta už romaną "Vyno kopija". Kaip manai, su šia premija pernai pasirodžiusios kritikų išgirtos, Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų kategorijoje nugalėtoja tapusios knygos įvertinimai baigsis, ar tikiesi nuskinti ir kitokių laurų?

– Taip, šios knygos sėkmė daug kam buvo netikėtumas, viena kritikė apskritai prisipažino "patyrusi šoką", nes skaitytojų skonis, jos nuomone, ligi šiol buvo visai kitoks. Tokios knygos lietuvių literatūroje iš tiesų dar nebuvo. Kaip teigia vertinimo komisijos pirmininkas prof. Egidijus Aleksandravičius, "kūrinys yra ypač vertingas tuo, jog atveria siurrealistinio pasakojimo perspektyvą lietuvių literatūroje". Tai nėra siurrealizmas įprasta prasme, pats tai vadinu sapniškuoju pasakojimu. Abejoju, ar kas nors seks šiuo keliu, nes taip rašyti ir išlaikyti gana apčiuopiamą kūrinio struktūrą yra labai sunku. O premijos, žinoma, svarbu ir malonu, tai darbo įvertinimas. Rašau ne dėl jų, bet jei kas dar norės skirti – vargu ar atsisakysiu.

– Pakeliui į dienos šviesą – dešimčia tekstų papildyta esė knyga "Gero gyvenimo kronikos". Pirmas šios knygos variantas išleistas prieš dvylika metų, o rašyti šie tekstai dar seniau – 1994–1996 m. Tavo akimis, jie nepaseno?

– Metų pradžioje išleidau papildytą savo meilės tekstų knygą "Lorelei", dabar štai "Kronikos", irgi papildytos. Perleidžiu todėl, kad abi knygos buvo labai populiarios, o gausūs papildymai joms suteikia naujos kokybės. Žinoma, kad pridėti tekstai nenauji, jie rašyti toje šlovingoje "komercinių kioskelių" epochoje, kai viskas keitėsi kasdien. Susidomėjimas dešimtuoju dešimtmečiu dabar ant bangos, o šie tekstai – autentiškas tų laikų dokumentas. Tik tiek, kad mano požiūris į juos – asmeniškas, be to, viską ten verčiu juokais ir pokštais. Knyga, sakyčiau, itin atrakcinga ir nenuobodi.

– Knyga labai simbolišku pavadinimu. Skaitant minėtus tekstus, susidaro įspūdis, kad tau geras gyvenimas yra ne tik vienam ar su kitais bohemos atstovais patirti kultūrinį nuotykį, bet ir nebijoti išeiti į miestą vidury nakties su visais iš to išplaukiančiais netikėtumais. Bet juk visa tai rašyta prieš 20 metų! Tai visas geras gyvenimas jau praėjo?

– Taip, tai iš esmės nuotykių knyga, o nuotykį galima patirti bet kur, ne tik nuėjus į kultūros renginį arba išsliūkinus vidurnaktį į miestą, bet ir sėdint savo kambaryje. Mano aprašomas laikotarpis buvo labai socialus ir intensyvus, dabar jau gyvenu savotišką urvinio žmogaus gyvenimą, retai kur išeinu ar išvažiuoju. Nuotykių nuo to nesumažėjo, tik jie įgavo kiek kitokį pobūdį.

– "Nuobodžio veidrodžiai. Būtent taip mums kartais atrodo mūsų dienos, ir būtent tokių jų mums nesinori. O juk tokių ir nereikia, tiesą sakant, tokių ir nėra. Kiekviena yra potencialus nuotykis ir jį patirti gali ne tik trys muškietininkai. Ši prielaida ir būtų "Gero gyvenimo kronikų" teorinis pamatas", – rašei pirmajame knygos leidime. Ar ir dabar susiduri su nuobodžio veidrodžiais ir į kiekvieną dieną žiūri kaip į potencialų nuotykį? Iš ko susikuri tuos nuotykius?

– Štai sėdžiu, tarkim, trečią nakties ir sugalvoju šalia esančioje sovietinėje slėptuvėje nuo bombų (kadaise privatizuotoje mano dėdės) įrengti kamerinę poezijos salę. Apgalvoju viską iki smulkmenų, net būsimą programą. Jau nuotykis. Po to šis šišas praeina, bet po poros dienų sugalvoju dar ką nors. Perstatyti baldus, pasisėti pievelę, nusipirkti husarų kardą arba du kimono iš Japonijos, paryčiais parašyti kam nors ir pasikviesti į svečius, arba – pradėti naują knygą. Visa tai yra nuotykiai, nes padūkusi siela juk niekada nenurims.

– Rašai, kad geras gyvenimas yra netoli, šalia mūsų, mumyse. Ką pasakytum ar parašytum žmogui, kuris nespėja ar nenori to pastebėti, gerą gyvenimą vis atidėdamas rytojui?

Jei mums norisi tą laiką tiesiog prasėdėti nieko neveikiant, nieko čia blogo, dykaduoniavimo valandos kartais labai produktyvios, tačiau jei ateina noras tuoj pat ko nors imtis – taip ir darykime, neatidėliodami ne tik rytdienai, bet net ir valandai.

– Jei jis taip gyvena, vadinasi, jam taip atsitiko gyventi ir tam tikra prasme jam taip gerai. Ne kiekvienas linkęs bet kada šokti ant žirgo ir šuoliuoti link numanomo Eldorado. Tačiau gyvenimas vyksta ne vakar, ne rytoj ir ne kur nors kitur, o tik būtent čia ir būtent dabar. Jei mums norisi tą laiką tiesiog prasėdėti nieko neveikiant, nieko čia blogo, dykaduoniavimo valandos kartais labai produktyvios, tačiau jei ateina noras tuoj pat ko nors imtis – taip ir darykime, neatidėliodami ne tik rytdienai, bet net ir valandai.

– Aprašai situacijas, kai apsipirkti kioske priėjęs kampuotas vyrukas, norėdamas atsiskaityti, netyčia vietoj piniginės išsitraukia pistoletą ir panašiai. Šis tekstas primena mafijos kroniką.

– Visi knygoje aprašomi įvykiai yra realūs, išskyrus, žinoma, atvirai humoristinius intarpus, kuriuos atskirti nesunku. Laikai iš tiesų buvo ganėtinai sumafijozėję ir tai matėsi veik visose gyvenimo srityse. Net to meto teležaidimuose kartais prizus dalydavo neabejotini mafijozai avietiniais švarkais. Kažkokio smurto iš jų nesu patyręs, mano draugai irgi, tačiau kai kuriems pažįstamiems akistatos su šia grupe baigdavosi nekaip. Tie laikai praėjo. Ir gerai.

– Rašai, kaip bastydavaisi po Kauną vidury nakties. Koks keisčiausias šių pasibastymų rezultatas? Ar dabar pasibastyti irgi tenka?

– Tų keistų rezultatų apstu, kai kurie aprašyti knygoje. Dabar labai dažnai nemiegu naktimis, tačiau dažniausiai bastausi po savo vidinį miestą, kuriame per daugybę metų esu viso ko pastatęs ir viso ko užveisęs. Ir po vidinį miestą besibastant nutinka pačių keisčiausių dalykų. Kai kurie jų virsta eilėraščiais, kai kurie – ese ar romanais.

– Esi vienas nykstančios Kauno bohemos atstovų. Kiti jos liūtai ir panteros neretai minimi tavo tekstuose. Su jais kartais dar susitinki Kauno kavinėse ar kitur, o gal bendraujate virtualiai? Ar Kauno bohema, galima sakyti, išsivaikščiojo?

– Bohemai reikia tam tikros priespaudos: asmeninės, visuomeninės, cechinės, finansinės etc. Nes bohema yra opozicija ir maištas, nors dažniausiai pasyvus. O  dabar staiga – viskas leista ir viskas įmanoma. Tad kam čia bus įdomu eiti į meninį pogrindį? Bohema išsisklaidė, išmirė arba suburžuazėjo. Tai, kas dabar vyksta meninio jaunimo susibūrimuose, yra ne bohema, o tusovkė. Kaip nebeliko Kauno hipių, taip nebeliko ir Kauno bohemiečių, nors sutikus ką nors iš anų laikų tigrų bei panterų, aiškiai matyti, kad bohemos dvasia kažkuriam jų sielos užkabory dar rusena.

– Anksčiau dažniau buvai pristatomas poetu, dabar – prozininku. Eilėraščiai skirti rašyti jauniems?

– Donaldas Kajokas kadaise sakydavo, kad eilėraščiai rašomi tik iki penkiasdešimties. Seniai praėjo jam tas penkiasdešimt, o eilėraščius kaip rašė, taip teberašo. Tik tarp jų ir kitų žanrų esama skirtumo. Romaną galima parašyti sistemingai ir daug dirbant, o eilėraštis turi atsitikti, kitaip jis vis tiek viena koja stovės plagiatų ir grafomanijos lysvėje. Teberašau poeziją, bet tik tada, kai ji pati leidžia ją rašyti.

– Atrodo, kad šis laikotarpis kūrybiškai tau labai intensyvus. Ką dar savo kūrybos gerbėjams pasiūlysi šiemet?

– Be šių dviejų knygų, ne itin ką, juk tarsi ir pakanka. Dabar dirbu prie dviejų knygų, išeisiančių kitais metais – poezijos (šiek tiek jos rasite liepos mėn. "Metuose") ir romano (ištraukas galite rasti naujajame "Nemune"). Darbo labai daug, bet ir laiko dar yra. Tikiuosi, kolegos pavydelninkai už visą tą knygų gausą manęs nepasmaugs.

– Esi minėjęs, kad šiemet turėtų pasirodyti ir knyga vaikams. Dabar, kai paaugo ir jaunesnysis sūnus Gabrielius, kas įkvepia rašyti vaikams?

– A, taip, rudenį tokia išeis. Esu išleidęs knygą "Žvėreliai mokosi draugauti", o dabar žvėreliai mokysis svajoti. Numatoma knygų apie žvėrelius serija, kasmet leidžiant po vieną, kol susidarys kokios penkios. O įkvepia tasai pats Gabrielius. Jis paaugo, tačiau atmintyje ir vaizdo įrašuose liko toksai pats gaivusis genijus, koks buvo ankstyvojoje vaikystėje.

– Savo namuose Žaliakalnyje esi susikūręs bohemišką salelę, apsuptą tokio žalio sodelio, kurio praeivis nelabai gali įsivaizduoti, mat šią žalią oazę nuo gatvės slepia daugiabutis. Papasakok apie abi šias salas: bohemiškąją, su naktiniais pokalbiais su užklystančiais svečiais ir savimi jaukiame vinilo plokštelių apsuptame darbo kampe priešais seną veidrodį, ir gamtos.

Kambaryje per daugybę metų lankėsi miriadai žinomų žmonių, o ir dabar lankosi, kartais ir nakvoja, pačios įvairiausios ypatos – nuo filosofo iš Nicos iki vicemis Kaunas.

– Nors turiu penkis kambarius, bet man visiškai pakanka vieno, kurį ir pavadinai bohemiška salele. Tik to vieno niekaip nepakanka mano vinilams ir knygoms, kurių pilna visur kitur. Tame manajame kambariuke nuolat tvyro tam tikras bardakas, kitaip paprasčiausiai neišgyvenčiau. Jei pas ką nors ideali ir sterili tvarka, kartais atrodo, kad tas žmogus nelabai randa ką veikti arba yra labai vienišas, nors, žinoma, čia jo reikalas. Manasis bardakas turi savą struktūrą, daugmaž žinau, kur ko ieškoti, tik kartais draugė vieną ar kitą kampą aptvarko ir tada jau nieko neberandu. Kambaryje per daugybę metų lankėsi miriadai žinomų žmonių, o ir dabar lankosi, kartais ir nakvoja, pačios įvairiausios ypatos – nuo filosofo iš Nicos iki vicemis Kaunas.

O mano sodelis, pilnas vaismedžių ir paukščių – nuo juodųjų strazdų iki kėkštų – prilygsta stebuklui, gera stebėti, kaip auga pievelė ir skleidžiasi gėlės, keptis ką nors ant anglių arba gainioti po galvą vis naujas trenktas idėjas.

– Taigi, varnas į tavo poeziją yra atskridęs nebūtinai iš Edgaro Allano Poe kūrybos?

– Taip, jis vieną vasarą į mano palėpę ir įskrido iš to sodelio. Atsitūpė ant stalo, prie kurio tuo metu verčiau tavo minimą E.Poe eilėraštį, išdidžiai pavaikščiojo ir išskrido. Mano tekstai neretai materializuojasi, esu aprašęs kai kuriuos dalykus, kurie labai greitai išsipildydavo. Kadangi jie labai asmeniški, nekonkretizuosiu.

– "Kauno dienos" fotografą pasitikai vilkėdamas marškinėlius su išeivijos klasiko Antano Škėmos atvaizdu ir garsiąja jo fraze "Up ir down". Kodėl A.Škėma ir kodėl ši frazė?

– Tai labai įdomi asmenybė tiek savo kūryba, tiek gyvenimu. Tokių, kaip Škėma, pas mus vienetai. Apsirengiau šiuos marškinėlius atsitiktinai, ir tai dar kartą įrodo, kad atsitiktinumų nebūna.

– Pakalbėkime apie jausmus. Maždaug prieš metus buvai viešai paskelbęs, kad tuoksiesi su širdies drauge muziejininke Egle Adomulyte, vėliau buvo žinių, kad skiriatės. Kokia šiuo metu jūsų bendrabūvio forma? O gal poeto širdis laisva?

– Skiriamės mes po tris kartus per savaitę, nors kartais tik aštuonioms minutėms. Buvo tokia mintis užeiti į Rotušę įvardytu tikslu, tačiau išsyk pagalvojome – o kam? Dvidešimt septynerius metus vienaip ar kitaip bendraujame be jokių popierių, buvo per tuos metus ir labai ilgų išsiskyrimų, tačiau to nesustabdytų jokia kita jurisdikcija, išskyrus asmeninę – mūsų pačių. Šiuo metu gyvename, puikiai, darniai, draugiškai, kūrybingai, to linkime ir visiems kitiems nuostabiems žmonėms.

– Tavo namai nuolatos atviri bičiuliams, ateiviams ir praeiviams, čia galima užsukti paplepėti arba patylėti ir vidury nakties, tačiau į interviu klausimus atsakyti žodžiu su tavim susitarti, atrodo, neįmanoma. Kodėl?

– Nėra viskas čia taip pastorališka, visai neretai tampu pabrėžtinai asocialus, nieko neįsileidžiu, su pasauliu bendrauju tik feisbuke. Tačiau, žinoma, kartais pas mane tiesiog durys neužsidaro, lankosi, kas tik netingi. Regis, jiems čia patinka, tad nejaugi skųsies. O žodžiu atsakinėju tik radijams ir televizijoms, visa kita, kaip ir šis interviu, tebus raštu – ir man patogiau, nes galiu atsakinėti, kada noriu, ne kada reikia, o juk ir tau mažiau darbo.