Centre – namų netekę vaikai

Kuo gi panašūs ir skirtingi A.Čechovo apsakymas ir spektaklis? Suaugusieji puikiai pamena 1952 m. sukurtą animacinį filmą „Kaštonė“, kuriame pasakojama istorija apie savo šeimininką lydėjusią šunytę, kuri netyčia šaltą žiemos dieną mieste pasiklysta ir ją priglaudžia cirko artistas.

Taip Kaštonė kartu įsilieja į cirko pasirodymus, susidraugauja su kitais cirke numerius rodančiais gyvūnais ir jaučiasi radusi naujus namus, tačiau juos palieka, kai tik išvysta į cirką atėjusį ankstesnį šeimininką. Filme išlaikyti A.Čechovo vaizduojami sužmogintų gyvūnų personažai ir įvykiai, kuriuos inscenizaciją teatro scenai rengusi vaikų literatūros rašytoja, dramaturgė Daiva Čepauskaitė iš esmės spektaklyje taip pat išsaugo, tačiau kai ką interpretuoja kitaip – spektaklyje gyvūnai įgyja kiek kitokį vaidmenį, o vietoje jų veikia namų netekę vaikai.

„Kaštonė“ – istorija, priverčianti jausti, susimąstyti, išeiti iš komforto zonos. Spektaklio kūrėjai vieningai sutaria, kad tai nėra pramogai skirtas spektaklis. Jis nepatogus dėl jame keliamų klausimų. Ne tik A.Čechovo laikmečiu, bet ir šiandien sunku paaiškinti, kodėl Kaštonė, suradusi naujus namus, grįžta pas senąjį šeimininką, su kuriuo gyvenimas nebuvo toks jau geras. Gyvenimas pas cirko artistą yra kur kas geresnis, jis ją priima į savo šiltus ir saugius namus, elgiasi su ja kaip su šeimos nare, įdarbina cirke, suteikdamas jai galimybę kažkuo tapti, tačiau ji vis vien grįžta į ankstesnius namus.

„Tai yra prigimtinis dalykas, kurio negalima paaiškinti jokia logika. Žmogus be namų turbūt nebūtų žmogumi. Jis be jų neišgyventų“, – patirtimi dalijosi A.Lebeliūnas.

Spektaklyje skleidžiasi temos, kurios paliečia ir vaiko, ir suaugusiojo širdį. Suaugusiesiems jis kažką primins, o vaikams kils daug klausimų apie dalykus, kurie dar nėra jiems pažinūs – išdavystė, ilgesys, netektis. „Šios vertybės, ypač vaikams, labai svarbios. Tai ruošia juos tolesniems susitikimams su teatru, kuris turėtų padėti spręsti egzistencines problemas. Nemanau, kad jos svarbios tik suaugusiesiems. Tuo metu, kai A.Čechovas rašė apsakymą, buvo daug benamių vaikų, kai kurie jų net gatvėje mirdavo iš bado. Tai buvo sunkus laikas. Ir dabar pasaulyje yra tokių vaikų, tik mes esame užsidarę savo erdvėje ir mums atrodo, kad to nėra, pamirštame, kad bet kada galime netekti namų. Vaikai, prisiglaudę cirke, galvoja apie namus, kažko laukia, tikisi. Jie nori sugrįžti namo, nors ir nežino, kur tie namai. Grįžimas namo – pagrindinė spektaklio tema.“

Jautru: vaikiškame spektaklyje gvildenama nevaikiška tema – kad ir kokie būtų namai, jų reikia kiekvienam. / E. Ščerbinskaitės nuotr.

Visus paliečiantis spektaklis

Jau ankstesni Kauno lėlių teatre pastatyti A.Lebeliūno spektakliai – „Žalias žalias obuoliukas“ ir „Skrudžas, arba Diena, kai galime atverti širdį“ – įrodė, kad režisierius siekia kurti tokį lėlių teatrą, kuris būtų vienodai įdomus ir paveikus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tad ir „Kaštonė“, kurioje kalbama apie amžinąsias vertybes, turėtų paliesti bet kurio amžiaus žiūrovo sielą.

Žvelgiant į spektaklio scenografiją ir kostiumus dėmesį patraukia pastelinių spalvų paletė, tarsi aplankius nostalgijos jausmui. Toks ir buvęs spektaklio kūrėjų sumanymas – sužadinti prisiminimus. „Rusva spalva koduoja prisirišimą prie atsiminimų, lyg žvelgtum į senas išblukusias ir pageltusias fotografijas. Tas senas pasaulis yra jaukesnis, mes jį įsivaizduojame kaip patogesnį ir mielesnį, nes dabartinis, ir ypač ateities, baugina. Retro stilistika atrodo patikrinta, saugi ir mielesnė prisiglausti“, – pasakojo dailininkas Sergejus Bocullo.

Spektaklio scenografijoje dailininkas siekė užkoduoti ir emociją, kurią išgyvename kiekvienas mūsų, kai kažkuriuo gyvenimo etapu tenka palikti namus ir susidurti su būties abiem pusėmis – ne tik šviesiąja, bet ir tamsiąja. Spektaklis kalba apie nesaugų mūsų buvimą, kai netikėtai galime netekti namų ir susidurti su gyvenimo atšiaurumu. Ko gero, visi  kritinėse situacijose esame pajutę, lyg būtume tapę trapūs ir maži prieš didžiulį nesaugumo jausmą. Tai spektaklyje atspindi kai kurios išdidintos detalės.

„Mažas vaikas (o ir suaugęs žmogus) tam tikrose situacijose gali staiga pasijusti apleistas savo angelų sargų. Tarkim, tėvai išsiskyrė, išvažiavo į Norvegiją uždarbiauti ar žuvo avarijoje. Ir staiga jis, niekieno neapsaugotas, susitinka su pasauliu, kuris yra ne draugiškas, o kupinas pavojų ir reikalaujantis labai daug drąsos ir susikaupimo“, – atviravo dailininkas.

„Vaiko neišsaugosi, jis vis tiek išeis į gyvenimą. Ir tada, susidūrus su gyvenimo baisumais, gali ištikti šokas. Išėjimui reikia pasiruošti. Spektaklis apie tai ir kalba, ruošia susidūrimui su tuo svetimu pasauliu, kurio iš karto nepriimi ir kuriame visi tau atrodo priešai“, – papildė režisierius.

Nostalgijos pojūtį kuria ir dar vienas spektaklio akcentas – cirko dvasia. Veiksmas vyks retro cirko arenoje. O kostiumų dizaine ir muzikoje, kurią kūrė kompozitorius Tomas Lygutas, bus galima atpažinti nuorodas į kino režisieriaus Federico Fellini kūrybą ir ypač jo išsakytą mintį, kad „gyvenime mes visi klounai“.

Spektaklis ruošia susidūrimui su tuo svetimu pasauliu, kurio iš karto nepriimi ir kuriame visi tau atrodo priešai.

Lėlės it avatarai

Dar vienas premjeros išskirtinumas – aktorių santykis su lėlėmis. Aktoriai nevaidins tarsi pasislėpę už lėlės, o susilies su ja. Spektaklyje dominuos įprasta aktorinė vaidyba, kai aktoriai kurs vaikų personažus, o lėlės, įkūnijančios A.Čechovo aprašytus gyvūnus, virs jų avatarais.

„Lėlės – kiekvieno vaiko namų simbolis. Pati auginu dvi dukras ir matau, kaip vaikams į darželį leidžiama atsinešti po vieną žaislą, kuris asocijuojasi su namais, kuris turi namų kvapą, su juo vieninteliu leidžiama miegoti. Žinau dar vieną istoriją, aktualią šiomis dienomis, kai baltarusių pabėgėlių šeima pasakojo, kaip mergaitė skambino mamai iš vasaros stovyklos ir labai išgyveno, kad pametė lėlę – vienintelį daiktą, kurį ji pasiėmė iš namų. Spektaklyje lėlės ir yra tas ryšys su mūsų namais“, – pasakojo pagrindinį Kaštonės vaidmenį vaidinanti aktorė Indrė Endriukaitė.

Aktoriai pabrėžia darbo su režisieriumi unikalumą. Jis leido itin jautriai pajusti ir drauge išgyventi savų personažų likimus. „A.Lebeliūno režisūrinis principas – jis leidžia klysti, bet neleidžia kartoti klaidų. Man labai patiko toks kūrybinis procesas, nes jame nėra blaškymosi. Kryptingai ėjome per vidinį tiesos jausmą. Režisierius mums buvo davęs užduotį vieną sceną suvaidinti be teksto ir tai buvo labai įdomi patirtis, kuri parodė kaip mes, aktoriai, kartais mėgstame pasislėpti už žodžio. To mums režisierius neleido. Dar įdomu buvo tai, kad reikėjo pasidomėti, padiskutuoti, ką išgyvena vaikai, kurie neturi namų ir tėvų“, – patirtimi dalijosi I.Endriukaitė.

„Spektaklyje atlieku žąsino Ivano vaidmenį. Jis siekia turėti namus ir žmones, su kuriais galėtų kartu gyventi, džiaugtis ir liūdėti. Namai ne visada būna tobuli. Jie gali turėti savų keistenybių ar ydų, kurios kitiems gali atrodyti keistos ir nepatogios, bet vis tiek norisi ten sugrįžti. Visos keistenybės tampa savos. Namai gali būti net ne konkreti vieta, o ten, kur yra artimiausi draugai ir šeima. Spektaklis neįprastas savo temomis. Repeticijų metu jas gvildenome švelniai ir atsargiai, dalijomės įvairiomis istorijomis, o galutinį rezultatą galės įvertinti žiūrovai“, – mintį pratęsė aktorius Arvydas Šaučiūnas.

Visa spektaklio kūrybinė komanda kviečia į premjerą ir vaikus, ir jų tėvelius. Ir linki nusiteikti atvirai tarpusavio diskusijai, kadangi spektaklis turėtų paskatinti įvairius klausimus – kodėl?

Kūrybinė komanda

Dramaturgė – Daiva Čepauskaitė, režisierius – Arvydas Lebeliūnas, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Tomas Lygutas, aktoriai: Saulius Bagaliūnas, Mindaugas Černiauskas, Indrė Endriukaitė, Remigijus Endriukaitis, Rūta Kumpikaitė, Laima Strazdauskienė, Arvydas Šaučiūnas.

Premjera – sausio 29, 30 d. 12 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre. Spektaklis skirtas vaikams nuo šešerių metų ir jų tėvams.