Kauno paveikslų galerijoje ekspozicijų ciklą "Lūžio kartos vardai" tęsia personalinė skulptoriaus Algimanto Šlapiko paroda, kurioje vizuali kūrinių įvairovė, išsisklaidžiusi nedidelėje antro galerijos aukšto erdvėje (ir už jos ribų).

Interaktyvūs skulptūriniai objektai, mažosios plastikos kūriniai, lokalūs (sieniniai) skulptūriniai paviršiai – intriguoja medžiagų variacijomis, išlaikant bendrą estetiką, kuri pirmiausia regos lauke akcentuojama per spalvinį kontrastą: gelsvą, ramų, tykų, sklendžiantį toną įžemina sunkus, kietas, dumblinas granitas.

Lengvo ir sunkaus, reflektuojančio ir matinio, šiurkštaus ir švelnaus, lengvai pažeidžiamo ir monumentalaus – harmoningi skirtybių sąskambiai pripildo galeriją neregimos, bet aiškiai juntamos ritmikos, skatinančios publiką judėti erdvėje. Norisi kūrinius paliesti, paglostyti, perbraukti, pastuksenti – vizualų tūrį patirti fiziškai, per skirtingus jutimus, kurių autorius nereikalauja peržengti, leisdamas žiūrovui likti savo komforto zonoje.

Galbūt dėl to, kad aštrios formos paliktos už galerijos ribų ir vyrauja aptakios, nuožulnios kompozicijos, gal dėl kompaktiško jų dydžio (leidžiančio žiūrovui pasijusti didesniam) nuo A.Šlapiko kūrinių nesinori bėgti ginant privačią savo erdvę. Atsižvelgiant į mastelį, jos atrodo tarsi dalis paviršiaus, vietomis iškylančio ir įgaunančio reljefiškumą, juos galime traktuoti kaip medžiagą, susikurti asmeninei erdvei. Jų santūri vizualinė raiška nėra postūmis į konfrontaciją ar agresyvų monologą. Priešingai – jie skleidžia ramybę, atveria erdvę pašnekesiui apie "mažus didelius dalykus".

Apie gyvybę, agoniją ir mirtį; savęs praradimą, sutikimą ir atradimą iš naujo; pralaimėtas partijas ir laimėtas kovas, mūšius, gal net karus; apie vienatvę viduje ir kitus fundamentalius dalykus, – kas kartą skirtingai pakrypus pro didelius galerijos langus sklindančiai šviesai A.Šlapiko skulptūros pakeičia odą, pro kurią prasišviečia vis kitoks turinys.

Pirmuosius parodoje gimusius įspūdžius papildo pokalbis su skulptoriumi A.Šlapiku.

– Kokio kūrybinio laikotarpio kūriniai sudaro lūžio kartos menininkus pristatantį parodų ciklą, pratęsiančią jūsų parodą, Kauno paveikslų galerijoje?

– Eksponuojant kūrinius suveikė keli faktoriai: nedidelė galerinė erdvė ir siekis parodyti savo kūrybinės išraiškos amplitudę: nuo pirmųjų kūrinių iki tų, kurie sukurti neseniai. Ekspoziciją galima laikyti retrospektyvine, kadangi jai atrinkau darbus, besiskiriančius formatu, medžiagomis, tematika, žanrais. Buvo įdomu, kaip jie, būdami vienoje erdvėje, komunikuoja tarpusavyje.

– Kokią reikšmę jums turi įvardijimas lūžio kartos menininku?

– Įvardijimas yra tarsi etiketė, klijuojama ant produkto, kurioje nurodoma jo galiojimo data, sudėtis, kaina ir t.t., tačiau nuo to, ar užklijuota ji, ar ne, produktas nepasikeičia. Tai žmogiškas noras klasifikuoti, kad būtų lengviau kalbėti apie menininką, kaip apie konkrečios rūšies atstovą. Tačiau mane galite vadinti bet kaip. Nuo to savo esybe aš nepasikeisiu.

– O kūriniai jų realizavimo procese keičiasi daug, nuo pirminės idėjos artėdami prie rezultato / produkto?

– Eksperimentuodamas su nauja medžiaga, galiu numanyti, kaip mano idėja atrodys, tačiau didinant eskizą (nuo plokščio vaizdo pereinant prie tūrinio) atsiranda tam tikrų niuansų, keičiasi forma. Tai legali kaita, nes menininkas negali išprovokuoti medžiagos, kadangi ši turi konkrečias savo savybes.

Skulptūra – lėtas menas, todėl norisi jam suteikti žaismingumo.

Turiu knygelę, kurioje žymiuosi savo darbo valandas: kiek realaus laiko trunku kurdamas vieną ar kitą skulptūrą. Joje aiškiai įvardytos kūrybos valandos: nuo eskizo, kurį nupiešti trunku apie 15 sekundžių, iki galutinio kūrinio, kuriam baigti prireikia dviejų mėnesių. Kyla klausimas, kas svarbiau: tos 15 sekundžių ar du mėnesiai? Tai juk lemiamos sekundės dideliam atsiradimui. Tačiau industriniame procese – tos sekundės nevertingos. Mintis yra visų svarbiausia, o visa kita – gamyba.

– Ar idėjos, inspiruojančios kūrinius, visada lengvai jus pasiekia?

– Turiu išminties knygelę, kurioje piešiu eskizus, užsirašau mintis. Fiksavimo procesas nereguliarus, chaotiškas, bet būtinas. Nes viskas, kas suplanuota, kelia nuobodulį. Ši knygelė – šulinys, iš kurio bent kada galiu pasemti idėją, kai esu išvargęs. Tai mano kūrybinė technologija.

Bet chaosas savaime negali sukurti produkto, ypač skulptūros. Galbūt grafikai, poetai ar kt. savo kūrinius perteikia be tarpininkų, o skulptoriai su tarpininku – medžiaga.

– Ar medžiaga realizuojant kūrinį yra svarbiausia? Ar ji inspiruoja idėją?

– Tikrai nežinau, ar pirma gimsta idėja ir jai parenkama medžiaga, ar atvirkščiai. Ilgiau pasvarsčius, dažniau mintyse kirba idėja ir jai ieškoma tinkamos medžiagos, tad medžiaga pati savaime nėra pirminis impulsas kūriniui.

Esu dirbęs su medžiu, vėliau perėjau prie metalo, dar vėliau – granito. Medžiagų naudojimas menininkui yra tarsi užsienio kalbų mokėjimas: kuo daugiau medžiagų esi pažinęs, tuo daugiau savo minčių gali realizuoti.

– Ar yra medžiaga, iš kurios darbai gimsta dažniau?

– Granitas monumentalus, turintis stabilumo jausmą, o bronza – judri, todėl mėgstu šias medžiagas komponuoti kūriniuose kartu. Medis – jaukus, šiltas, bet prastas lauke.

Jei norima pasiekti galutinį rezultatą, menininkas negali užsisvajoti apie medžiagas, nes to rezultato niekada nepasieks, todėl kartais pakanka apsidairyti savame kieme.

– Jūsų kūriniai paremti dualistine estetika: lengva medžiaga derinamas su sunkia, blizgi – su matine ir t.t. Ar tai tik vizualus kontrastas, ar juo siekiate išreikšti gilesnes idėjas?

– Kūrinių estetika paremta klasikiniu kontrasto principu. Faktūrų skirtumai neleidžia žiūrovui užmigti. Kartu jie žymi idėjų sluoksniškumą. Pavyzdžiui, žvelgdamas į kūrinį "N-14", žiūrovas galvoja, kad tai folklorinės stilistikos darbas, o atvėręs langelius pamato erotinius paveiksliukus, kurie disonuoja su kūrinio išore.

Kam reikalingi nuobodūs daiktai, neturintys jokios funkcijos? Jie turi sužadinti emocijas. Tokia yra vaizduojamojo meno funkcija.

– Kokią reikšmę kūriniuose turi spalva?

– Spalva man nesvarbi. Skulptūra tai – formos kalba. Visos medžiagos turi natūralią spalvą, todėl man nekyla noras jos keisti.

– Svarbi jūsų kūrinių savybė – vizualų tūrį žiūrovui leidžiate pajusti liečiant kūrinius.

– Taktiliškumas – vienas mano kūrybos bruožų. Muziejuose gerai dirbančios budėtojos neleidžia liesti kūrinių, o mano skulptūros yra sukurtos liesti. Juk pats kurdamas tūkstantį kartų jas liečiu, šlifuoju. Kodėl reikia drausti tai daryti žiūrovui?

– Kokią reikšmę turi kūrinio mastelis?

– Kaip žmogus nusprendžia, kas yra didelis? Pagal save, žinoma.

Jei kūrinys yra skirtas parodai, orientuojuosi į savo dydį, tačiau jei darbas statomas lauke – išsiplečia kontekstas, todėl auga ir mastelis. Čia spalvos, faktūros yra antraeiliai dalykai, svarbiausia yra dydis. Tačiau kūrinio dydis nenulemia jo kokybės.

– Kokią tematiką jums aktualu analizuoti savo kūriniuose?

– Kūriniais noriu provokuoti, todėl juose yra erotikos, ironijos, autoironijos. Neturi būti nuobodu, linksma. Skulptūra – lėtas menas, todėl norisi jai suteikti žaismingumo.

– Ar žiūrovas jums svarbus?

– Konfliktuoju su žiūrovais. Piktoji, anonimiška jų komentarų lavina nėra tai, dėl ko kuriu. Menininkui reikia pripažinimo, jam norisi būti paglostytam. Tačiau nereikėtų pradėti kūrybos, siekiant įtikti visiems. Juk universalus įrankis netinka niekam. Svarbus nuoseklumas kūryboje, bet ne prisitaikymas.

Kas? A.Šlapiko kūrinių paroda. Iš ciklo "Lūžio kartos vardai".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki gegužės 14 d.