Perkinsas prisimena, kad užėjęs į "Fluxus" krikštatėvio butą SoHo rajone sutiko labai neįprastą asmenybę. Šiandien režisierius nedvejodamas prisipažįsta, kad J.Mačiūnas – tai žmogus, kuris pakeitė jo gyvenimą, paveikė kaip menininką ir atvėrė jam naujas dimensijas.

Nuo meno iki taksi

Vėliau, praleidęs kelerius metus Niujorke, J.Perkinsas prisidėjo prie kelių "Fluxus" projektų, sukūrė filmą pirmajam "Fluxus" festivaliui. 1968 m. kartu su bendraminčiais pasivadinusiais "Single Wing Turquoise Bird" jis rengė psichodelinius šviesos performansus koncertuojant roko grupėms "Velvet Underground", "Yardbirds", "Cream".

Palaikydamas ryšius su "Fluxus" bendruomene J.Perkinsas apie 20 metų savaitgaliais išdirbo Niujorko taksi, ne kartą pavėžėdamas ir garsesnius savo kolegas į jų parodas, dėl ko kito žymaus fluksininko Nam June Paiko buvo pramintas "Fluxus" taksi vairuotoju.

Režisierius pabrėžė, kad nuo pačios dokumentinio filmo apie J.Mačiūną statymo pradžios jis buvo labai gerai susipažinęs su "Fluxus" judėjimu. "Buvau ką tik baigęs savo filmą apie JAV tapytoją Sam Francis, ėjau gatve ir man reikėjo darbo. Aš ėjau kartu su savo draugu Christianu Xatrecu, kuris yra avangardinio meno fondas ir galerijos "Emily Harvey Foundation" direktorius. Šis fondas veikia paskutiniame paties J.Mačiūno įkurtame SoHo lofte ir pirmas žodis, man atėjęs į galvą, buvo Jurgio vardas. Žinojau, kad toks filmas dar nėra sukurtas ir, kad tai būtų labai įtraukianti ir dinamiška istorija", – kalbėjo režisierius.

Jis pirmiausia susitiko su J.Mačiūno žmona Billie Maciunas, menininko seserimi Nijole Maciunas Valaitis bei paprašė jų leidimo šiam filmui kurti. Režisierius prisimena, kaip kas kartą apsilankęs pas JAV gyvenančią Nijolę, gaudavo jos pagamintų tradicinių lietuviškų valgių.

Skirta J.Mekui

J.Perkinsas sako nusprendęs sukurti filmą, kuris būtų skirtas plačiajai publikai. Užtrukęs prie šio darbo ištisus devynerius metus, pastatė jį vien savo iniciatyva. "Filme yra dar iki šiol neatskleistų, anksčiau nematytų dalykų, tikiuosi, jums bus linksma, nes tam jį ir sukūriau. Pats Jurgis – irgi buvo linksmintojas, žinoma, savitai, tik jam ypatingu būdu."

Jonas laikė Jurgį herojumi, juo labai žavėjosi, jie buvo tikri draugai.

Neseniai miręs legendinis kino kūrėjas poetas J.Mekas, artimas J.Mačiūno bičiulis, nuo pat pradžių labai palaikė šį filmą, režisierius jam pasakęs, kad negali sukurti filmo be jo dalyvavimo. J.Mekas 1954 m. įkūrė kino žurnalą "Film Culture", kurio pirmiesiems numeriams J.Meko paprašytas dizainą kūrė jo draugas J.Mačiūnas. Lietuvis kino kūrėjas buvo labai laimingas dalyvaudamas šiame filme, jis suteikė visą archyvinę medžiagą, kokios tik režisieriui reikėjo.

Stop kadras iš filmo "George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija"

J.Perkinsas šį filmą dedikavo J.Mekui, šiam dar gyvam esant. "Jonas laikė Jurgį herojumi, juo labai žavėjosi, jie buvo tikri draugai, o man buvo didelė privilegija būti tarp tokių didžių žmonių", – sakė J.Perkinsas.

Vertinga dokumentika

Filme apie J.Mačiūno laikus iki oficialaus "Fluxus" atsiradimo, jo vaikystę pasakoja menininko sesuo, apie bendrus vaikystės žaidimus prisimena prof. Vytautas Landsbergis. Artimieji tvirtina, kad nuo vaikystės J.Mačiūno prasta sveikata padarė didelį poveikį jo pasaulėjautai, ypač jį paveikė skausminga apendikso operacija karo metais (atlikta be skausmą malšinamųjų vaistų). J.Mačiūno sesuo pabrėžia, kad Jurgis pralinksmėjo, pradėjo juoktis tik tada, kai sukūrė "Fluxus", kuris jam visada buvo pokštas.

Archyviniais vaizdo, fotokomentarais ir interviu einama per įvairius "Fluxus" istorijos įvykius, kuriuos organizavo J.Mačiūnas, – tokius kaip šokiruojantis fortepijono suskaldymas per pirmąjį "Fluxus" koncertą Europoje (1962), skandalingosios "Fluxus mišios" arba tūkstančius lankytojų į atidarymą sutraukusi pirmoji retrospektyvinė Y.Ono paroda "Tai nėra čia" (1971).

J.Mačiūno kūrybinė veikla filme išsamiai aptariama ir dokumentuojama. Pvz., istorija apie garsiąsias "Fluxus" dėžutes – meistriškai padarytus daugiabriaunius, daugiaprasmius multiplius, kuriuos pats Mačiūnas vadino "5 dolerių pokštu", nes būtent už tokią kainą jų galėjo įsigyti parodos lankytojai. Nors kiekviena dėžutė – lyg atskira paroda – talpino įvairius objektus ir idėjas, bet pažiūrėti į šiuos kūrinius ateidavo (anot J.Mačiūno) nebent gatvę šalia remontuojantys darbininkai. Šis jokio pelno kūrėjams taip ir neatnešęs, bet, pasak J.Mačiūno, labai linksmas eksponavimas truko net kelerius metus. Arba pasakojimas apie "Fluxus" lyderio planus negyvenamoje Karibų saloje sukurti utopinę menininkų visuomenę, kurią savomis linksmomis detalėmis papildo kiti šio projekto dalyviai.

Daugelis jį pažinojusių išskiria J.Mačiūno talentą organizuoti ir jungti, jis nuolatos kūrė tinklą tarp įvairių pasaulio menininkų, tarp idėjų, meno rūšių. Dar iki interneto atsiradimo tai buvo pats tikriausias analoginis socialinis tinklas, laiškais ir instrukcijomis paremta sistema.

Kaune kalbėjęs J.Perkinsas taip pat pabrėžė didelį J.Mačiūno intelektą, nors nemaža dalis jį laikė tiesiog paprastu juokdariu. Bet režisierius prisiminė, kad legendinė Dada, siurrealizmo ir "Fluxus" kolekcininkė (kartais vadinama "Fluxus" motina) Jean Brown, yra sakiusi, kad gyvenime ji sutiko tik du genijus, vienas jų buvo Marcelas Duchampas, o kitas – J.Mačiūnas.

Klausimas bet atsakymo

Pasibaigus paskutiniams kadrams ekrane ilgai rodomi filmo titrai – filmo kūrimo darbai truko eilę metų, daugybė žmonių prie jo prisidėjo. Režisierius dar prieš seansą prašė žiūrovų po filmo neišsiskirstyti, pasiklausyti titrams už kadro akompanuojančio J.Mačiūno balso, pasakojančio juokingus "Fluxus" nutikimus.

Filmas pasibaigė, bet istorijos tęsiasi, ir nors atrodo, kad amerikietiškasis "Fluxus" ir visas jo palikimas jau seniai tapo meno istorijos eksponatais, bandymai atsakyti į klausimą – "kas yra "Fluxus"?" nesiliauja. Filme taip pat girdime, kaip jis vis užduodamas J.Mačiūnui. Į šitą klausimą-mįslę bando atsakyti ir visi kiti filmo dalyviai – menininkai, kritikai, kuratoriai, J.Mačiūno draugai, jo žmona Billie. Filmas nesistengia suvienodinti prisiminimų, pasakojimų versijų, vieno atsakymo į tai, kas yra "Fluxus", – nėra ar negali būti.

Istorijoms ir pasakojimams tirštėjant šis klausimas atrodo vis sunkiau atsakomas ir nuolat pabrėžiamai kartojamas – kiek pakeltu balsu iš už kadro – filme tampa savotišku fluxišku leitmotyvu. Pačių fluksininkų atsakymai pavirsta dar vienu pokštu, pvz., Ay-O: "Nežinau, kas yra "Fluxus", bet man tai patinka", Nam June Paikas: "Fluxus" yra viduriniosios klasės menininkai, nelabai gabūs, todėl priversti užsiimti chaltūra" ir pan. Vis dėlto tai esminis šio filmo klausimas, kurio neuždavus neįmanoma priartėti prie sudėtingos  J.Mačiūno asmenybės.

Bendras vardiklis

Paklaustas apie filmo kūrimo procesą režisierius pripažino, kad kiekviename žingsnyje kildavo sunkumų (pvz., nepaisant J.Mačiūno žinomumo, lengvai gauti pinigų šiam filmui statyti nepavyko), tačiau nuo to jis nebėgęs ir tęsiant tuos užsibrėžtus žingsnius nutikdavo netikėtų dalykų.

Stop kadras iš filmo "George: Jurgio Mačiūno ir Fluxus istorija"

J.Perkinsas nemažai kalbėjo apie filmo montavimo procesą, kuris užtruko apie metus, jo manymu, filmo montuotojas yra tarsi batsiuvys arba batai, kuriais turi pereiti filmą. Režisierius išskyrė didelį kino montuotojos Jessie Stead indėlį: "Ji tai priėmė labai rimtai, asmeniškai, visa filmo struktūra ir surinkta medžiaga filme yra mano nuopelnas, bet ji montažo metu pridėjo nemažai įvairių gudrybių, pvz., animacinius efektus. Tarp mūsų buvo glaudus kūrybinis bendradarbiavimas."

Jurgis atvėrė langus naujoms dimensijoms kūryboje.

Į klausimą "Kas yra "Fluxus"?" pats režisierius atsakė manąs, kad tai yra gyvenimo būdas, nors ir sunkiai apibrėžiamas. J.Mačiūnas turėjo labai aiškias ribas, kas gali ir kas negali būti "Fluxus", bet vis dėlto visa judėjimo filosofija susidėjo iš daugybės skirtingų dedamųjų, pvz., tai, ką darė kiekvienas menininkas, ir, pasak režisieriaus, šalia viso to buvo bendras egzistencializmo jausmas.

Akivaizdu, kad "Fluxus" istorija labai paveikė patį režisierių, jis ne kartą pabrėžė, kad ėmėsi šio filmo, nes "Fluxus" – dalis jo paties istorijos, padarė jį iš draugystės. J.Perkinsas vis dar aktyvus menininkas, spalio 8-ąją pristatydamas šį filmą Diuseldorfe žada atlikti sudėtingą, radikalų performansą, jo metu reikia nemažai pastangų, kad būtum ir šmaikštus, ir rimtas, kas, pasak jo, ir yra "Fluxus" esmė – tai, kas juokinga, bet kartu ir labai rimta.

"Jurgis atvėrė langus naujoms dimensijoms kūryboje. Palaikykite "Fluxus" gyvą, aš manau, tai vertingas darbas!" – į Kauno publiką kreipėsi režisierius.

J.Perkinsas, ilgą laiką vežiojęs "Fluxus" menininkus ir jų kūrinius automobiliu, panašią misiją tebevykdo ir šiandien, tik jau kitos laiką ir erdvę skrodžiančios medijos – kino. "Manau, Jurgiui šis filmas patiktų, – svarstė J.Perkinsas. – Bet jis galėtų būti ir prieš jį. Kad ir kaip būtų, jaučiuosi gerai sukūręs šį jo portretą. "Fluxus" yra gyvas, esu čia tam, kad tai įrodyčiau, ir toliau tai darysiu."