Perskaitę savo kūrybos tekstą dalyviai varžosi tarpusavyje dėl žiūrovų palaikymo. Daugiausiai jo susilaukę asmenys keliauja į finalą, kuriame išrenkamas vienas nugalėtojas. Kadangi tekstai skaitomi gyvai, svarbi ne tik jų reikšmė, bet ir dalyvio pasirengimas – balso intonacija, improvizacijos sugebėjimai, mokėjimas bendrauti su publika.

Į klausimus, kas yra slemas ir kaip jis veikia, padėjo atsakyti slemo turnyrų dalyviai – Skaistė Šaumanaitė, Darja Lyzenko ir Augustas Lapinskas.

Smagiausia – likti suprastai

Vilniaus universiteto lietuvių filologijos ir filosofijos studentė S.Šaumanaitė ne viename slemo turnyre laimėjo pirmąją vietą. Mergina slemą apibūdina kaip moderniąją poezijos srovę, su trenksmu nešančią link vandenyno, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos.

"Ryškesnės mano rašymo užuomazgos pradėjo regztis 10–12 klasėje, kai ėmiau labiau gilintis į save, savo santykį su pasauliu ir pasaulio santykiu su pačiu pasauliu. Todėl mano kūryboje ir apstu asmeniškumo, šiuolaikinių aktualijų, bandymo viešai kalbėti apie gėdingus, nesmagius dalykus", – kūrybą apibūdina S.Šaumanaitė.

Mergina sako, jog pirmosios vietos laimėjimas nebuvo toks svarbus kaip jausmas būti suprastai. "Tądien vyravo visos įmanomos emocijos: jaudulys, nepasitikėjimas savimi, mintys, kad būsiu nesuprasta. Buvo likęs mėnuo iki 20-ojo gimtadienio, tad savo troškulį malšinau gal keturiais puodeliais arbatos, o barmenas vis pasijuokdavo, kai atslinkdavau link baro prašyti ne kažko stipresnio, o žaliosios arbatos. Galbūt todėl ir susikūriau savyje gan pozityvią atmosferą. Per pertraukas tarp etapų ateidavo žmonių, kurie pasakydavo geresnį žodį apie mano tekstą, apkabindavo. Buvo džiugu, kad mano tekstas kažkam įėjo pro vieną ausį, bet pro kitą neišėjo. Todėl ir laimėjimas įgavo visai kitą prasmę – buvau laiminga, kad kažkam patiko tai, ką esu parašiusi, ir tai, jog tas rašymas ir milžiniškas jaudulys nenuėjo perniek", – pasakoja S.Šaumanaitė.

Pašnekovė mano, kad slemas budina žmogų, skatina nebijoti reikštis, išeiti iš bet kokių rėmų. "Kartais Lietuvoje pasigendu absoliučios laisvės kalbėti apie viską, naikinti normas ir mokėti pasijuokti iš savęs. Juk poezija nėra vien salomėjos ir maironiai. Todėl ir verta pamatyti visiškai kitokią, moderniąją poezijos sferą, kurioje apstu visko. Nepatikslinsiu, ko konkrečiai, nes slemo į jokius rėmus nesudėsi", – tvirtina S.Šaumanaitė.

Smūgiuoja čia ir dabar

D.Lyzenko – sociologė, pabaigusi rašyti disertaciją ir planuojanti grįžti prie dėstymo universitete bei slemo turnyrų. Dalyvavimas tokio tipo renginyje nėra naujiena – savo tekstus skaitė jau šešiuose skirtinguose turnyruose.

Slemas – labai žemiška meno forma, čia nereikia ypatingo išsilavinimo, žinių, rafinuoto skonio ar priklausyti aukštai socialinei klasei.

"Slemas man yra priimtiniausia saviraiškos forma. Man reikia gyvos interakcijos su žiūrovu. Mano įrankiai – balsas, žodžiai ir į juos įdedamos reikšmės. Sleme visa tai susipina. Čia nereikia papildomų instrumentų ar kažkokių finansinių investicijų. Tiesiog gyveni savo gyvenimą, reflektuoji jį ir ši masė virsta tekstu. Slemas – labai žemiška meno forma, čia nereikia ypatingo išsilavinimo, žinių, rafinuoto skonio ar priklausyti aukštai socialinei klasei. Slemas – kaip iš esmės ir byloja jo pavadinimas – smūgiuoja čia ir dabar. Nereikia susikaupus valandų valandas gilintis į tekstą. Gestai, žodžiai, mimikos, balsas veikia kur kas stipriau nei tiesiog perskaitytos raidės", – svarstė D.Lyzenko.

Moteris savo tekstus pradėjo kurti daugiau nei prieš dvejus metus. "Man tuo metu buvo 29 m. Paprastai kurti žmonės ima dar vaikystėje, paauglystėje, arba tuo nebeužsiima niekada. Tad pati save nustebinau, kai pajutau impulsą parašytą pirmąjį eilėraštį", – prisimena D.Lyzenko

Apsilankiusi slemo turnyre kaip klausytoja, moteris nusprendė, kad pati norėtų išbandyti savo jėgas: "Po renginio, kaip sakydavo viena mano dėstytoja, mudvi – aš ir auditorija – likome patenkintos."

"Kai kurie žmonės, susipažinę su manimi, susipažįsta ir su slemu. Dar nė vienas nėra pasakęs, jog tokio meno nesupranta, jiems tai padaro teigiamą įspūdį. Kodėl turėtų paklausyti slemo? Todėl, kad tai yra dar vienas šaltinis, kur galima pamatyti savo gyvenimo atspindžius ir suprasti, kad savo kasdieniškose patirtyse ir mintyse nesi vienas, o tai žmogui yra labai svarbu", – pabrėžia D.Lyzenko.

Per žingsnį nuo čempionato

A.Lapinskas save apibūdina kaip žmogų, kuris rašo poeziją, prozą, kuria muziką. "Esu menkutėmis srovelėmis išsprogęs šaltinis, pagaliau radęs, kur visa tai tikslingai suteka", – sako pašnekovas.

Pirmą kartą A.Lapinskas slemo renginyje dalyvavo pernai vasarą, o dabar galvoja dalyvauti dešimtajame turnyre. "Kurti pradėjau atsiradus kiek gilesniems suvokimams. Maždaug prieš penkerius metus. Tai buvo smagūs žaidimai. Šalia buvo žmonių, kuriems taip pat rūpėdavo panašiai žaisti. Kurį laiką džiaugiamės mūsų bendru kūrybiniu pomėgiu, tačiau mano pakeleiviai vienas po kito krito. Gal ne tiek krito, kiek metė (save ir kitus savo žaislus). Tylu buvo ir tuščia. Tada ėmiau ieškoti tų, kurie mane priimtų į savo žaidimą. Taip pradėjau skaityti viešai", – prisimena vaikinas.

Slemas turi smogti, o ypatingais atvejais – smaugti, sako jis. "Tai neprivalo būti grubu (piktnaudžiaujant vulgarumu), bet gana atviras ir jautrus žmogus slemo poveikį turi jausti fiziškai – grįžti namo, šaldyti skaudulius, muistytis, nerasti vietos, inkšti, jam turi būti sunku nurimti ir negalvoti apie tai, kas išjudinta, paliesta. Kankinant nemigai iš lėto turi kilti noras kišti pirštus į sąmonę, čiupinėti, gėdytis, rausti ir rasti. Nors radimas jau ne mūsų, skaitančiųjų poeziją, reikalas. Mes tik provokuojame nemigą", – atkreipia dėmesį A.Lapinskas.

Praėjusiais metais buvo renkamas atstovas į Europos slemo čempionatą. Būtent A.Lapinskas užėmė antrąją vietą ir tik per plauką neišvyko atstovauti Lietuvai.

Vaikinas sako, jog šiais metais kūryboje visko bus daug daugiau nei įprastai. "Tekstai dar niekada nebuvo tokie aršūs, reiklūs, skaudūs. Ir tikiu, kad jie smigs ne į minią, o į atskiras individualias asmenybes. Aštriai, skaudžiai, jautriai", – tikisi A.Lapinskas.

Paskutinis šią vasarą

Baigiantis rugpjūčiui, į Kauno menininkų namus (KMN) kviečia paskutinis šią vasarą slemo vakaras. "Laukiame istorijų apie ežerus, jūrą ir miškus. Arba miestą – įkaitusį ir betoninį", – ragina KMN.

Renginį ves Domas Raibys – 2017-ųjų Berlyno slemo nugalėtojas. Jau dešimtmetį aktyviai inicijuojantis slemo renginius Lietuvoje jis paruošė atmintinę, kurioje potencialūs dalyviai ras taisykles ir patarimų, naudingų ruošiantis pristatyti savo kūrybą KMN slemo renginyje.

Tik sava kūryba.

Negalima naudoti jokių papildomų priemonių: fonogramų, kostiumų, rekvizitų, muzikos instrumentų ir pan.

Vieno pasirodymo trukmė iki trijų minučių.

Nėra jokių teksto formos, stiliaus ar kalbos apribojimų.

Svarbiausia bent kelis kartus parepetuoti tekstą balsu. Pagalvokite apie pauzes ir intonaciją. Lapai su tekstu ant scenos nėra draudžiami, bet pageidautina, kad pasirodymas neapsiribotų tik teksto skaitymu. Lipdami ant scenos būkite pasiruošę, ką skaitysite. Venkite prakalbų arba, blogiau, pasiteisinimų. Pasiteisinimų reikia, jei nelipate ant scenos.

Dalyviai, užsiregistravę internetu, atėję privalo patvirtinti registraciją.

Vyksta trys turai. Poetus vertina komisija, sudaryta iš atsitiktine tvarka atrinktų žiūrovų. Pasirodymai vertinami dešimtbalėje sistemoje. Pirmajame raunde pasirodo visi, antrajame ir trečiajame – daugiausia balų surinkę dalyviai(-ės).

Poetų pasirodymo tvarka traukiama burtų keliu.

Kilus klausimų, galima rašyti pačiam D.Raibiui ([email protected]). Daugiau informacijos ir išankstinė dalyvių registracija (registruotis galima ir prieš renginį, vietoje) – [email protected].

Kas? XIII slemo vakaras.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Rugpjūčio 28 d. 19 val.