Kaunietis rašytojas Kęstutis Navakas šiemet išleido jau dvi knygas. Vasarį pasirodė esė ir novelių knyga "Begarsis skambutis" ("Tyto alba"), o visai neseniai – knyga vaikams "Kalbančio sūrio burtai" ("Jūsų Flintas").

Apie abi knygas ir ateities planus su autoriumi kalbasi Jaunius Vienuolis.

– Pradėkime nuo vėliausios knygos. Ar toliau rašyti vaikams paskatino knygos "Žvėreliai mokosi draugauti" sėkmė?

– Nebūtinai. Vidinis vaikas manyje labai ryškus ir kartais nori žaisti, tad leiskime jam pažaisti knygose. Tiesą sakant, pakankamai žaidžiu ir knygose suaugusiesiems, net poezijoje – šiaip ar taip, meno prigimtis yra žaidybinė. O rašyti vaikams –  labai smagu. "Žvėreliai mokosi draugauti" buvo knyga patiems mažiausiems, o "Kalbančio sūrio burtus" įsivaizduočiau kaip knygą "vaikams nuo šešerių iki 96-erių". Kai kas apskritai sako, kad tai knyga suaugusiesiems, knygą skaitę kolegos džiaugsmingai patvirtina.

– Kaip ją trumpai apibūdintumėte?

– Tai situacijų komedija vaikams. Jokių moralų, jokių pamokymų, tiesiog fantazijos siausmas, veržlus siužetas, daug humoro, greiti, šmaikštūs dialogai ir kalnas netikėtumų. Tik spėk skaityti, stebėtis ir džiaugtis. Be to, puikios Mariaus Zavadskio iliustracijos.

– Knygos herojai gerokai tradiciniai: karalius, princesė, slibinas, klajojantis riteris...

– Taip, tai labai perkeista, perfantazuota tradicinė pasaka, kurioje vis dėlto viskas vyksta ne taip, kaip įprasta. Pakanka ten įvairios kebeknės, kol atsiranda kalbantis sūris – vienintelis originalus knygos personažas – kuris viską kuo puikiausiai sutvarko. Manyčiau, ši knyga paskatins ir vaikus fantazuoti, paprasčiausiose situacijose įžiūrėti nepaprastų galimybių potencialą.

– Man pasirodė, kad tai labai teatrališka knyga. Ar nėra planų pritaikyti ją scenai?

– Tikrai yra, ir pirmosios meškerės čia jau užmestos. Kol kas šių planų nesiruošiu atskleisti, bet užsiminsiu, kad jei sūris sugeba kalbėti, kodėl jam nepabandžius ir dainuoti? Šiaip ar taip, mezgasi įdomus ir netikėtas projektas.

– Iš kur sėmėtės įkvėpimo?

– Daugiausia iš savo jaunesniojo sūnaus Gabrieliaus, kuris analogiškais atvejais man kuo puikiausias mokytojas. Jokie rašytojai nepranoks laisvai mąstančio vaiko fantazijos, kurios jokiu būdu negalima sprausti į rėmus. Gabrielius mane daug ko išmokė. Tiesą sakant, jis ir pats dabar rašo knygą – parašė jau dvi istorijas. Pagrindinis pirmosios herojus – dantų krapštukas, antrosios – "Maximos" maišelis. Teko vaikui net kompiuterį nupirkti, kad turėtų kuo rašyti, bet paskutiniu metu kažko aptingo. Dabar jam įdomiau pro teleskopą žiūrėti į mėnulį arba sintezatoriumi "Yamaha" skambinti Oginskio polonezą.

– Gal grįžkime prie ankstesnės knygos "Begarsis skambutis". Jau gerą pusmetį ji keliauja per skaitytojų rankas. Kaip jai sekėsi?

– Manau, kad puikiai. Negirdėjau nė vienos neigiamos nuomonės, buvo gerų recenzijų, pats šią knygą siuntinėjau po įvairias šalis. Nors pirmoji (sapniškoji) knygos dalis nėra lengvas pasiskaitymas, antroji (memuariškai bohemiška) tinkama visiems. Kai kas šią knygą skaitė mažomis dozėmis, kad ilgesniam laikui užtektų, o tai – puikus įvertinimas.

– Beje, dėl antrosios dalies. Buvo pasigirdę nuomonių, kad jūs ten pernelyg atviraujate. Knygos pristatyme Vilniuje žmogus iš salės viešai jus apkaltino nederinus tekstų su juose aprašomais žmonėmis.

– Taip, aš ten labai atviras, nes manau, kad nieko neverta vynioti į vatą. O iš salės kampo ūkavęs žmogus turbūt pamiršo, kad egzistuoja toks daiktas kaip internetas, kuris išsaugo visą korespondenciją. Taigi, tam žmogui labai lengvai galėčiau įrodyti, kad su kiekviena aprašomų merginų (turėtos omenyje būtent merginos) tekstai buvo derinti. Žinoma, atvirumas šioje knygoje yra aukšto laipsnio, kartais ant sensacijos ribos, tačiau nieko nėra baisiau kaip "nusunkti" memuarai, kuriuose visi panašūs į mahatmas gandžius ir motinas tereses. Gyvenome juk įvairiai, kartais gana drastiškai.

– Kodėl leidykla taip greitai nukainojo šitą knygą? Kaip tai vertinate?

– Puikiai vertinu. Dabar knyga nekainuoja nė penkių eurų ir ją įsigyti gali kiekvienas "studentas ar inteligentas" – labai sveikintina leidyklos iniciatyva. Nukainojo veikiausiai dėl to, kad išleido per didelį tiražą, pustrečio tūkstančio tokiai knygai yra gal kiek per daug. Knyga perkama, ir neabejoju, kad bus išpirkta.

– Su kuo susijęs toks kūrybinis aktyvumas? Juk pernai irgi buvo pora knygų.

– Kažkoks sėslus tapau, matyt, išsilaksčiau per daugybę metų. Dabar beveik niekur nebevažiuoju, išskyrus pagrindinius literatūros festivalius, sėdžiu savo bohemiškame urve, klausausi muzikos, skaitau, žiūriu kino klasiką ir – rašau. Siautulingą išorinį gyvenimą pakeitė ne mažiau siautulingas vidinis. Ir tai yra nuostabu.

– Telieka paklausti originaliai: kokie artimiausi kūrybiniai planai?

– Jie labai konkretūs. Iki lapkričio pabaigos turiu pabaigti romaną. Pirmąjį jo variantą leidyklai išsiųsiu jau po dviejų savaičių. Romanas labai netradicinis, daug ką sau ten leidžiu, bet jeigu leidykla nenugrius nuo kėdžių, kai išvys nežabotą mano fantazijos siautėjimą, labai įmanoma, kad iki Vilniaus knygų mugės romanas spės išeiti. Tiesa, dar labai daug darbo. Jei neseniai įsigytas katinukas liausis proceso metu lipti ant kompiuterio klaviatūros, manau, kad šį darbą padarysiu. Kol rašosi – reikia rašyti.