Įsibėgėjusiame Kauno naujajame teatrų sezone pristatytas ne vienas spektaklis, kuriame tyrinėjama moters prigimtis vyrų režisierių akimis. Vienas iš šių kūrinių – Nacionaliniame Kauno dramos teatre pasirodžiusi režisieriaus Rolando Atkočiūno premjera "Klaros santykiai".

Šių dienų dilemos

Vokiečių dramaturgės Deos Loher drama – pirmoji režisieriaus pažintis su moters parašyta dramaturgine medžiaga.

Ironiško lyrizmo persmelkta dramaturgės kūryba kauniečiams jau puikiai žinoma iš Gintaro Varno spektaklių. Vienas svarbiausių jos kūrybos bruožų – skvarbus žvilgsnis į šiuolaikinio pasaulio žmogų. Iš pirmo žvilgsnio paprastą ar net nustumtą į visuomenės pakraščius, tačiau kitokį – kažkurios pakraipos mažumos atstovą, socialiai niekaip savęs nesuradusį ar tiesiog mąstantį kitaip. Tačiau per šias itin šiuolaikiškas asmenybes atsiskleidžia archetipinis žmogiškosios būties dramatizmas.

Pagrindinė pjesės "Klaros santykiai" veikėja (Klara) – D.Kohler alter ego – per užsimezgusius santykius su likimo skirtais žmonėmis bando priartėti prie savojo identiteto. O tai yra iššūkis – ji įrodo, kad surasti tikrąjį save šiandieniame pasaulyje yra gana sunku arba net neįmanoma. Sudėtinga yra pasitraukti iš saugios pozicijos, dirbant nuolatinį pastovias pajamas garantuojantį darbą ar sukūrus šeimą. Bet kartais tenka tai padaryti, nes taip gyvenant savęs surasti nepavyksta.

Kai darbas tampa visiškai nemielas (Klaros atveju – naudojimosi lygintuvu instrukcijų rašymas) ir kur kas patrauklesnė virsta persekiojanti pasitraukimo nebūtin idėja. Ką daryti, jei supranti, kad vedybos tebuvo tik dar viena gyvenimo klaida? Kai jauti, kad tavyje niekad taip ir nepabus motinystės instinktas? Kad gyveni ne savo gyvenimą?

Vieni gyvena rezignuodami, kiti renkasi radikalius pokyčius. Viena iš pastarųjų yra ir Klara. Ji elgiasi drąsiai – savo naują gyvenimą bando kurti atmetimo principu. Kitų kaltinama pernelyg drastišku gyvenimo būdu, ji gyvena laisvai, nors ir be jokių pinigų kišenėje.

Ji atsisako vergiškų darbo pasiūlymų, išgyvena nesėkmingos meilės patirtį ir nori parduoti savo kūną medicininiams eksperimentams. Nors ir smerkiama gražiuose namuose gyvenančių atseit lamingųjų, ji vienintelė išlieka tauri ir sąžininga, pirmiausia – pati sau. Bendraudama kitais personažais Klara išryškina jų nedorybes – melą, apgavystes, išdavystę, perdėtą egoizmą ir nenumaldomą materialinės gerovės siekį. Kitaip tariant, visą šių dienų žmonių tarpusavio santykių peizažą.

Naujų prasmių paieškos

D.Loher daugiasluoksniame kūrinyje Klara nėra vien keista, gyvenimo tikslo niekaip nerandanti moteris – ji yra kažkas daugiau. Kažkas, kas verčia apibendrinti žmogiškąją būtį, atsisakant skirstymo į moteriška ir vyriška. Skaitant pjesę nesinori sąvokos "santykiai" tapatinti vien su tarpžmogiška komunikacija, čia santykiai netiesiogiai mezgasi ir su metafizinėmis jėgomis.

R.Atkočiūno pjesės sceninėje versijoje išryškėja toli gražu ne visi pjesės sluoksniai, o ir skleidžiasi nepageidaujami nauji – nuobodulio ir netikrumo.

Spektaklio aprašyme teigiama, kad į Klaros istoriją stengiamasi pažvelgti ne depresyviu žvilgsniu, o klouno akimis, su egzistenciniu humoru. Greičiausiai todėl Gabrielės Aničaitės įkūnyta Klara scenoje pasirodo nešina maža klouno lėle, o Ričardo Vitkaičio Gotfrydas (Klaros sesers vyras), spektakliui artėjant prie pabaigos, įsispraudžia į klouno kostiumą.

Humoro būta, bet ne tiek, kad galėtume teigti, jog spektaklyje veržte veržiasi ironija ar kitos komiškumo formos. Depresyvumo neišvengta, tačiau jis ne itin įtikimai kviečia keliauti į savo paties vidines gelmes ir kartu su pagrindine veikėja patirti egzistencinės beprasmybės skonį. Į moteriškąjį būvį žvelgiama supaprastintai. Ne primityviai, bet ir pernelyg nepakilus iki poetinio lygio.

Nebelieka rimties, bet negimsta ir skvarbi komiška mintis. Moteriškas Klaros pasaulis plūduriuoja egzistencinės gelmės paviršiuje, šiek tiek panirdamas ir vėl išnirdamas. O klouno simbolika taip ir lieka įšalusi vizualiame pavidale. Galbūt tik kaip užuominą į tam tikras reikšmes galima įžvelgti veikėjų absurdiškuose pasirinkimuose.

Savotiškais klounais tampa ir naivi kinų porelė, prekiaujanti mėsos kepiniais. Parodijuojama porelė bando pralinksminti žiūrovus vien savo buvimu scenoje, tačiau dėl to į veiksmą norisi žvelgti dar nerimčiau. Nors nuoširdūs kinai į spektaklį įneša šiek tiek gaivumo, vis dėlto ši klounada ir kitos jos formos labiau panėšėja į svetimkūnius, o ne į teisingai pasirinktus būdus pagrindinės veikėjos portretui atskleisti.

Veiksmas vyksta tarytum sapne: čia susipina socialinės realybės fragmentai su siurrealistine pasąmonės tikrove. Bet ir šis kontrastas užglaistomas pilka spalva – taip spektaklis praranda įtampą ir intrigą. Pastaroji atsiranda tik pačioje spektaklio pabaigoje, kai scenoje pasirodo tenoro Mindaugo Jankausko suvaidintas Nepažįstamasis, vilkintis geišos kostiumą. Puikus balsas ir charizmatiška M.Jankausko personažo išvaizda įtraukia, sukuria paslapties aureolę. Ir nors atrodo, kad spektaklis kaip tik prasideda, jis ūmai pasibaigia.

Beieškant savęs

Į ketvirtą dešimtį įžengusi G.Aničaitės Klara pati sprendžia, kuo nori būti ir kuo ne. O socialinius vaidmenis ji keičia dažnai – vieną dieną ji yra be galo laiminga sužadėtinė, kitą – kankinė, trečią – intrigantė, ketvirtą – save išbando mylėdamasi su dviem vyrais ir pan.

Šie jos vaidmenys itin stipriai susiję su kitais žmonėmis: dviem moterimis ir trimis vyrais. Bendraudama su moteriškais personažais Klara išsiskiria savo individualumu, neatsiejamu nuo vidinės laisvės pojūčio.

G.Aničaitei puikiai pavyksta perteikti šią savo veikėjos ypatybę. Dėl šios savybės ją pamilsta jos kurį laiką buvęs vaikinas Tomas (Andrius Gaučas), nutraukęs užmegztus ryšius su vyresnio amžiaus moterimi Elizabet (Inesa Paliulytė).

Klaros nepriklausomybė kontrastuoja su sesers Irenės (Inga Mikutavičiūtė) gyvenimu. Ši priešprieša perteikiama ir fiziškai – sceninę erdvę padalijant pusiau. Vienoje pusėje esančios permatomos stiklą imituojančios nišos simbolizuoja ramaus Irenės gyvenimo akimirką dailiai apstatytame bute. Kitoje scenos pusėje – oro uosto laukiamasis. Tai Klaros zona. Besileidžiančių lėktuvų vaizdo įrašai regimi ir stiklinėse dekoracijose pakabintame televizoriaus ekrane. Oro uosto metafora pasiteisina kur kas įtaigiau nei anksčiau minėti klouno simboliai.

Klaros gyvenimas nuolat kinta, į kasdienybės taurę vis įlašindamas po lašą sumaišties. Ji nori pradėti gyventi savo gyvenimą iš pradžių, tad ji yra visuomet pasirengusi išvykti bet kur, svarbu, kad ten rastų tai, ko ieško, – save. Išvykti jai pavyksta, tačiau tik perkeltine prasme – pasiryžus savižudybei.

Bendravimo problemos

Bendraudama su vyrais Klara atranda vien skausmą – vyrų akyse ji tampa tik geidžiamu objektu. Visi veikėjai vyrai iš trijų moterų geidžia būtent Klaros. Juos traukia ne savo kūną puoselėjanti pedantė Irenė ir ne patirties, šmaikštumo ir elegancijos turinti Elizabet.

Tiek Tomą, tiek Gotfrydą, tiek ligoninėje sutiktą gydytoją Georgą (Sigitas Šidlauskas) traukia Klaros paslaptis, nesiejama su standartinio moteriškumo samprata. Deja, Klaros laisvės siekį jie suvokia iškreiptai.

Spektaklyje yra įdomių momentų, be jau minėtų, ausiai itin malonios Neringos Nekrašiūtės dainos (Stiuardesės vaidmuo). Tačiau tai vis viena nepadeda spektakliui, jis netampa įtaigus, išjaustas ir itin originalus. Regis, glaudesnių tarpusavio santykių reikia ne tik šiuolaikiniams žmonėms, bet tarp režisieriaus ir dramaturgės. Galbūt, taikliau sakant, net laisvesnių santykių, kad, taikant klounados terapiją tarp kūrėjų, kartu ir su žiūrovais užgimtų gyvas dialogas.