Su E.Šimkūnaitės vardu

Apie šio paukščio svarbą mūsų tradicijose ir gyvenime aiškinomės ir kai kuo pasidalijome prieš pirmąsias Gandrines ("Santaka", 2017 m. kovo 17 d. "Ar girdėjote gandrą giedant?") Žinoma, ne viską. Kad jis – bioindikatorius nepakenktų pasikartoti dabartiniais ekologinių katastrofų pranašysčių laikais.

Kad šiam paukščiui parskridus, iš tikrųjų prasideda šviesusis ir šiltasis pusmetis (ne veltui liaudies mene jis vaizduojamas greta saulės) – visi girdėjome, kad nacionalinis paukštis tautosakoje kildinamas iš žmogaus – ko gero, taip pat. O kad yra žmonių gandrų?

Įsivaizduoju, kaip daugelio veiduose klausimas sukėlė, geriausiu atveju, šypseną. Ne starkavimas – paprotys eiti pas kaimynus per Gandrines, kovo 25-ąją, pamėgdžiojant gandrą, čia galvoje turėtas. Daugelis turbūt girdėję apie druidų medžių horoskopą. Mūsų protėviai, anot gydytojos, žolininkės, etnografės, habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės, turėję kažką panašaus į paukščių horoskopą.

Ne tik dėl anksčiau minėtų nuopelnų ir mes prisiminėme garbiąją aukštaitę. 2020-ieji – Steigiamojo Seimo šimtmečio jubiliejus, kuriam visuotinai ruošiamasi. Tokį pat šimtmetį švęstų ir ji, gimusi 1920 m. kovo 11 d. Deja, ne Lietuvoje – tolumon nublokštų karo pabėgėlių šeimoje. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvos valstybei pradėjus kurtis, Šimkūnai, kartu su keliomis kitomis lietuvių šeimomis, išskubėjo į Lietuvą. Tėvas Pranas Šimkūnas buvo kilęs iš Tauragnų apylinkių, tad nusprendė grįžti į gimtinę, čia įsigijo žemės ir Tauragnuose įsteigė vaistinę. Mūsų muziejus Aukštaitijos gatviniame kaime turi Tauragnų sodybą, vieną gražiausių, kurios dauguma pastatų atkelti iš artimų šiam miesteliui kaimų (pirkia – Sėlės k., 5 km nuo jo, svirnas – Vyžių k., klojimas – Ripaičių k., Utenos r.).

Mėnesiui – po paukštį

Vienas gražiausių mūsų tautos papročių – kiekvienam gimusiam sodinti medį. LLBM – medinės kultūros muziejus, akivaizdžiai įrodantis medžio svarbą mūsų materialiame ir dvasiniame pavelde. Be medžio ir gandrui ne kas – tenka ant elektros laidų įsikurti. Medžiais džiaugiasi įvairiausi paukščiai, reikšmingi ne tik jų, bet ir žmonių gyvenimų palydovai. Paukščiai senovės Lietuvoje – Gyvybės medžio viršūnės gyventojai – amžinumo išlaikymo pagalbininkai, žmonių gerovės sargai, laisvos dvasios simbolis. Tai tarpininkai tarp dangaus ir žemės, Dievo ir žmogaus. Jie yra gyvybingumo įsikūnijimas, nes skraido, gražiai čiulba, bei mirusio sielos įsikūnijimas, nes buvo tikima, kad siela po mirties atsiskiria nuo kūno, įgyja paukščio pavidalą ir apsigyvena pasaulio medyje.

Paukščiai simbolizuoja augimą, vaisingumą, gausumą, dvasinį pakilimą, įkvėpimą, gali numatyti likimą ką nors išpranašauti. Tačiau "geras, gudrus paukštis" reiškia suktą, nepatikimą nedorą ir įtartiną žmogų. E.Šimkūnaitė, remdamasi senolių išmintimi, sudarė savitą paukščių horoskopą, priskirdama kiekvienam mėnesiui po vieną vyrišką ir vieną moterišką paukštį bei atrasdama jų ir tą mėnesį gimusių panašių savybių.

Straipsnyje "Rugsėjis. Nuklykavo gervės", publikuotame žurnale "Šeima" 1992 m. (Nr. 9), ji rašo: "Jei jau kokiam paukščiui mūsų seneliai kokį mėnesį skyrė, tai iš tų paukščių ir tą mėnesį gimusių ateitį spėjo."

Gimę rugsėjį

Koks gi paukštelis tas mūsų gandrelis žmogelis? Pirmiausia, teks gerokai paspėlioti, kokį mėnesį gimęs. Visai ne kovą, kai šie paukščiai parskrenda. Ir net ne rugpjūtį, kurio pabaigoje, per Šv.Baltramiejų, 24-ąją, pagal tradicinį kalendorių jie palieka gimtinę. Neįtikėtina, bet, anot autorės, – rugsėjį.

Apie to priežastį E.Šimkūnaitė mąstė: "Kodėl garniui ir gervelei skirtas ne pavasario, o rudens mėnuo, kai mus šie paukščiai rengiasi apleisti? Dabar jau niekas nemokėtų paaiškinti, tik spėlioti galime. Gal štai taip: nemalonumai ir vargai greičiau tepraslenka, o mes lauksime, tikėsimės. Gal gražiai palydėti paukščiai laimingai grįš ir mums parneš gražų pavasarį."

Ir garniai – gandrai, ir gervelės – mergelės dideli keliauninkai, kojų negailintys kermošininkai.

Šiemet mes galime džiaugtis, kad nebedaug liko laukti. Rugsėjį, kaip teigė tauragniškė žiniuonė, "nekokie darbai liko laukuose; sunkūs, ir dirbti nesmagu – dažnas lietus, kad ir nestiprus, bet smulkus ir ilgas – vargina. Jei pasitaiko šviesesnė dienelė – visi juda kruta, kaip pavasarį žvaliai, pavėjui bulvienojų dūmu ir keptomis bulvėmis kvepia. Kai diena šviesi, geriau pastebimi ir gandrų pulkeliai (jei per Šv.Baltramiejų nesuskubo išskristi – V. O.)"

Straipsnyje randame gana plačią gandrų charakteristiką: "Ir garniai – gandrai, ir gervelės – mergelės dideli keliauninkai, kojų negailintys kermošininkai; kad pajus kermošių ar vakarėlį, – ne tik trečiame kaime, ne tik trečioje parapijoje, bet ir septintoje rasite. Kad ir kaip toli bekeliautų, tuščiais bastūnais jų nevadindavo, mat ir toli nuėję, namo sugrįžti nepamiršta, per ilgai neužsibūna, o grįžę, ką matę ar naudingo girdėję, moka ir sau pasidaryti. Namus ir kiek žemės beveik visi turėjo, o darbo dažnokai trūkdavo, tad į Latviją ar Prūsus, o prieš pirmąjį karą į didžiuosius Rusijos miestus labai daug garnių ir gervelių išlėkdavo, o parlėkdami ir įgūdžių, ir drabužių, ir pinigo parsiveždavo. Toli lėkti, iš kur grįžti sunku, kaip į Ameriką, garniai, kad ir dideli skrajūnai, nemėgdavo.

Vyrai gandrai (gimę rugsėjį – V. O.) – rūpestingi šeimininkai, darbštuoliai, ką daro – tai ir sau pažiūrėti, ir kitam parodyti. Labai mėgsta visokius susiėjimus ir ten daugiau jėga bei nagingumu išsiskiria negu smagiomis kalbomis. Labiau pasiklausyti mėgsta, bet moka ir stipriai atsikirsti, nors kitų keliamo triukšmo nemėgsta. Kaip gandras palieka triukšmingų šeimininkų sodyboje įrengtą lizdą (tai didelė gėda šeimininkui), taip gandras bernas gali nepasilikti kitiems metams, jei šeimininkė tranki ar šeimininkas barus. Kai marti ar uošvė labai gerklingos ar žmona plačiagerklė, vyras gandras, jei namų neišsižadėjęs, gali jų vengti: dienų dienom pas kaimynus kokios talkos, darbo susiranda, vakaroti pas kaimynus išeina ir žodžio netaręs, prasimano kokį verslą, sakysim, siuvėjavimą. Vaikais gandras rūpinasi ir gražiai juos augina, nors tvarka jo ir griežta. Šeimoje vyrai gandrai ištikimi."

Atneša vaikus ar ne?

Atrodo, gandrai vyrai – verti gandrų paukščių. Bet ką čia mes apie rugsėjį, kai dar kovas neįpusėjo. Kita vertus, liaudyje juk sakoma: "Ruošk roges vasarą." Tame pačiame straipsnyje autorė iškelia abejonę ir dėl gandro vaiknešystės: "Ir dar viena mįslė: sakoma ir pasakoma, kad gandrai vaikus atneša, regis, nelabai kas ir ginčytis bando, bet kaip atrodo, kad vaikų sielos arba iš akmenų krūsnies, kaukuoro, arba iš šaltinio ar upelio imasi? Labai išmanančios bobutės mėgdavo aiškinti, kad patį vaiką gandrai gali atnešti (pavasarį gimdavo daugiau negu kitu metu), bet tai, kuo vaikas gyvas, kuo jis su savo protėviais siejasi, kuo nuo kitų gyvūnų jauniklių skiriasi, tai esą arba iš akmens, arba iš vandens kilę – nelygu, kokia giminė esanti. Visa tai pribuvėja turinti paimti ir vaikui duoti, jei ne atėjusi pas gimdyvę, tai ne vėliau kaip per tris dienas po to. Dabar jau sunkoka tokį tikėjimą suprasti ir paaiškinti. Sakykim, akménių – aukštaičių ir vandénių – sėlių dvasios tikrai galėjo gyventi kaukuoruose ir šaltiniuose. Ne tik gyventi, bet ir laukti, kada jų prireiks giminės tęsėjams. Tada išeitų, kad vaikų nešiotojas gandras yra vėlesnis simbolis, be to, – atėjūnas? Šiandien galima tik spėlioti ir per daug nesitikėti tikrą atsakymą aptikti."

Norit tikėkit, norit – ne šiuo, kaip ir kitais horoskopais, o mes džiaugsimės naujienų apie tradicinį požiūrį į gandrą pažėrę ir mintyti paskatinę, bet dar labiau – trečiose Gandrinėse LLBM jūsų sulaukę. Susibėkime pavasario sveikinti unikaliame kampelyje, gamtos ir kultūros paveldo dermėje! Lauksime kovo 23-iąją Aukštaičių Mičiūnų sodyboje nuo 13 val.