Gyvenimas dėžutėje
Pagrindinė renginio programa numatyta Aukštuosiuose ir Žemuosiuose Šančiuose. Šiuose Kauno mikrorajonuose pasirodys trupės iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos, Čekijos ir Baltijos regiono. Festivalį pradės švedų cirko artistų Henriko Aggerio ir Louis Bjurholm von Euler pasirodymas „Korobka“ („Dėžutė“).
Šis dokumentinis cirko pasirodymas buvo sukurtas pandemijos metu, kai, užsidarius namuose su dviem mažomis dukromis ir jaudinantis dėl savo finansinės padėties, menininkams ėmė trūkti motyvacijos treniruotis ir kurti. Šis pasirodymas tampa aliuzija į Henriko ir Louise studijų metus, kai 2001 m., besimokydami Maskvos cirko mokykloje, kūrėjai gyveno 16 kv. m kambaryje. Artistai pasakoja šį projektą pradėję dėl siekio išlaikyti sveiką protą sudėtingu karantino laikotarpiu.
„Supratome, kad turime pakeisti savo darbo strategiją, nes gyvų pasirodymų, deja, bent keletą mėnesių nebus. Tad laisvą laiką nusprendėme išnaudoti kitaip. Jau ilgai turėjome idėjų ir minčių naujam projektui, tačiau dėl didelio užimtumo planus vis atidėdavome. Tad karantinas tapo puikia proga prisiminti senus sumanymus“, – sako jie.
Žinoma, sąlygos naujajam projektui kurti nebuvo labai palankios. Dėl karantino pasitraukus į izoliaciją namuose, būta daug streso ir netikrumo jausmo. Vis dėlto Henrikas ir Louise tikina, kad menas ir kūryba juos išgelbėjo. „Treniruotėms išsinuomojome studiją, bet joje galėjome praleisti labai ribotą laiką. Tad daug treniravomės namie, mūsų vaikams aplink lakstant ir kvailiojant. Ankštoje, ribotoje erdvėje repetuoti buvo išties sudėtinga, tad emocijos kartais verždavosi per kraštus – pripažino kūrėjai. – Žinojimas, kad turime repetuoti, kad ir kas nutiktų, padėjo mums nesustoti ir eiti tolyn. Savo pasirodyme kalbame ne tik apie pandemijos laikotarpį, bet ir įvairias žmogiškas situacijas. Apie tai, kaip svarbu turėti sau svarbią veiklą, kuri sunkiu periodu tampa tikra atrama.“
Kadangi „Korobka“ yra dokumentinis cirko pasirodymas, kūrėjai jo metu naudoja dokumentinius garso įrašus. Šie karantino laikotarpiu vykusių treniruočių metu padaryti įrašai puikiai papildo pasirodymo naratyvą ir padeda auditorijai geriau įsijausti į kuriamą atmosferą.
Galingas, bet trapus menas
Henrikas ir Louise džiaugiasi galimybe pradėti festivalį, kurio šių metų programos tema – „Duetai“. Pašnekovai scenos partneriais yra jau daugiau nei 20 metų, jie taip pat kartu augina dvi dukreles. Tad labai simboliška, kad, vienai cirko artistų šeimai pradėjus festivalį, jį užbaigs kita – birželio 19 d. pasirodymą surengs cirko artistai iš Lietuvos Elena ir Konstantinas Kosovecai.
„Korobka“ yra dokumentinis cirko pasirodymas, kūrėjai jo metu naudoja dokumentinius garso įrašus.
„Kartu dirbant daugybę metų, mūsų partnerystė perėjo ne vieną fazę, – pripažįsta L.Bjurholm von Euler. – Faktas, kad mes pasirinkome dirbti kaip duetas, mus daro labai priklausomus vieną nuo kito. Tai gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų. Pavyzdžiui, kad galėtume dirbti, mes abu turime būti geros formos, negalime sirgti, būti patyrę traumų ar susidurti su kitais trukdžiais. Todėl laikotarpis, kai laukiausi, buvo išties sudėtingas. Kita vertus, nuostabu gyventi drauge ir kartu patirti įvairiausių gyvenimiškų situacijų, priimti galimybes, kurių siūlo nutrūktgalviškas mūsų darbas.“
„Acrobalance” kūryboje netrūksta egzistencinių klausimų. Artistai savo kūryboje reflektuoja su akrobato tapatybe ir „galiojimo laiku“ susijusius iššūkius, permąsto cirko artisto darbo laikinumą. Vis dėlto, anot pašnekovų, šiuolaikinio cirko grožis susideda iš šios meno formos jėgos ir kartu trapumo.
„Būdami cirko artistais dažnai svarstome, kaip reikės tęsti darbą, kai fizinių galimybių ims mažėti. Galbūt reikėtų susitaikyti su mintimi, kad akrobato karjera yra saldi, bet trumpa? Vis dėlto siekiame atrasti naujų išraiškos būdų, kurie mums tiks net pasikeitus galimybėms ir aplinkybėms“, – mintimis dalijosi kūrėjai.
Vertybės: jautrus R.Garrote ir J.Huygh pasakojimas „2 metrai“ – apie viltis, svajones ir dabarties vertę. / L. Hautier nuotr.
Kaune duetas „Acrobalance“ siekia auditorijai pasiūlyti kiek kitokį, nuo tradicinio cirko portreto nutolusį pasirodymą. Jie atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinis cirkas yra toli nuo klounų ir spragintų kukurūzų. „Be abejonės, klasikiniame cirke nėra nieko blogo. Tai gali tapti labai puikia pramoga. Mes praeityje taip pat esame vilkėję blizgius kostiumus ir tuo mėgavęsi. Tačiau šiandien norisi auditorijai pristatyti kitokią cirko meno formą – sako pašnekovai. – Švedijoje, kurioje šiuo metu gyvename, šiuolaikinis cirkas vis dar ieško savo vietos. Nemažai žmonių apsilanko garsiojo „Cirque du Soleil“ ar vietinio „Cirkus Cirkör“ pasirodymuose, bet gerokai mažiau jų renkasi eksperimentinį cirką. Tikimės, kad situacija su laiku keisis, nes cirkas gali būti be galo įvairus.“
Liga – ne kliūtis
Kaune nepamirštamą pasirodymą „2 metrai“ surengs ir duetas iš Belgijos – Jesse Huygh ir Rocio Garrote. Nuo mažų dienų aktyvų gyvenimą gyvenęs J.Huygh cirko artisto kelią pradėjo vos trylikos metų. Tačiau cistine fibroze sergančio akrobato sveikata pastaraisiais metais pablogėjo, tad jam prireikė deguonies koncentratoriaus.
Menininkas suprato, kad greičiausiai niekada nebegalės rengti solo pasirodymų be šio aparato. Gera Jesse draugė, cirko artistė R.Garrote pasiūlė sukurti bendrą pasirodymą. Jo metu Rocio padeda Jesse nešioti deguonies aparatą, kuris visiškai nekliudo atlikti akrobatinių triukų ore. Jautriame asmeniniame pasakojime atskleidžiamos viltys, svajonės ir dabarties vertė.
Prieš dvejus metus pradėtu kurti pasirodymu akrobatų duetas siekia auditorijai perduoti žinutę, kad neverta atsisakyti savo tikslo, kad ir kokių kliūčių iškiltų. Kartais tiesiog reikia priimti atsiradusias kliūtis ir išmokti su jomis gyventi. Pasirodymą menininkai yra rengę ir dviejuose ligoninėse, mokykloje, jaunuolių pataisos namuose.
„Norėjome pasiekti auditorijas, kurios kenčia nuo izoliacijos ir su kultūra susiduria rečiau. Troškome, kad nuoširdi mūsų vilties ir optimizmo žinutė vienišumą patiriantiems žmonėms padėtų suprasti, kad su savo skausmu ir kylančiais iššūkiais jie nėra vieni“, – sako J.Huygh.
Menininkai pasakoja, kad po savo pasirodymo dažnai sulaukia šiltų auditorijos žodžių ir laiškų, pasakojančių, kaip „2 metrai“ jiems padėjo priimti asmeninio gyvenimo sprendimus. Tad J.Huygh ir R.Garrote tikisi ir Kaune užmegzti artimą ryšį su auditorija, įkvėpti jai vilties ir motyvacijos. Kadangi pasirodymas pasakoją jautrią Jesse asmeninę istoriją, kūrėjas pripažįsta, kad jam kyla nemažai iššūkių.
„Mūsų pasirodymas dažnai labai sujaudina žmones, jie netgi susigraudina. Tad pasirodymo vietoje, kai sakau savo monologą, tampa sudėtinga atsiriboti nuo auditorijos emocijų, ima virpėti balsas. Turiu labai susikaupti, kad pasirodymas toliau tęstųsi sklandžiai, nes emocijos pagauna ir mane – atskleidė jis. – Sudėtinga ir tai, kad pasirodymo metu savo trapumą ir silpnumą turiu parodyti prieš daugybę žmonių. Tai tikras iššūkis mano ego. Kita vertus, tikiu tuo, kad kartais yra naudinga į šalį pastumti ego ir parodyti tikrąjį savo vidų.“
Priklausyti neprarandant savęs
Pirmoji pasirodymo „2 metrai“ versija truko vos 15 minučių, tačiau su laiku Jesse ir Rocio jį išplėtė iki 45 minučių. R.Garrote pasakoja, kad tokio ilgio pasirodyme tiesiog būtinos pauzės, kurių metu artistai galėtų šiek tiek pailsinti kūnus. Tad pasirodyme atsirado Jesse monologas, taip pat pokalbis su publika. Dėl šios priežasties pasirodymas tapo emociškai sudėtingesnis. Pasirodant su trečiuoju partneriu – deguonies koncentratoriumi, kyla įvairių iššūkių.
Atgarsiai: pasirodymas „Korobka“ buvo sukurtas pandemijos metu, kai fizinis atstumas tapo svarbia kasdienybės aplinkybe. / L. Hautier nuotr.
„Turime judėti šiek tiek lėčiau, kad galėtume nuolat stebėti, kur yra aparato žarnelė, ir jos neužkabinti. Manau, šis pasirodymas mus moko, kad ir gyvenime ne visada galime skubinti įvykius. Kartais tikru iššūkiu tampa būtinybė sulėtinti tempą ir imti vertinti įprastus dalykus kitaip“, – mąsto R.Garrote.
Pasirodymo metu menininkai klausia: kaip neprarasti savo tapatybės, kai tavo kūnas priklauso nuo kito? Kaip pasirūpinti kitais, neprarandant ir neišsunkiant savęs? Pasak J.Huygh, žmogus, kuriam reikia pagalbos, kartais gali jaustis pernelyg priklausomas. Tačiau juo besirūpinantis asmuo taip pat turi saugoti savo identitetą, kad neprarastų savęs įsipareigodamas kitam. R.Garrote manymu, žmogaus identitetas priklauso nuo daugybės faktorių, tarp jų – ir socialinio konteksto.
„Mes nebūtume tie, kas esame, jei šalia savęs neturėtume draugų, šeimos, kolegų. Be kitų tiesiog negalėtume atrasti savęs“, – tiki ji.
Pasirodymu menininkai siekia paskatinti auditoriją nebijoti būti pažeidžiamą ir paprašyti pagalbos, kai jos reikia. Tačiau dėmesys atkreipiamas ir į pagalbą teikiančių žmonių situaciją. Kartais tiesiog neturime energijos pagelbėti, bet bijome artimam žmogui ištarti „ne“. Tad, pasak akrobatų, nuoširdūs pokalbiai ir atvira komunikacija yra labai svarbi bet kokiuose santykiuose.
Šou turi tęstis!
Jesse ir Rocio pasakoja esantys labai geri draugai. Jie pažįstami jau šešerius metus, tačiau iki tol drauge nedirbo. Pablogėjusi Jesse sveikata juos paskatino drauge sukurti pasirodymą ir tapti scenos partneriais. Tad „2 metruose“ draugystė, pasitikėjimas vienas kitu ir žmogiškasis ryšys yra labai svarbūs.
Deja, pradėjus kūrybos procesą, ne viskas vyko sklandžiai. Jesse susirgus plaučių uždegimu, jis nemažą laikotarpį praleido ligoninėje. Vis dėlto draugai vis tiek toliau dirbo, kiek tai buvo įmanoma. „Kol gulėjau ligoninėje, daug kalbėjomės vaizdo skambučiais, aptarėme būsimo pasirodymo muziką, konceptą. Vėliau, kai mane išleido iš ligoninės, kurį laiką rankoje vis dar buvo įvestas kateteris, per kurį man buvo leidžiami vaistai. Tad treniravomės taip, kad mano ranka neprisiliestų prie akrobatinių triukų stulpo ar pačios Rocio. Ši patirtis mus išmokė prisitaikyti prie įvairių situacijų ir padėjo geriau perteikti mano patirtį pasirodyme“, – prisiminė J.Huygh.
R.Garrote pasakoja, kad kūrybos laikotarpiu iššūkių kilo išties nemažai. Pirmiausia, buvo būtina išsiaiškinti, kaip reikės dirbti su trečiuoju pasirodymo dalyviu – deguonies koncentratoriumi. Kaip į akrobatinius triukus inkorporuoti šį aparatą? Daug laiko skirta ir idėjoms, choreografijai, įkvėpimo paieškoms, muzikos kūrybai. Jesse atsidūrus ligoninėje, užduotis dar pasunkėjo, ir teko ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie naujos situacijos ir ją įveikti.
„Populiarus posakis – šou turi tęstis! Nors susidūrėme su gausybe iššūkių, nenuleidome rankų ir mėgavomės kūrybiniu procesu“, – tikina R.Garrote.
Naujausi komentarai