R. Rauluševičienė kuria tradicinės akvarelės srityje, tačiau jos darbai išsiskiria subtilia koloristika: juose dominuoja šviesios, rudos, kartais ryškios, tarpusavyje derančios, kuriančios harmoningą, nors ir kintantį vaizdinį, spalvos. Kūriniuose dominuoja gamtos motyvai, autorė jautri detalėms, kurias niuansuoja, išgrynina.

Nors akvarelėse įprasta matyti abstrakčius peizažus, R. Rauluševičienės darbuose dominuoja tradicinės akvarelės žanras, autorė pasirenka spalvingą atspalvių koloritą: nuo ryškaus tono iki tamsaus atspalvio.

Parodoje (rengėjai Kauno kultūros centras ir VšĮ Gabrielės meno galerija) eksponuojamose akvarelėse susitelkiama į žmogų supančią aplinką. Per ją, jautriai išryškintą, R. Rauluševičienė siekia atspindėti nuotaiką, emocinį išgyvenimą. Tapytojos kuriamas vaizdinių pasaulis subtilus ir paslaptingas, gamta juose tampa atrama nuolatiniam prasmės ieškojimui. Tai liudija ir parodoje eksponuojamų darbų pavadinimai: „Namas prie kelio“, „Širvintos pakrantė“, „Raudona“, „Mintimis į vasarą“, „Nurimti IV“, „Beržai“ ir kt.

„Mano ruduo“. Organizatorių nuotr. 

Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė yra aktyvi dailininkų bendruomenės narė, nuolat dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, kūrybą pristato tarptautiniuose akvarelės festivaliuose, pastaraisiais metais dalyvavo akvarelės bienalėje Slovakijoje ir Albanijoje.

Kodėl akvarelė, tradicinė jos technika? Kas lemia spalvų ir motyvų pasirinkimą? Atsakymai – iš pačios akvarelininkės lūpų.

– Kada susidomėjote akvarelės menu ir kodėl pasirinkote būtent šią meno sritį?

– Nuo pat mokyklos laikų buvau šalia menų – mokykloje mokiausi sustiprintoje dailės klasėje, kurioje mokėmės tapybos, skulptūros, grafikos meno. Tačiau niekada negalvojau ir neplanavau, kad liesiu akvarelę. Anksčiau man akvarelė visada asocijuodavosi su nekokybiškais blyškiais dažais, tiksliau, spalvotu vandeniu. Be to, man visada patikdavo ryškūs potėpiai, storas dažų sluoksnis, žodžiu, visiška akvarelės priešingybė. Bet prieš trejus metus jutube pamačiau merginą, kuri akvarele liejo gėles ir kažkodėl nusprendžiau pabandyti pati. Pabandžiau ir kol kas neįsivaizduoju savęs nė dienos be akvarelės.

Be pavadinimo. Organizatorių nuotr. 

Ji labai įvairi ir nenuspėjama – gali būti skaidri ir lengva lyg krištolas, bet gali puikiai sąveikauti ir su anglimi.

Kodėl akvarelė? Nes ji labai įvairi ir nenuspėjama – gali būti skaidri ir lengva lyg krištolas, bet gali puikiai sąveikauti ir su anglimi. Man atrodo, akvarelės galimybės absoliučiai neribotos, o tai ir yra žavu. Vis dar mokausi ją suvaldyti, o gal, tiksliau, susidraugauti.

– Kokios temos dominuoja jūsų kūryboje?

– Labai įvairios – gamtos motyvai, urbanistika. Apskritai man labai patinka akvarele perteikti vietas, kurias esu aplankiusi, pabuvojusi, pajautusi tų vietų nuotaiką, todėl dažnai lieju Vilniaus senamiestį, Kauną, Lietuvos pajūrį, ypač laivelius. Nemėgstu lieti tų realių vietų, kuriose nesu buvusi, nes man svarbu pamatyti, kas yra aplink konkretų objektą, kaip krinta šešėliai ir pan.

Akvarelė – tai nuotaikos ir įtaigos menas. Vienaip Vilniaus Jogailos gatvė atrodo šviečiant saulei ir ant pastatų fasadų žaidžiant šešėliams, ir visai kitaip – lietui lyjant.

Pastebėjau, kad kai jaučiuosi pavargusi, lieju abstrakčius peizažus, kurie neįpareigoja. Taip pailsiu, nusiraminu.

„Viltis“. Organizatorių nuotr. 

– Kiek metų trunka sukurti vienos parodos kolekciją? Kaip dažnai kinta temos ir pasirinkti motyvai?

– Liedama akvarelę, niekada negalvoju apie tai, kad štai ruošiuosi parodai ar pan. Aš visiškai nuotaikos žmogus ir lieju tai, kas tuo metu man įdomu... Būna, kad pusę metu lieju tik gėles... Arba tik abstrakčius peizažus. Tada savaime, organiškai atsiranda parodos. Kėdainiuose – urbanistikos paroda „Kėdainiai–Vilnius“, Šiauliuose – floristikos paroda, o štai Kaune – daugiau peizažų, marinistikos. Temos mano akvarelėse retai kinta, labiau stengiuosi tobulėti keisdama technikas.

Kas? R. Rauluševičienės akvarelių paroda.

Kur? Kauno kultūros centre.

Kada? Veikia iki kovo 27 d.