Prieš spalio 6-osios ir 7-osios „1972“ spektaklius roko operoje klavišiniais instrumentais grojantis R.Kalantos įvykių liudininkas Julius Vilnonis dalijasi mintimis apie šios roko operos reikšmę istorinei atminčiai.

– Kas yra roko opera?

– Anksčiau buvo labai ryškinama skirtis tarp to, kas yra roko opera ir kas yra miuziklas. Šiandien tos ribos išsitrynusios: roko operos vadinamos miuziklais ir atvirkščiai. Tačiau ir paties miuziklo raidoje galima pastebėti daug skirtingų pavyzdžių – ankstyvieji radosi iš operetės, lengvesnio operos žanro, pavyzdžiui Fredericko Loewe'o „Mano puikioji ledi“. Pirmasis kūrinys, kuris sutartinai vadinamas miuziklu, yra Leonardo Bernsteino „Vestsaido istorija“. Pirmoji mano išgirsta roko opera buvo Andrew Lloydo Webberio „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Nuo jos sukūrimo miuziklas vystosi įvairiomis kryptimis – viename daugiau roko elementų, kitame – džiazo ar populiariosios muzikos.

Atgarsiai: naujoji roko opera muzikantui primena jaunystėje, per patį gūdų sovietmetį, patirtus išgyvenimus. / J. Vilnonio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar roko operos žanras turi politinį atspalvį?

– Roko žanras pats savaime man asocijuojasi su protestu, visuotinai priimtinų išvaizdos ir elgesio normų laužymu. Šios asociacijos kyla iš mano paties patirties jaunystėje, nes buvau Romo Kalantos politinio protesto liudininkas. Tuomet vienas iš variklių buvo tai, kad jaunimas nenorėjo gyventi pagal valdžios nustatytą šabloną – jis norėjo tuos šablonus laužyti ir jaustis laisvas. Tuomet buvau šešiolikmetis, tad puikiai prisimenu, kokios buvo mano nuotaikos: žvilgsnis į Vakarų kultūrą ir JAV buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Juk rokas yra anglosaksiškosios kultūros dalis, tad ir miuziklai, kurie tęsia ne operetės, bet anglosaksiškąją tradiciją, yra labiau politizuoti. Man asmeniškai anglosaksiškoji miuziklo tradicija yra įdomesnė, nes šių pavyzdžių muzikinėje kalboje yra daugiau laisvės.

– Roko operų kūrėjus dažnai domina neeilinės asmenybės, tokios kaip R.Kalanta ar Jėzus Kristus. Pastarojo vaizdavimas A.L.Webberio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ vertintas itin kontraversiškai vien jau todėl, kad sakralinė tema čia pateikta jai kontrastuojančiomis roko muzikos priemonėmis.

– Roko operų kūrėjus, kaip ir kitų žanrų kūrėjus, gali dominti įvairios temos ir asmenybės. Nemanau, kad sceninių muzikinių kūrinių kūrėjai turi muzikines priemones derinti prie temos – šiandien apie daug ką kalbama ir džiazo, ir roko muzikine kalba ir niekas galvos dėl to nesuka. Pavyzdžiui, prancūzų kompozitorius Dove Attia sukūrė roko operą „Mozartas, roko opera“, kuri yra labai populiari. Jeigu jau Wolfgangas Amadeus Mozartas gali kooperuotis su roko muzika, visa kita irgi gali... „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ atvejis buvo ryškus įvykis, nes į šventuosius reikalus buvo pasikėsinta neva satanistine muzika. Bet greitai visi prie to priprato.

Roko žanras pats savaime man asocijuojasi su protestu, visuotinai priimtinų išvaizdos ir elgesio normų laužymu. Šios asociacijos kyla iš mano paties patirties jaunystėje.

– 1971-aisiais pogrindyje buvo pastatyta A.L.Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Gal pamenate, kokie buvo šio įvykio atgarsiai?

– Apie šį įvykį tuomet tik girdėjau. Man atrodo, kad šis pastatymas yra gerokai pervertintas. Visa tai vyko tuomečiame Dailės institute, kur vyravo laisva atmosfera. Sovietų valdžia lyg ir bandė tą laisvę užgniaužti, bet nepavyko. Tad ten buvo atliktos kelios ištraukos iš roko operos „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Žinant bendrą to meto kultūrinę situaciją galima numanyti, kad ne visa sudėtimi – juk nebuvo nei natų, nei simfoninio orkestro, nei dekoracijų. Tai buvo studentiškas ir mėgėjiškas vienkartinis atlikimas. Jo negalime lyginti su didelėmis scenomis, kuriose įprasta matyti roko operas ar miuziklus šiandien. Tačiau pamenu, kad „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atlikimas sukėlė nemažai triukšmo – apie tai buvo kalbama daug, jaunimui tai atrodė didelis įvykis.

– „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atgarsių gausu ir K.Mašanausko roko operoje „1972“.

– Atgarsių išties daug. Muzikinėje estetikoje galima rasti atgarsių ir iš kitų to meto roko muzikos kūrinių. Aš manau, kad pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko estetiką reprezentuojant R.Kalantos protesto temą buvo labai tinkamas sprendimas. Estetika nekopijuojama, tačiau to laiko dvasia perteikiama taikliai. Žiūrėdamas filmus apie 8-ąjį dešimtmetį, vis pagalvoju, kad muzikinė dalis manęs neįtikina, tačiau šioje roko operoje ta maištinga dvasia labai gyva. Žinoma, „1972“ statytojai ir kūrėjai yra jauni žmonės, gyvenantys šiandien, tad tą laikmetį jie interpretuoja taip, kaip supranta patys. Bet tikslumo siekti ir nebūtina, nes roko opera yra meno kūrinys, tad turi teisę egzistuoti visoks.

– Ką jums pačiam, kaip R.Kalantos įvykių liudininkui, reiškia, kad atsirado roko opera „1972“?

– Labai daug. Dabar į šiuos įvykius žiūriu kiek kitaip, per atstumą, – turiu progą prisiminti tą laikmetį, kartais net ir smulkias detales, kurias buvau pamiršęs. Roko opera atgaivina ne tik prisiminimus, bet ir išgyventas emocijas. Nuo R.Kalantos susideginimo praėjo 50 metų ir aš labai džiaugiuosi, kad šiandien mes galime apie tai kalbėti laisvai ir įvairiomis formomis, pavyzdžiui, muzikinio teatro forma, kuri tuos įvykius įkūnija, užfiksuoja. Prieš 25 metus drauge su bičiuliu Vidmantu Bartuliu inicijavome muzikinį projektą „Auka laisvei“, kuris su roko grupe „Rebelheart“ nuskambėjo Kauno miesto sode, lygiai toje pačioje vietoje, kur susidegino R.Kalanta. Tai yra mano asmeninis paminklas R.Kalantai. Dabar jau minime šių įvykių 50-metį.

Pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko estetiką reprezentuojant R.Kalantos protesto temą buvo labai tinkamas sprendimas. Estetika nekopijuojama, tačiau to laiko dvasia perteikiama taikliai.

– Ar lietuviškų roko operų pavyzdžiai yra kuo nors ypatingi, išsiskiriantys iš pasaulinių šio žanro pavyzdžių?

– Lietuviškų miuziklų ir roko operų pavyzdžių turime nedaug. Kadaise į šį žanrą buvo panirę kompozitoriai Giedrius Kuprevičius ir Kęstutis Antanėlis, kuris, beje, pagal išsilavinimą buvo architektas. Šiandien vienas ryškesnių autorių, dirbančių prie šio žanro yra K.Mašanauskas. Tad kalbėti apie lietuviškos roko operos išskirtinumą būtų sunku. Lygintis su pasauliniais šio žanro pavyzdžiais negalime, nes anglosaksiškųjų šalių miuziklai kuriami pagal visai kitus principus. Ten renkama būtent miuziklo, o ne kitų žanrų, profesionalų trupė, jau pastatytas miuziklas rodomas tol, kol jo žiūrėti eina publika, – pusmetį, metus, penkerius, dešimt ar 20 metų, tad pasiekiamas labai aukštas profesionalumo lygis. Natūraliai yra susiformavęs ir kitoks kontekstas – yra daug atlikėjų, iš kurių statytojai gali rinktis, o mes turime tik pavienių miuziklo atlikėjų. Mes – santykinai maža šalis su santykinai mažai klausytojų, tad turime mažai šansų padaryti revoliuciją miuziklo srityje.

– Bet gal būtent tai ir sukuria unikalumą?

– Galbūt ir taip. Bet siekti aukšto standarto mums sunku ir dėl kitų priežasčių. Kiekvieno žanro atlikimas turi savitą specifiką, ne išimtis – ir miuziklas. Miuziklo atlikėjai šoka geriau nei dainininkai, o dainuoja geriau nei šokėjai – čia ir yra jų specifinis profesinis bruožas, kurį jie įgyja atitinkamose studijų programose. Specifinė ir jų dainavimo maniera. Tad man labai sunku įsivaizduoti, kaip mūsų dainininkai, kurie dainuoja operos spektakliuose ir turi klasikinį muzikinį išsilavinimą, gali miuziklo dainavimo manierą įvaldyti profesionaliai. Žinoma, yra tokių vokalistų, kurie domisi ne vien savo profesine sritimi, tačiau dalis jų tobulina tik operinio dainavimo techniką, tad, atsidūrę miuziklo scenoje, švelniai tariant, nejaučia stiliaus. Žinoma, tai galima priimti kaip miuziklo pastatymo priimtinumą, bet tai yra labiau kompromisas nei unikalumas.