Niekada neįsivaizdavau savęs jokiame renginyje, truksiančiame visą parą, juo labiau – giedant sutartines. Ėjau su gana pesimistiškomis mintimis, nors sakoma: "Nespręsk apie knygą iš viršelio." Vos įžengusią į Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vidinį kiemelį mane nuginklavo aplinka. Ratu sustatyti koplytstulpiai, kabančios saulutės ir kryžiai bei aukštos lubos kūrė atmosferą, kuri sugebėtų patraukti net abejingiausią žiūrovą.

***

Maratonui prasidėjus, saulės spinduliai skverbėsi pro langų stiklus, užliedami kiemelį šiluma ir dar labiau suartindami tiek giedančiuosius, tiek stebėtojus.

Sutartinės užbūrė nuo pirmos sekundės. Tikriausiai daugeliui suvokiamas jausmas, kai ilgai būni po vandeniu ir galiausiai išneri į paviršių įkvėpti oro. Taip veikia ir sutartinės – tarsi naujas, dar neparagautas oro gurkšnis. Iš pradžių jis keistokas. Nesupranti nei ritmo, nei emocijos, o ką jau kalbėti apie žodžius. Klausydamas tam tikrų intarpų, neturint žodžių po nosimi, gali pasirodyti, kad giedama ne lietuviškai.

Sutartinių giedotojos iš Zapyškio kuklinosi esančios ne profesionalės, tačiau klausytojų širdis atvėrė tikrai profesionaliai.

Viena iš giedotojų Jolanta pasakojo sutartines atradusi netikėtai: "Vieną kartą su drauge važiavome automobiliu ir iš neturėjimo ką veikti pradėjome dainuoti sutartines. Vėliau ta pati draugė mane pakvietė prisijungti." Jolantai sutartinės – meditacija. "Iš pradžių gali jaustis nesmagiai. Stengiesi neiškristi iš ritmo, bandai teisingai išdainuoti, išlaikyti savo partiją, kad netrukdytum greta esančiai draugei. Vėliau, kai sutartinės nusėda tavo galvoje, giedi, klausaisi ir apiima malonus bendrumo jausmas", – savo patirtimi giedant sutartines dalijosi Jolanta.

***

Kad magija iš tikrųjų veikia, supranti praėjus pirmai maratono valandai. Negali atplėšti akių ir ausų. Sėdi prilipęs prie kėdės – atrodo, laumės buria. Giedotojos ne tik stovi ir gieda. Balso stygų virpėjimui pritaria visas kūnas. Į šonus tiesiamos rankos, šlamščiantys, trepsiantys batai, judėjimas ratu, susikibimai už rankų, būgno mušimas – visa tai sužadina klausytojo pojūčius.

Maloningos besikeičiančių giedotojų šypsenos ir rankos mostai kvietė prisijungti ir nelikti tik pasyvia klausytoja, tačiau turėjau nepamiršti tinkamai įvertinti savo klausos ir balso galimybių. "Grupėje lengviau", – kviesdama prisijungti visus stebėtojus, šypsojosi pagrindinė "Suburtynės" organizatorė Skaidra Jančaitė.

Net kalbėti sunku, viduje viskas dar skamba – tarsi upės tekėjimas.

Dar kelias valandas likau tik pasyvia žiūrove, negalinčia atsiklausyti sutartinių ir jaukiai jausdamasi jų sukurtame pasaulyje. Išgirdusi pasiteisinimą, kad neturiu klausos S.Jančaitė nusijuokė: "Po kelių valandų visi atsistoja ir gieda kartu, nors sako, kad neturi nei balso, nei klausos." Taip atsitiko ir man. Po daugelio paskatinimų nusprendžiau išbandyti save. Galbūt tai vienintelė galimybė gyvenime giedoti sutartines drauge su patyrusiomis jų giedotojomis.

***

Vos įžengus į ratą pasijunti kaip šeimos narys, kūną užlieja šiluma, atsipalaiduoji ir įsilieji į bendrą atmosferą. Nereikia bijoti, jei nesupranti, kaip giedama. Malonios moterys su šypsena visada paaiškins, suskirstys į grupes, pabus dirigentėmis.

Giedant, sako jos, svarbu sueiti į artimesnį ratelį, juk labai svarbu girdėti savo kaimynus. Be to, sutartinių garsai kuria bendrystę tarp visų giedančių žmonių. Pasijunti savas, nors šiuos dainininkus aplink save matai pirmą kartą gyvenime.

Kiemelio šone pasirodė dvi moterys. Jos ilgą laiką tiesiog stovėjo, neįsitraukė į sutartinių giedojimą. Reikėjo tik akimirkos, kad būtų pradėta nauja sutartinė, ir atvykėlės pradėjo kurti dar vieną magišką reiškinį – šįkart šokio improvizacijos.

Moterims vietoje kuriant spektaklį, iš dainininkų grupės pasitraukė Tautvydas Slaminskas. Jis prisijungė prie kitų dviejų šokėjų – Aistės Kriukelytės ir Rasos Birietos. Šokėjai išnaudojo visą kiemelio erdvę. Basomis kojomis jie lipo ant kėdžių, koplytstulpių, nardė tarp šokėjų, savo judesio giesmę atliko pasitelkę aukštyn keliamas rankas, ištemptas kojas ir kūno lankstumą.

A.Kriukelytė, iš Vilniaus atvykusi šiuolaikinio šokio kūrėja ir šokėja, pasakojo nedvejodama priėmusi S.Jančaitės kvietimą atvykti į "Suburtynę". "Aš judu iš vidinio kūno jausmo, niekada neturiu plano, ką toliau darysiu. Sutartinės kuria magišką atmosferą – ir kūno jausmas yra kitoks, tarsi ne iš šio pasaulio. Tokia maitinanti patirtis. Pašoki – ir jautiesi praturtėjęs", – emocijomis po šokio dalijosi šiuolaikinio šokio kūrėja.

Žiūrėdamas į šokėjus pamiršti, kur esi. Ima regėtis, kad kažkur išskrendi, keliauji į kitą pasaulį, kuriame skamba sutartinių gyva melodija, koja pati pradeda mušti ritmą, kūnas – judėti.

***

Paklausyti įspūdingų sutartinių garsų ateidavo ne tik vyresni žmonės. Užklysdavo ir jaunimas bei mamos su vaikais, kurie, muzikos garsų užliūliuoti, švelniai snausdavo ant mamų rankų.

Studentas Gustas sakė, kad užklydo čia išgirdęs sutartinių melodiją. "Norėčiau pamatyti šias moteris giedant aplink laužą, nes šios sutartinės tikrai užburia ir nuneša į kitą pasaulį", – juokavo Gustas. Šešiolikmetė Urtė, atvykusi iš Panevėžio, minėjo, kad "Suburtynė" buvo vienas iš tikslų, ką mergina norėjo pamatyti Kaune. "Buvo keista, nedrąsu. Sutartinės pasirodė sunkios, bet ši nauja patirtis labai įdomi" , – žavėjosi Urtė.

Sutartinių pasiklausyti atėjo ir menininkas Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Tapytojas neslėpė ašarų nuskambėjus sutartinėms ir pasakojo, kad seniau, giedant viename ežero krante, atsakydavo iš kito, todėl ši emocija, kurią sukuria giesmės, yra neįkainojama. "Ritmas sutartinėse yra labai svarbus. Čia kaip audžiant – praleidi vieną eilutę, ir viskas sugriūva", – sutartinių subtilybių mokė E.Varkulevičius.

***

Jau Žolinių rytą, sekmadienį, prisijungė giedotojai iš Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro, Vievio kultūros centro ir Kauno kultūros centro. Muziejaus kiemelyje pasirodė ne tik naujų giedotojų, vaikų, bet ir keturkojų klausytojų, kurie giedančių žmonių veiduose įžiebė šypsenas.

Šypsenos neslėpė ir visą naktį giedojusi S.Jančaitė. Nors moters veide buvo matyti nuovargis, tačiau akys švytėjo. Pagrindinė "Suburtynės" organizatorė palaimingai klausėsi atvykusių giedotojų ir džiaugėsi jų sukurta atmosfera.

Daugelis tikriausiai esame įpratę renginius užbaigti audringais plojimais, tačiau sutartinės – tai bendrystė, kuri dar kartą buvo įrodyta maratono pabaigoje. Pabaigus giedoti grupei "Sasutalas" iš Kauno kultūros centro, visi buvo pakviesti į ratą. Susikabinę už rankų, trepsėdami ir pajausdami melodiją, judėjome ratu. Ši bendrystė, kurią teikia sutartinės, unikali. Nepažįstama moteris paėmė mano ranką, tvirtai suspaudė ir giedodama šypsojosi man.

"Mano tikslas – kad sutartinės nuskambėtų per Lietuvą. Noriu, kad kiekvienas galėtų sugiedoti bent po vieną sutartinę savo šeimos nariams ir draugams", – apie "Suburtynės" tikslą kalbėjo S.Jančaitė. Atsisveikindama ir dėkodama ji kiekvienam palinkėjo klestėti ir dovanoti šią šilumą kitiems.

M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotoja Rita neabejoja, kad "Suburtynės" naktis perdažo pasaulį naujomis spalvomis. "Net kalbėti sunku, viduje viskas dar skamba – tarsi upės tekėjimas", – susigraudinus šnekėjo muziejaus konsultantė.

Sutartinės priima ir savo šiluma apgaubia kiekvieną: ir ant mamos rankų snaudžiantį kūdikį, ir dūkstantį vaiką, ir studentą, ir senjorą ar keturkojus augintinius.