Artumo magija

Nedidelėje KVLT muziejaus patalpoje pristatytas spektaklis labai išreikštas: jame veikia dviejų aktorių, Natalijos Parasochkinos-Vikhtynskajos ir Konstantino Novopolskio, kuriami personažai, įvairių spalvų ir dydžių objektai-dėžės, nuolat besitransformuojantys į įsivaizduojamus daiktus ar gyvūnus. Nors vaidinimo minimalistinė, kamerinė erdvė kelia panašumą su šių dienų vaikų žaidimų kambariais, konkretūs laiko ir vietos ženklai nėra akcentuojami. Vaidinimas gali vykti bet kur ir bet kada.

Dailininkės Giedrės Brazytės įrengta pasirodymo erdvė – izoliuota, atrodo, kad atsiduri dar vienoje dėžėje, tik kur kas didesnėje nei viena tų, kurios išdėliotos ant grindų. Taip pat gali atrodyti, kad atsidūrei  KVLT sukonstruotame mažame kosminiame laive, kuriuo pakylame į vaizduotės planetą, palikę Žemę su visais žemiškais rūpesčiais.

Atsidūrimo nepažįstamame ir paslaptingame pasaulyje potyrį stiprina kompozitoriaus Deivido Gnedino kurta muzika. Žvelgiant mažųjų akimis, turbūt tokia keista, nepažinta planeta atrodo ir juos supanti aplinka, jiems neseniai išvydus šį pasaulį.

A. Sunklodaitė atėjusius įtraukia į netikėtą ir kai kuriais aspektais nepatogų eksperimentą. Kas žmones labiau suartina jei ne kartu įveikti iššūkiai?! Sprendimas sukurti spektakliui neįprastą, „suspaustą“ erdvę pasiteisina, visas dėmesys sutelkiamas į tai, kas vyksta priešais, neblaško jokie išorės trikdžiai.

Net jei žiūrovas ir norėtų plačiau apsidairyti aplink ar išlaikyti didesnį atstumą, tokią galimybę čia rasti sunku. Tėvai su vaikais susėda ant grindų priešais vaidinančius aktorius. Iš pradžių artimas atstumas su aktoriais ir kitais žiūrovais kiek išgąsdina, verčia jaustis kiek nejaukiai, tačiau greitai mažieji tampa drąsesni, kai kurie jų vedami smalsumo prieina visai arti aktorių ir nori žaisti kartu. Įtampa nuo suaugusiųjų pečių slūgsta taip pat, kuriasi bendrumo jausmas, išgyvenant tą pačią spektaklio patirtį.

Bendrystė dar labiau skleidžiasi antroje spektaklio dalyje – laisvame aktorių, tėvų ir vaikų žaidime. Šiandien dažnai kalbama apie artimo ir kokybiško tėvų bendravimo su vaikais svarbą ir kartu stoką, šiame skubančiame pasaulyje bendravimui dažnai tiesiog nelieka laiko ar ne visiems tėvams pavyksta įsiklausyti į vaikų emocijas ir mintis. Taip spektaklis tampa pirmąja pagalba, suteikdamas progą pabūti drauge esamuoju momentu, nusikračius namų aplinkos buitinių „pabaisų“, kurios tik ir tyko suryti laiką, kurį galima skirti vaikų vidinio pasaulio ugdymui.

D. Stankevičaus nuotr.

Išlaisvinta vaizduotė

Pavadinime užkoduotas klausimas „Kas čia?“ skamba daug kartų, sužadindamas publikos smalsumą tyrinėti. Vaikams tai natūralus kasdienis klausimas, leidžiantis pažinti daiktus ir reiškinius. Jį keliame ir mes, suaugusieji, tik, kaip rodo spektaklis, neretai mūsų pateikti atsakymai būna vienakrypčiai.

Pasirodymas atskleidžia atotrūkį tarp vaikų ir suaugusiųjų vaizduotės. Spektaklis kelia klausimą, kodėl šios galios neišnaudojame?

Pasirodymas atskleidžia atotrūkį tarp vaikų ir suaugusiųjų vaizduotės. Sakoma, kad ji būdinga išimtinai žmonėms, lyg kokia supergalia, kurios neturi gyvūnai. Spektaklis kelia klausimą, kodėl šios galios neišnaudojame? Gal tai yra raktas į laimingesnį gyvenimą, ne tokie svetimi atrodytų kitaip ir mąstantys žmonės.

Vaizduotė – naujų vaizdinių sudarymas, remiantis atmintyje užfiksuota vaizdine patirtimi. Šį apibrėžimą vaidinimas leidžia visiškai įsisąmoninti. Prieš akis matomas įvairių dydžių ir spalvų dėžes aktoriai naudoja vis kitaip, jas išlankstydami, suspausdami, į didesnes įlipdami, kai kurias užsidėdami ant galvos ar rankų. Kiekvieną kartą kyla klausimas, kas gi yra vaizduojama. Pasigirsta vaikų atsakymai ir įdomu, kad jie skiriasi.

Pavyzdžiui, ant galvos uždėta išlankstyta dėžė gali tapti ne vien karūna, tačiau ir daug kuo kitu. Vaidindami su dėžėmis aktoriai vaizduojamiems objektams suteikia formas, skirtingos spalvos suteikia emocijas. Raudona spalva kelia vienokią emocinę asociaciją, tamsiai mėlyna kitokią ir pan. Tačiau ir šios nebūtinai atspindi įprastą reikšmę – kai kuriose scenose ta pati spalva siūlo eiti kitu emociniu keliu.

D. Stankevičaus nuotr.

Ugdyti žaidžiant

Nors spektaklio metu norėtųsi didesnio interaktyvumo, kūrybiškai drąsesnių eksperimentų su objektais ir vaidyba, aktorių duetas sukuria jaukią ir įtraukią atmosferą. Jų personažus įvardyti konkrečiais vardais būtų sudėtinga, jie tampa draugais, pakeleiviais.

Aktoriai puikiai jaučia vienas kitą ir žiūrovus, išlaiko mažųjų dėmesį iki spektaklio pabaigos. Tiek Natalija, tiek Konstantinas KVLT vaidina neseniai. Iš Ukrainos atvykusi lėlininkė N. Parasočkina-Vichtinskaja šiame teatre pernai vaidino spektakliuose „Ežiukas ir debesėliai“ (taip pat režisavo jį) ir „Liūtas ir Paukštis“, kuriuose skleidėsi aktorės siekis žiūrovus skatinti paprastus dalykus atrasti iš naujo.

Įprastai dramos teatre vaidinantis K. Novopolskis su lėlių teatro publika susidraugavo pernai, čia sukūręs keistuolio Karlsono vaidmenį taip pat A. Sunklodaitės režisuotoje lėlių operoje „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Tai buvo pirmasis aktoriaus vaidmuo lėlių teatre. Konstantino dar nebūtų galima lyginti su patirtį turinčiais ilgamečiais teatro lėlininkais, tačiau jis išmoko nemažai ir tąsyk susitvarkė su didžiausiu iššūkiu – priversti lėlę atgyti. Džiugu, kad aktorius atrado save lėlių teatre ir nori toliau tobulėti. Naujame personaže taip pat juntamos jo nuoširdžios pastangos ir atsakomybė.

„Kas čia?“ – nenuspėjamas vaizduotės planetos tyrimas. Spektaklyje gausu žaidimo, tačiau režisierė A. Sunklodaitė nekuria vien erdvės vaikiškoms pramogoms. Ji siekia lavinti mažųjų žiūrovų fantaziją, skatinti juos į pasaulį pažvelgti kūrybiškiau, nebijoti savo minčių, interpretacijos. Kartu čia nesigirdi pamokomojo tono. Visai kūrybinei komandai pavyksta išlaikyti subtilų balansą tarp žaidimų ir tikslo ugdyti.