Pralenkė mokytoją

Novatoriško jo darbo liudininku tapo dviejų tomų dienoraštis, atspindintis ir tuomečius archeologo socialinius ryšius, istorinį kontekstą. Ne vienus metus kruopščiai nagrinėjusi šį, lenkų kalba 1882–1915 m. pildytą dokumentą, archeologė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Rasa Banytė-Rowell neslėpė susižavėjimo T.Daugirdo profesionalumu, vizionierišku žvilgsniu. Visuomenę su savo tyrimu supažindinusi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, apie tai, ką pavyko išsiaiškinti benagrinėjant T.Daugirdo dienoraštį, ji atskleidė ir "Kauno dienai".

T.Daugirdas pasižymėjo kruopščiu, lėtu darbo metodu, kuris jo kolegoms ne visada buvo suprantamas. "Jis jau tada žinojo, kad tiriant kapinynus negalima kasinėti bet kokiomis duobėmis, o atidengus kapą būtina neskubėti judinti radinių iš vietos. Pirmiausia dera nubraižyti kruopščius brėžinius: nurodyti archeologinio paminklo vietą žemėlapyje, sudaryti rastos situacijos planą, – pasakojo R.Banytė-Rowell. – Privalu T.Daugirdą pagirti už tai, kad nekasinėjo masiškai, neatidengė daugybės kapų, todėl skubomis jų nesunaikino. Vizionierius puikiai suprato: jeigu archeologinio paminklo negalima ištirti šiandien, būtina jį palikti ateities kartoms."

Įdomu ir tai, kad XIX a. pabaigoje T.Daugirdo naudoti metodai buvo ypač pažangūs, kadangi dirbdamas jis naudojo ne tik grubų kastuvą, bet ir mažesnius kastuvėlius. Yra žinoma, kad tirdamas kapinyną Korczyno palivarke, Kelcų apylinkėse, Lenkijoje – preparuodamas akmeninę dėžę su urnomis viduje, jis netgi pasitelkė geležinį šaukštą.

Vis dėlto, tokie metodai archeologo amžininkams neretai atrodydavo nesuprantami. Per vieną tyrinėjimų dieną iškasdami 15–20 kapų, šie kreivai žiūrėdavo į vos kelias kapavietes per tą patį laiką apšokinėjantį T.Daugirdą. "Sakyčiau, kad jis profesionalumu pralenkė netgi savo mokytoją,  žymų rusų archeologą Dmitrijų Samokvasovą, – pabrėžė R.Banytė-Rowell. – Kartu su juo tirdamas Bąków-Dolny kapinyną, Lovičiaus paviete, Vidurio Lenkijoje, T.Daugirdas greitai nusivylė pastarojo metodais. Rusų archeologas per dieną skubriai iškasdavo 15 kapų, o T.Daugirdas tik lakstė ir bandė užfiksuoti radinius, bet nespėdavo nieko nubraižyti – atidengtos urnos subyrėdavo tiesiog akyse."

Tik D.Samokvasovui vakare išvažiavus traukiniu atgal į Varšuvą, T.Daugirdas galėjo atsikvėpti ir pagaliau dirbti pagal savo įpročius. Nors ir žymiai lėčiau, bet nuosekliai preparuojant, valant, rengiant kapo struktūros brėžinius.

Kauno muziejaus kūrėjas

Susikūrus pirmajai Lietuvos Respublikai, T.Daugirdas tapo Valstybės archeologijos komisijos pirmininku, tačiau jo polinkis į paminklosaugą, supratimas, kaip reikia dirbti tyrimų lauke, atsiskleidė jau XIX a. 9-ajame dešimtmetyje. Tad nemalonūs archeologiniai netikėtumai jį lydėjo beveik visur.

"Dienoraštyje užfiksuota, kad apsilankęs senienų parodoje Varšuvoje, jis išvydo eksponatus, kurie jam priminė baltiškuosius radinius, – pasakojo R.Banytė-Rowell. – Paaiškėjo, kad ponas Edmundas Diehlas iškasė juos Šiaurės Rytų Latvijoje, latgališkame Ciblos kapinyne." Padedant parodos rengėjui susipažinęs su E.Diehlu, kuris jam galėjo parodyti tik neaiškų planą, T.Daugirdas suprato, kad šis tiesiog nusiaubė ir išplėšė daugybę pilkapių. Vėliau T.Daugirdas rašo, kad draugiškai pakalbėjus su E. Diehlu, šis pažadėjo kitais metais atsisakyti senosios praktikos ir parengti kruopščius brėžinius", – pasakojo R.Banytė-Rowell.

Archeologė pripažino: dėl savo kruopščių metodų T.Daugirdas ir šiandien praeitų Mokslinės archeologijos komisijos reikalavimus.

Tad didžiausia T.Daugirdo darbo vertė yra ne didžiulis kiekis kasinėjimų, bet būtent metodiškas darbas, radinių išsaugojimas ir kruopštus jų katalogizavimas. Reikšminga ir tai, kad rastus radinius jis sužymėdavo senoviniu, bet labai efektingu būdu – vadinamosiomis lentelėmis, kada ant kieto kartono lapo radiniai pritvirtinami ir tada sunumeruojami. "Tos lentelės 1908 m. buvo pervežtos iš jam priklausančio Plemborgo dvaro į Kauno miesto muziejų, kur T.Daugirdas persikėlė dirbti. Jos faktiškai sudarė daugiau kaip pusę muziejaus archeologinių eksponatų", – pastebėjo R.Banytė-Rowell. Anot jos, T.Daugirdas į Kauną pervežė daugiau kaip 100 tokių lentelių ir virš 1700 radinių.

Archeologė pabrėžė, kad Kaunas turėtų būti dėkingas T.Daugirdui už tai, kad jis iš provincialaus miesto muziejaus sugebėjo sukurti profesionalų. "Kai T.Daugirdas 1909 m. tapo muziejaus direktoriumi, jo finansavimas buvo labai menkas – vos 40 carinių sidabro rublių per metus, – atskleidė pašnekovė. – Tad jis rinkdavo aukas ir pats pridėdavo savų lėšų. Tačiau algos negaudavo – tik kambarėlį šalia muziejaus, kuriame gyveno. Esu įsitikinusi, kad jis yra viena svarbiausių Kauno muziejininkystės figūrų – profesionalaus muziejaus pradininkas šiame mieste", – pagyrimus novatoriui žėrė ji.

Vis dėlto, R.Banytei-Rowell apmaudu, kad Kauno miesto muziejaus paveldas buvo išsklaidytas jį 1936-aisiais prijungus prie tuomečio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus. O pastarojo fondai karui pasibaigus buvo paskirstyti po M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir Kauno istorijos muziejaus fondus ir archyvus.

"Kiek žinau, praėjusio šimtmečio pabaigoje kažkur prapuolė netgi senasis Kauno miesto muziejaus katalogas. Tikiuosi, kad šiandienos muziejininkai dar susigriebs paieškoti T.Daugirdo palikimo būtent Vytauto Didžiojo karo ir M.K.Čiurlionio dailės muziejų archyvuose, – vylėsi ji. – Dingę ir archeologo lauko užrašai, kuriais remdamasis jis parašė aptariamą dienoraštį. Šių dokumentų radimas leistų dar atidesniu žvilgsniu pažvelgti į jo asmenybę ir palikimą."

Perkūno kulkos

T.Daugirdas savo archeologinius tyrimus pradėjo Raseinių rajone, vietovėje, liaudiškai vadinta Jasnagurka (Paluknys). Čia 1881 m. jam pasisekė atidengti itin vertingą kapą: jame rastas drabužis buvo puoštas ištisiniu žalvarinių plokštelių šarvu. Grįžęs į Varšuvą, kur tuo metu gyveno, publikaciją apie savo tyrimą jis publikavo savaitraštyje "Klosy".

XIX a. 9-ajame dešimtmetyje jis taip pat kasinėjo Visdergių pilkapyną Šiaulių rajone, Imbarės kapinyną Kretingos rajone. Svarbios ir 1908-1909 m. vykdytos archeologinių žvalgymų ekspedicijos valtimi, drauge su žymiu archeologu Liudviku Kšivickiu. Plaukta maršrutu Alytus-Kaunas ir Jonava-Kaunas. Pasak R.Banytės-Rowell, XIX a. pabaigoje T.Daugirdo publikacijos apie jo vykdytus kasinėjimus susilaukė pasisekimo. "Jo straipsniai buvo išversti į vokiečių kalbą ir publikuoti Latvijoje, Kuršo meno ir literatūros draugijos leidinyje. Jomis taip pat iškart susidomėjo lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimo dalyviai. Ne viena publikacija buvo spausdinta ir "Varpe". Tad greitai jis tapo pripažintas mokslo pasaulyje", – pasakojo pašnekovė.

Pasak R.Banytės-Rowell, T.Daugirdo dienoraštis taip pat atspindi ir jo pomėgį rinkti folklorą, etnografinius eksponatus, ką jis darydavo ir archeologinių išvykų metu. "T.Daugirdas buvo labai socialus žmogus, mokėjęs bendrauti su įvairaus luomo atstovais, – pasakojo ji. – Pavyzdžiui, užkalbinęs Nemuno pakrantėje skalbiančias moteris, iš jų sužinojo apie akmeninius glūdintus kirvelius, kuriuos liaudis vadino Perkūno kulkomis. Vėliau apie šiuos kirvelius jis surinko porą legendų."

Vis dėlto, renkant šiuos eksponatus buvo susidurta su kliūtimis: klausiant vietinių gyventojų, ar jie neturi akmeninių kirvukų, šie tik purtydavo galvas. Tačiau T. Daugirdo bičiulis, Žemaitijos bajoras ir folkloro rinkėjas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, išgirdęs, kaip šis teiraujasi kaimiečių apie kirvukus, patarė geriau tiesiogiai klausti apie Perkūno kulkas. Ir iš tikrųjų – vos tik ištarus šį pavadinimą, paaiškėdavo, kad kiekviename kaime galima rasti bent keletą šių kirvukų.

Savo publikacijose T.Daugirdas spausdino dvi legendas apie Perkūno kulkas, tačiau dienoraštyje aptinkama įdomi, niekur nepublikuota istorija. "T.Daugirdas paklausė valstiečio Jono Andraičio-Gusto, kas gi atsitiko Perkūnui. Šis atsakė: senoliai pasakoja, kad gyvas jis nuėjo į dangų, ir iki šiol yra ten. T.Daugirdas ir klausia: tai gal tada jis yra šventasis? Valstietis atsakė, kad šventuoju Perkūnas turbūt nėra, nes į kalendorių neįrašytas, bet jis visada danguje ir gali daug ką padaryti", – dienoraštį citavo istorikė.

Didžiausia T.Daugirdo darbo vertė yra ne didžiulis kiekis kasinėjimų, bet būtent metodiškas darbas, radinių išsaugojimas ir kruopštus jų katalogizavimas.

Puslapiuose – šalies kūrėjai

Vis dėlto, ne visada T.Daugirdui sužinojus apie vertingų artefaktų saugojimo vietą, jam pasisekdavo juos pamatyti. Dienoraštyje užrašytas ir juokingas pasakojimas apie Akmenos palivarko savininką poną Pikėlą, gyvenantį prie pilkapyno, vadinamo Katmilžiu. T.Daugirdas su bendražygiais atvyko tikėdamiesi pamatyti objektus, kurie randami netoli šio pilkapio. Deja, Pikėla pasakė, kad visi tie daiktai priklauso jo broliui, kuris laiko juos savo skrynioje, tačiau šio kaip tyčia namie nėra. "T.Daugirdas svečiuose pas Pikėlą išbuvo dvi valandas, laukdamas kol atsiras raktas nuo skrynelės. Deja, nepaisant to, kad jis sugebėjo šeimininką sujaudinti ir sušvelninti, raktas neatsirado, kadangi paaiškėjo, kad brolis jį buvo pasiėmęs su savimi", – juokėsi R.Banytė-Rowell.

Pasak pašnekovės, skaityti dienoraštį buvo įdomu ir dėl jame užšifruotų istorinių bei kultūrinių žinučių. Pavyzdžiui, neretai paaiškėdavo, kad T.Daugirdo paminėtas asmuo yra svarbus tautinio išsivadavimo dalyvis ar pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjas.

"1908 m. jis rašo, kad jau minėtas L. Kšivickis iš Plemborgo dvaro važiavo išmatuoti Raseinių apylinkės piliakalnių. Į dvarą užsuko Jerzy Szaulis, kaip jį mini T.Daugirdas, ir jie drauge išvyko. Vėliau supratau, kad aprašomas asmuo yra Jurgis Šaulys – Vasario 16-osios akto signataras", – maloniais atradimais dalijosi R.Banytė-Rowell. Dienoraštyje atsiskleidžia ir T.Daugirdo simpatija Lietuvos nacionaliniam išsivadavimo judėjimui. Nors archeologas buvo auklėtas lenkiškoje aplinkoje, vėliau jis tapo svarbia pirmajai Lietuvos valstybei figūra.

"Kartu su L.Kšivickiu valtimi keliaudamas iš Alytaus į Kauną T.Daugirdas sutiko nuo Varšuvos laikų pažįstamus dvarininkus Višnevskius, jie tyrėjus pakvietė pietų. Tačiau svečiai iškart pasijuto nejaukiai, kadangi pasirodė, jog Višnevskiai – tikri Lenkijos patriotai, – pasakojo R.Banytė-Rowell. – Dienoraštyje T.Daugirdas gailisi, kad vietoj to nevyko pas Rumbonių kleboną Juozą Karužą, kuris yra tikras lietuvis, bet ne šovinistas. Lankantis pas Višnevskius šie taip pat smarkiai supeikė Punios kleboną Adomą Zarembą, todėl ekspedicijos nariai šioje klebonijoje neapsilankė. Vėliau, sužinojęs, kad A.Zaremba yra malonus ir ,,geras lietuvis", T.Daugirdas gailėjosi su juo nesusipažinęs. Juolab, kad iš pažįstamų Birštone išgirdo, kad tuo metu Punioje lankėsi ir J.Jablonskis", – atskleidė ji.

R.Banytė-Rowell džiaugėsi, kad šis, archeologų ir dabar naudojamas T.Daugirdo dienoraštis, greitai taps laisviau prieinamas lietuvių ir lenkų mokslininkams. DVD forma jis bus pridėtas prie leidinio ,,Aestiorum hereditas" ketvirtojo tomo.