Su grafikės Linos Dūdaitės kūryba susipažįstama anksčiau, nei pradedama domėtis menu: kaunietė dailininkė – žinoma vaikiškų knygų iliustracijų kūrėja.

Knygos yra tarpininkės, nutiesiančios gijas, sujungiančias skaitytojus ir sukurtus herojus, jų gyvenimus, likimus. Iliustracijos – tai vizijos, kylančios žaidžiant tomis gijomis, pinant jas ir fantazijose kuriant paveikslus: stebuklinius, spalvotus, keistus. Sklaidant gelstelėjusias knygas jų personažai atrodo esantys taip arti, kad užmerkus akis būtų galima pratęsti iliustracija sukurtą jų atspindį. L.Dūdaitės piešiniai įsikuria vaikiškų knygelių puslapiuose, praverdami duris į slaptingus pasaulius. Žinoma, pro jas žengti gali tik tie, kurie iš tikrųjų tiki stebuklais. Menininkės kuriami personažai įtaigūs, gyvastingi, emocionalūs. Jie švelnūs, žaismingi ir magiški – knygos istoriją pasakoja nepraleisdami smulkiausių detalių.

Ne vieną lietuvių ir užsienio rašytojų knygelę iliustravusios L.Dūdaitės kūryba įvertinta ne tik įvairių knygos meno konkursų premijomis – už iliustracijas Čilės rašytojo Luiso Sepulvedos knygelei "Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti" menininkė įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) garbės sąrašą. Jauna menininkė 2011 m. dalyvavo ir garsiojoje tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje, kurioje Lietuva garbės svečio teisėmis pristatė geriausius pastarojo dešimtmečio vaikų knygų iliustruotojus.

Susitikime su kūrėja praskleidžiame knygų kuriamus stebuklus, svajojame ir vėl sugrįžtame į realybę, balansuojančią tarp kasdienybės ir kūrybos.

– Iliustracija – magiškas grafikos kūrinys, leidžiantis dailininkui pabūti vaiku, pasinerti į istorijas, pilnas stebuklų, atrasti paslaptingus pasaulius. Kaip jūs atradote savyje norą kurti iliustracijas?

– Pas senelius, taip pat ir mano namuose, buvo labai didelės bibliotekos. Nuo mažumės augau knygų apsuptyje. Kiek save prisimenu, visada norėjau užsiimti kažkuo, kas būtų susiję su knygomis. Mėgau skaityti. Dažnai norėdavosi nupiešti tai, ką perskaitau.

Kadangi dalis mano šeimynykščių yra menininkai: senelis baigęs skulptūrą, buvo menotyrininkas, 29 metus išdirbo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktoriumi. Gimnazija neoficialiai net buvo vadinama Dūdos mokykla. Senelė – tekstilininkė, mama – baigusi Kauno dailės gimnaziją, tėtis – tapytojas, sesė – taip pat tapytoja. Tačiau grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) pasirinkau ne pratęsdama šeimos tradicijas, o vedama vidinio polėkio.

– Jūsų paveikslėliuose gausu smulkių, kruopščiai išpieštų detalių, iš kurių susideda visas iliustracijos siužetas. Kaip prisijaukinate istoriją, kurią tenka iliustruoti? Ar, prieš kurdama, darote eskizus, ar iš karto baltame popieriaus lape spalvotomis priemonėmis kuriate piešinius?

– Perskaitau knygą, ir ji man patinka arba ne. Paprastai mane atranda patys knygelių autoriai arba leidėjai. Atsižvelgiant, kaip greitai darbą reikia įvykdyti ir kokių projektų tuo metu turiu – imuosi arba nesiimu pasiūlyto darbo. Labai retai būna taip, kad knyga man visiškai nepatinka. Visada perskaičius atsiranda vaizdai, kuriuos man norisi nupiešti. Aš eskizų darau mažai, tačiau to neatsisakau. Pirminį vaizdą, kilusį mintyse, perkelti ant popieriaus lapo pavyksta ne visada taip greitai. Kartais tenka piešinį perpiešti kelis kartus, kol rezultatas būna toks, kokio noriu. Net nežinau, ar tuos piešinius galima vadinti eskizais. Nėra taip, kad pripiešiu krūvą variantų ir paskui iš jų renkuosi. Žinoma, būna ir taip, kad mintyse sklando daugybė vaizdų. Tuomet tenka piešti juos visus ir žiūrėti, kuris geriau tinka knygoje pasakojamai istorijai.

– Ar iliustruojamą knygą pakanka perskaityti vieną kartą?

– Pakanka. Žinoma, pačiame iliustracijų kūrybos procese knygą skaitau kelis kartus, nes reikia, kad iliustracijos pasakojime būtų išdėstytos tolygiai. Skaitydama kelis sykius, atrandu tekste tas vietas, kuriose vyksta svarbiausias veiksmas, ir jas nupiešiu.

– Jūsų kuriami personažai detalūs, emocionalūs, gyvybingi. Ar jie turi atitikmenis realybėje?

– Visaip būna. Atrodo, kad viskas ateina iš galvos. Nėra taip, kad galvočiau, jog mano kuriamas personažas turi būti į kažką panašus, bet vis tiek iliustracijų veikėjai turi bendrų bruožų su mano aplinkos žmonėmis. Tai išeina visiškai nesąmoningai. Neretai artimieji, draugai, kolegos, sklaidydami mano iliustracijas, gana lengvai atpažįsta save. Net ir gatvėje sutikti charakteringi, įdomūs praeiviai išlieka atmintyje ir vėliau atsiranda mano kuriamose iliustracijose.

– Vaikai geba vertinti konstruktyviai ir aiškiai įvardyti, kas ir kodėl jiems patinka ar nepatinka. Turite šešiolikmetę dukrą Ulą. Ar klausiate jos patarimų, jei kūrybiniame procese iškyla dvejonių?

– Kai Ula buvo maža, visada klausdavau jos patarimų. Klausdavau kaip vaiko, nes man būdavo labai įdomu sužinoti jos nuomonę. Kai ji buvo trejų ketverių metų, ateidavo pas mane ir klausdavo, ar gali pažiūrėti, ką piešiu. Leisdavau jai. Dukra atsistodavo per metrą nuo stalo, ištempdavo kaklą ir žiūrėdavo nekvėpuodama. Kadangi ji taip yra užaugusi, nemano, kad mano profesija yra kuo nors ypatinga ar koks stebuklas. Ulai tai natūralu, nes aš visada piešdavau namuose.

– Ar iliustruojate tik vaikams skirtas knygeles?

– Esu iliustravusi Sylvios Waugh knygą paaugliams "Žmogonai". Kadangi kurti iliustracijas pradėjau vaikiškoms knygelėms visi, kurie mane atranda ir paprašo iliustruoti knygą, žino tik vaikiškus mano piešinius, nes suaugusiesiems skirtų pavyzdžių nėra. Norėčiau iliustruoti knygą suagusiesiems, bet iki to dar nepriėjau.

– Iliustracijas kuriate klasikine technika: baltame popieriaus lape piešiate guašu, akvarele, spalvotais pieštukais. Tačiau žvelgiant į vaikiškų knygų lentynas knygynuose, vis daugėja knygelių iliustruotų naudojant įvairias kompiuterines programas. Ką Jūs manote apie tokias iliustracijas?

– Kompiuteris tėra priemonė, o kiekvienas kūrėjas pasirenka sau priimtiniausią techniką. Piešimas kompiuteriu taip pat reikalauja įgūdžių, kad sukurtum piešinį - reikia įdėti lygiai tiek pat darbo, kaip ir piešiant baltame popieriaus lape. Bet piešdamas kompiuteriu, menininkas turi daugiau galimybių keisti, ištaisyti ar turėti daugiau to paties piešinio variantų, o kai yra piešiama dažais ar kitomis "gyvomis" priemonėmis ant popieriaus - atsiranda atsitiktinumo momentas ir jau nebegali atšaukti veiksmo spausdamas "undo" ar "escape" - turi sugalvoti kaip išsisukti iš padėties arba pradėti viską iš naujo.

Iliustratoriai, dirbantys kompiuterinėmis programomis, yra skirtingi, turintys savitą braižą, bet yra tam tikros tendencijos, populiarios kompiuterinių piešimo programų priemonės, transformuojančios piešinį ir padedančios pasiekti efektingesnį rezultatą, tačiau dažnai naikinančios individualumo faktorių ir charakterį. Kita vertus, jei žmogus yra gabus, turintis daug idėjų, nėra skirtumo, kokiomis technikomis jis kuria.

Aš taip pat kartais piešiu kompiuteriu komercines iliustracijas (reklamoms, kavinių meniu ir kt.). Knygai "Žmogonai" iliustracijas taip pat kūriau kompiuteriu. Neatmetu kompiuterio kaip priemonės, tiesiog man pačiai yra labai malonu liesti popierių, lieti dažus. Popierius, dažai turi kvapą, gali jausti jų tekstūrą, lipnumą – visai kitaip nei dirbant kompiuteriu.

– Iliustruojate ne tik lietuvių autorių knygas, bet ir verstinę literatūrą. Kokių skirtumų pastebite užsienio autorių vaikiškoje literatūroje ir lietuvių rašytojų knygelės?

– Skirtumų yra gana daug, bet viskas priklauso nuo to, su kokiu užsieniu lyginsime. Jeigu mes kalbame apie tipinį Vakarų pasaulį, tarkime, apie Vakarų Europą, tai knygos skiriasi vien dėl to, kad skiriasi visa jų vartojimo kultūra.

Žmonės, priklausantys posovietiniam Rytų blokui, knygas vertina truputėlį kitaip: jie nori daugiau teksto, nes galvoja, kad jei knygoje – tik paveikslėliai, ji nevertinga, o užsienyje, atvirkščiai, norima kuo mažiau teksto ir kuo daugiau paveikslėlių. Tai yra esminis skirtumas. Užsienio leidėjai nelabai nori perleisti lietuvių autorių knygelių, nes jų rinkai jos netinka.

Kiekviena šalis turi savo braižą, atsiskleidžiantį knygose, ir tai nėra blogai. Tie skirtumai suteikia kitoniškumo, yra vertinami kaip charakteringi kultūros bruožai. Man, kaip iliustruotojai, visiškai nėra skirtumo, ar iliustruoti lietuvių, ar užsienio rašytojo knygelę. Svarbiausia, kad pasakojama istorija patiktų.

– Gal turite mėgstamų autorių knygas, kurias iliustruojate su malonumu?

– Man artimas kūrinys yra "Alisa Stebuklų šalyje". Tai daugiausia iliustracijomis interpretuota knyga visame pasaulyje. Būtų iššūkis iliustruoti šią istoriją ir pamatyti savąją viziją. Bet nesu tikra, ar norėčiau iliustruoti visą knygą, ar tiesiog ta tema sukurti piešinių ciklą.

Dabar esu pasiekusi tokią kūrybinę stadiją, kad norėčiau pati parašyti knygelę vaikams ir ją iliustruoti. Turiu idėjų, juodraščių, tiesiog tam reikia atrasti laiko. Knygos man artimos ne tik dėl paveikslėlių. Man patinka ir skaityti, ir rašyti. Labai natūralu, kad, iliustruojant kitų autorių knygas, norisi pačiai sukurti istoriją ir ją apipavidalinti.

– Kokius kūrinius jums įdomiausia iliustruoti? Pasakas, o gal siaubo istorijas?

– Siaubo kūrinių iliustravusi nesu. Tačiau, kai VDA KF kūriau savo diplominį darbą, interpretavau "Alisos Stebuklų šalyje" tema ir iliustracijos buvo skirtos suaugusiesiems. Jos buvo kiek kraupokos, su švelniais erotikos elementais.

Prancūzai laikomi pačiais novatoriškiausiais ir drąsiausiais iliustracijų meno kūrėjais. Kasmet išleidžiama įvairių knygų: kai kurios jų labai meniškos, abstrakčios ar kraupios. Man asmeniškai baisiau atsiversti laikraštį su dienos naujienomis, nei žiūrėti į aukšto meninio lygio iliustracijas, pasakojančias, pavyzdžiui, apie mirtį. Tai visiškai natūralūs dalykai, tačiau lietuvių publika dar neprisijaukinusi tokios kultūros. Gana keista, nes Oskaro Milašiaus užrašytos lietuvių liaudies pasakos – gana baisios. Mūsų šalyje žmonės dažnai tokių istorijų kratosi, matyt, jie labiau nori linksmintis, nevertina rafinuotų, sudėtingesnių dalykų, išmetančių juos už "dėžės" ribų, keliančių nepatogius klausimus ir vidinius išgyvenimus. Galbūt, bandydami atitrūkti nuo rutinos, jie ieško greitojo maisto smegenims ir laisvalaikiui.

Užsienyje leidžiamos paveikslėlių knygos, kuriose nėra teksto. Vaikas su tėčiu ar mama, žiūrėdami tokią knygą, bendrauja. Knyga tampa interaktyvi. Neužtenka ją paduoti vaikui, kad jis tiesiog vartytų. Reikia su juo užsiimti ir tokiu būdu ne tik pratinti prie knygų, kultūros, bet kartu ugdyti asociatyvų mąstymą ir puoselėti tėvų ir vaikų ryšį. Pas mus dažniau norima tokių knygų, kurias duotum vaikui ir jis netrukdytų. Žmonės nėra įpratę investuoti laiko į tokius dalykus.

– Ar iliustruojamą knygelę galite laisvai interpretuoti?

– Tai priklauso ir nuo autoriaus, ir nuo leidėjo. Leidėjai, užsakantys mano iliustracijas, žino, ko iš manęs tikėtis, nes yra matę mano darbų. Žinau, kad jie nori to, ką jau esu dariusi. Viduje visuomet kyla konfliktas, nes noriu rizikuoti, išeiti iš savo komforto zonos, bet nežinau, kaip į tai sureaguos leidėjas. Galiausiai darau kompromisą su savimi.

– Ar knygelių autoriai dalyvauja jūsų kūrybiniame procese?

– Kartais taip. Jei konkretus autorius mane samdo piešti jo knygai iliustracijų, jis stebi, dalyvauja kūrybiniame procese, išsako savo nuomonę. Turi sutapti mano ir knygos autoriaus vizijos, bet aš nebūtinai darau viską, ko jis pageidauja. Lietuvoje kai kurie klientai neretai jaučiasi žinantys, kas yra teisinga ir gražu, geriau nei profesionalus menininkas, kurį jie samdo. Dėl to darbas tampa sudėtingas abiem pusėms. Kūrėjui tenka kovoti, apginti savo darbus dėl bendro rezultato, kuris tenkintų abi puses. Tai yra sunku, bet tokia mūsų regiono problema. Aišku, galima nusispjauti ir daryti tik taip, kaip pageidauja klientas, bet tada bus paminami profesiniai principai. Menininkas juk mokosi, dirba, gyvena menu, nuolatos domisi savo kūrybos sritimi, turi žinių bagažą ir patirtį. Tačiau didelė dalis žmonių linkę pasitikėti savo asmenine nuomone dar ir dėl to, kad mūsų mokykose vaikai nemokomi, kas yra menas, kūryba, kokia jų prasmė ir reikšmė. Jie užauga galvodami, kad menas apsiriboja sugebėjimu priderinti pagalvėlių rinkinį prie miegamojo tapetų.

– Kuo svarbūs jums įvertinimai Lietuvoje ir užsienyje? Gal tarptautinis įvertinimas jaunosios kartos kūrėjui atveria platesnius kelius dalytis savo kūryba?

– Žinoma, atveria. Bet koks vertinimas, ar tai būtų apdovanojimas, ar tiesiog nuoširdus žodis, yra vertingas. Žvelgiant iš realios, materialios pusės, tarptautinis pripažinimas atveria daug kelių, kadangi kūrinius pamato daugybė žmonių, atsiranda nuolatinis užsakovų srautas. Bet tikrasis mano kūrybos variklis – vaikų ar suaugusiųjų, mėgstančių mano iliustracijas, atsiliepimai.

– Ar ilgai užtruko prasiveržti į tarptautinę rinką?

– Ilgą laiką kūriau iliustracijas ir grafinį dizainą žurnalams. Po šio darbo perėjau prie vaikiškų knygų iliustravimo. Tik trečioji mano iliustruota knygelė buvo atrinkta dalyvauti tarptautinėje parodoje. Kelias buvo netrumpas.

– O gal turite svajonę savo iliustracijas pateikti kitaip? Tarkime, sukurti vaikams skirtą animacinį filmą?

– Apie filmuką svajojau anksčiau. Pati animacija neužsiimčiau, nes tai yra labai sunkus darbas, reikėtų samdyti animatorių. Žinoma, būtų įdomu, bet tai pareikalautų labai labai daug laiko. Mano dukra šiek tiek užsiima animacija, tad galbūt ateityje kas nors galėtų įvykti. Knygos man vis dar yra neišbaigta sritis. Aš labai norėčiau atsisakyti komercinės knygos ir kurti meniškesnes, savo knygas.

– Esate pasakiusi: "Iliustracija – tai rūbas, su kuriuo pasaka išleidžiama pasižmonėti." Ar, sukūrus iliustracijas, jos jau nebepriklauso kūrėjui? Ar lengvai jas paleidžiate?

– Paleisti visiškai nesunku. Man iliustracija yra įdomi ir aktuali tol, kol aš ją piešiu. Kai užbaigiu, keletą metų negaliu net pažiūrėti jos pusėn. Atrodo, kad iliustracijoje viskas ne taip, kaip turėjo būti. Visada, jau užbaigus piešinį, norisi jį perpiešti, bet suprantu: jei perpiešiu – tai bus jau kita iliustracija. Kūrybos procesas yra labai malonus ir visa apimantis, bet rezultatas   visiškai man nepriklauso. Niekada nesigrožėjau savo darbais, man net keista, kai žmonės pasako, kad mano darbai gražūs, man atrodo, kad taip sakoma iš mandagumo. Anksčiau labai išgyvendavau, kad negerai viską darau, o dabar supratau, kad kitaip nebus, ir tiesiog paleidžiu savo kūrinius, apie juos nebegalvoju. Vilniuje, parodoje, skirtoje "Knygos meno trienalei: iliustracija ir knyga", eksponuojamos kelios mano iliustracijos iš paskutinės knygos pelnė diplomą.

– Ar Lietuvoje pakankamai dėmesio skiriama knygos menui?

– Dėmesio skiriama labai mažai. Lietuvoje yra daug iliustruotojų, kuriančių įdomius darbus, tačiau jie žinomi tik siauram ratui besidominčių žmonių. Knygos meno tema yra labai plati ir pasaulyje tokios parodos populiarios. Ispanai, italai ar prancūzai pamišę dėl iliustracijų knygų-albumų. Suaugusieji perka vaikiškas knygas sau, kolekcionuoja mėgstamų iliustruotojų darbus, kaip kiti, pavyzdžiui, renka muzikos įrašus, pašto ženklus ir pan. Deja, didžioji lietuvių visuomenės dalis kol kas dar neatradusi šios estetinio pasitenkinimo srities.

– Kaip vertinate komiksus?

– Man jie labai patinka, nors Lietuvoje ši sritis kol kas dar yra labai ribota. Prancūzijoje susiformavusi visa komiksų kultūra (kaip Japonijoje – manga). Ji turi gilias šaknis, o kai kurios komiksų knygos – tikri meno kūriniai. Ši sritis labai įdomi. Paskutinėje mano iliustruotoje knygoje, išleistoje Latvijoje, "Liūto riaumojimas" yra šiek tiek komiksų elementų.