Nenuneigtos emocijos

Anglijoje L.Sokolovaitė gyvena jau septynerius metus, tačiau nėra emigrantė – Lietuva, Kaunas yra jos tikrieji namai, čia ji ne tik nuolat atvyksta, bet ir žino, kad, atėjus laikui, sugrįš. Dabar ji – jaunas, smalsus žmogus, kaupiantis įspūdžius, emocijas, išgyvenimus, gyvenimiškąją patirtį ir pamokas. Pirmąją savo tapybos parodą Linai buvo svarbu surengti Lietuvoje, čia – jos tėvai, brolis, močiutė, draugai, žmonės, kurių gyvenime niekas neatstos, nepakeis, tai ji žino tvirtai.

Parodą, pavadinusi "Atspindys", dailininkė joje atvirai kalba, tiksliau, apnuogina savus išgyvenimus, ekspresyviai, neretai – ir impulsyviai, atspindėtus ant drobės. Emocijos, būsenos dažnai nėra labai džiugios, netgi atvirkščiai – sunkios, skausmingos, kai kuriuose darbuose – net beviltiškos. Kad ir kaip būtų keista, būtent tai žavi ir parodą daro įdomią, gaivią.

Šiandien, kai vieša erdvė perpildyta pozityvistinių šūkių, o dažniausiai – jau net marazmo, gana blogas tonas kalbėti apie pyktį, skausmą, neviltį ir, gink Dieve, apie suicidines mintis. Tačiau visa tai yra žmogiškos emocijos, pajautos, jos aplanko kiekvieną mąstantįjį ir savaime tikriausiai nėra nei blogos, nei geros (būtent jos dažniausiai subrandina bei užgrūdina). Greičiausiai pačios blogiausios jos tampa užslopintos, paslėptos, išsižadėtos, neatpažintos, mėginant per gyvenimą eiti su sėkmingo žmogaus kauke, retkarčiais ją įtvirtinant dailia asmenuke, įspūdinga kelionių nuotrauka, "kukliu" pasigyrimu feisbuke. Kai tuo metu sielą tyliai ėda storas juodas kirminas.

Tik įžengęs į "Parko galerijos" parodų salę, nesuabejoji – tai yra nuoširdu, atvira, tikra.

Ekspresyvi tapyba

L.Sokolovaitė, atvirkščiai – kviečia į kitokią ekspoziciją, kurioje dominuoja skausmingi išgyvenimai, nerimas, kankinančios abejonės, tačiau tik įžengęs į "Parko galerijos" parodų salę, nesuabejoji – tai yra nuoširdu, atvira, tikra.

L.Sokolovaitės atvirumas, drąsa parodyti individo tamsią, nepatrauklią pusę – jos stiprybė. O talentas – išreikšti tai itin ekspresyviai, net savotiškai išsitaškant. Beje, šalia aštrių, dramatiškų paveikslų dar ryškiau atsiskleidžia kiti, pavyzdžiui, pilnatvę patyrusi ir laukianti moteris ("Laukimas") arba "Savivertė", "Malonumas".

Taigi jaunoji tapytoja pasirinko atspindėti įvairų spektrą žmogaus išgyvenimų ir tai daro nė lašo nemeluodama, be jokio makiažo ar noro patikti, pvz., potencialiam pirkėjui. Jos paveikslai gali kiek bauginti ekspresija, emocijos koncentracija, kita vertus – jie akivaizdžiai gyvi, neužkankinti, spinduliuojantys milžinišką energiją, nutapyti (teptuku, rankomis, visu kūnu), kai netapyti buvo tiesiog neįmanoma. Būtent tie, savotiškai nebaigti, tarsi vienu mostu ar judesiu sukurti darbai – stipriausi, tarsi tapybinė jausmo kaligrafija.

Transformuotas atspindys

L.Sokolovaitės "Atspindys", o tiksliau – būsenų, išgyvenimų atspindžiai – yra ir savotiška jų transformacija: nors ir regi drobėje slogų išgyvenimą, vis dėlto jis jau kitoks, tapybiškai pagautas ir kiek nukenksmintas, o iš tikrųjų – transformuotas, perkeistas į grynąją energiją, kuri savaime nėra nei gera, nei bloga. Todėl ir supranti, kaip svarbu priimti visą žmogiškų emocijų skalę, nebėgti nuo nepatogių, pozityvumui trukdančių pajautų, pripažinti ir pyktį, ir pralaimėjimą, neviltį ir prasmės praradimą. Juk tuomet greičiausiai ateis suvokimas, galimybė, kaip nuo viso to išsivaduoti (nuo neva nesamo priešo – nepavyks, virtęs storu kirminu, jis tyliai grauš slapčiausias sielos kerteles ir tenkinsis jo neigimu). O kelių, galimybių, kaip jį įveikti – tūkstančiai. L.Sokolovaitei tai tapyba, tiksliau – tapybinis aktas, bręstantis ilgai, bet įvykstantis greitai, staigiai, vienu įkvėpimu.

"Surengusi pirmąją personalinę tapybos parodą, L.Sokolovaitė prisistatė kaip talentinga, jautri, atvira ir stipri menininkė, su kuria ateityje mes tikrai susitiksime", – pastebėjo "Parko galerijos" vadovė Jolanta Gutauskienė.