Jei norisi išvysti "Stepių vilko" mylimąją, tuomet reikėtų ateiti į Agnės Palilionytės parodą "Spalvų judesiai", eksponuojamą Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Senamiesčio padalinyje.

Pamėgta erdvė

Senamiesčio biblioteką jaukiausia mieste pavadina ne tik knygų skaitytojai, bet ir menininkai, parodų lankytojai. Baltoje renovuotos bibliotekos erdvėje vyksta literatūros vakarai, nuolat rengiamos dailės parodos, dėl nedidukės parodų salės dailininkams reikia ilgokai pastovėti eilėje, nes čia gera, jauku, o bibliotekos darbuotojos atidžios ir ypač mielos. Net neaišku, kada ši parodų erdvė tapo prestižinė, kalbama, kad ją atrado ir vienas pirmųjų savo parodą surengė grafikos maestro Romualdas Čarna, greičiausiai jis šią vietą kažkaip kūrybiškai pašventino (R.Čarna tikrai turi tokių galių), nes joje išties neįtikėtinai gera.

Neseniai Senamiesčio bibliotekoje savo tapybą pristatė Kaune gyvenanti puiki lenkų dailininkė Ewa Pohlke, čia taip pat tilpo Eimutis Markūnas (turimi galvoje ne tokius jau maži dailininko kūrybos masteliai), gegužę į parodą Senamiesčio bibliotekoje pakvies tapytojas Raimundas Majauskas. Apsilankius dabar galima išvysti jaunos dailininkės A.Palilionytės "Spalvų judesius". Beje, tapytoja gyvena Kretingoje, savo parodų beveik nerengia, tad tai puiki proga išvysti kažką nauja, o ne vien savo kiemo naujienas, juolab kad pamatyti tikrai yra ką.

Iš mėlio gelmės

A.Palilionytę tikriausiai galima vadinti gilaus mėlio dailininke, gali būti, kad pirmasis jos tapytas darbas buvo mėlynas arba violetinis ir tai ne spalvinis kūrėjos etapas. Tapytoją, regis, suformavo ši spalva ir neatrodo, kad ji kada nors išsisems. Mėlynojoje paletėje dailininkė atsiskleidžia, išsiskleidžia, galbūt nurimsta ir atranda.

Beje, menininkės tapyba toli gražu nėra vien mėlyni tonai ir pustoniai, tačiau žvelgiant į paveikslus tampa aišku – tos kitos spalvos arba atspindėjo arba sugėrė kūrėjos mėlį, ir jis nėra pasirinktas, išsirinktas, o kyla iš pačios autorės mėlio gelmės. Jis gana šaltas, nebylus, intravertiškas, ilgesingas ir net kiek tragiškas, bet iki gyvuonies tikras, nė per nago juodymą nesumeluotas, nesumanipuliuotas. Tuo mėliu tapytoja ne pasinaudoja, o jame skęsta peržengdama realybės ribą.

A.Palilionytės abstrakcijos, nutapytos ekstravagantiškos moterys – tai metarealybės atspindžiai, šalti jos bučiniai. Jeigu kam rūpi, kaip atrodė "Stepių vilko" – Harry Hallerio iš Hermanno Hesse's knygos mylimoji Hermina, tuomet į parodą tiesiog būtina ateiti.

Pamatyti save

Atėjusieji gali išvysti įvairius paslaptingosios Herminos portretus, o moterys greičiausiai pamatys pačios save. Matomą ne veidrodyje, kuris visada meluoja, o susikurtą, saugomą savo viduje – paslaptingą, išdidžią, aristokratišką, kiek liūdną, svajojančią, besiilginčią beprotiškai didelės, viską užvaldančios meilės. Gal todėl pasirodo, kad iš vieno portreto žvelgia rusų poetė Ana Achmatova: "Jau kyla pamažu rūkai,/ O smuikai gedintys dainuoja:/ "Palaimink Dangų, juk likai/ Tu pirmąsyk su mylimuoju!" (A.Achmatova, "Vakare", vertė Andrius Krivas).

Nors nutapytų paslaptingų moterų prototipai yra apibendrinti, stilizuoti, atrodo, tarsi matytum konkretų, pažįstamą žmogų, o gal ir daugybę pačios dailininkės autoportetų, nes juk kiekvienas savyje slepiame arba auginame ir kitą savąjį "aš", kurį parodome, atveriame artimos sielos žmogui, mylimajam arba kurį jis pats mumyse tai atpažįsta.

"Tapyba man – tai spalvų alchemija, meditacija, – dalijasi mintimis A.Palilionytė. – Intuityviai juda teptukas it imituodamas šokio judesius, spalva net įgauna kvapą, virsta forma ir vientisa kompozicija. Tarsi vaidyba, tapymo procesas įtraukia ieškoti naujų potėpio charakterių, spalvų nuotaikų."