Niekada negalvojusi kurti papuošalų, pasirinkusi tapytojos kelią autorė save atrado susidomėjusi sutažo technika, tačiau labai greitai šilkinių siūlų virveles pakeitė smulkūs karoliukai, iš kurių R.Vilčinskaitė kuria galvos aksesuarus, kaklo papuošalus, apyrankes.

– Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete esate baigusi tapybos specialybę. Dalyvavote grupinėse jaunųjų menininkų parodose Lietuvoje, tačiau ryškiau esate pastebima kaip papuošalų kūrėja. Kas pastūmėjo atsitraukti nuo tapybos ir pereiti prie papuošalų kūrimo?

– Turiu draugę, su kuria esame pažįstamos daugiau nei vienuolika metų. Kiek tik ją prisimenu – vis kurdavo įvairiausius rankdarbius. Kartą pamačiau ją dirbančią sutažo technika. Mane tai sužavėjo. Po kelių mėnesių nusprendžiau ir pati išbandyti šią techniką, o draugė tapo mano mokytoja: parodė, kokias medžiagas naudoti, kaip siūti ir pan., nes iki to papuošalais nesidomėjau, netgi nelabai mėgau juos nešioti pati. Pradėjau gilintis į sutažo techniką: naršiau internete, ieškojau įdomių šios technikos pavyzdžių ir tuomet atradau karoliukų siuvinėjimą. Suvokiau, kad ši technika man yra artimesnė. Tuomet sukūriau pirmąjį kaklo papuošalą. Tiksliai atsimenu net datą: tai buvo Naujųjų metų naktis – iš 2012-ųjų pereinant į 2013-uosius.

– Ar svajojote būti papuošalų kūrėja?

– Tokios svajonės neturėjau. Nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės norėjosi tapti drabužių modeliuotoja. Šeimos namuose yra daugybė sąsiuvinių su nupieštomis mano idėjomis. Atsimenu, kad mano piešti modeliai mergaitėms mokykloje nepatiko dėl to, jog buvo per daug ekstravagantiški. Iš tiesų mano kurti drabužiai, batų modeliai neturėjo nieko kasdieniško.

– Esate kilusi iš Elektrėnų, tačiau jūsų kūrybos lopšys yra Kaunas. Kodėl?

– Kaunas man visada buvo savas miestas. Nuo 16 metų gyvenu čia: drauge su vyresniu broliu atsikraustėme į šį miestą jam baigus gimnaziją. Įstojau į VDA KF tapybos specialybę ir pasilikau Kaune.

– Ar perėjimą nuo tapybos prie papuošalų kūrimo laikote kūrybiniu lūžiu?

– Lūžis buvo. Ryškus. Baigusi pirmus tapybos magistro studijų metus, išėjau akademinių atostogų. Sutapo, kad pirmi magistro metai buvo naujų patirčių asmeniniame gyvenime laikas. Priimti tas patirtis padėjo menas – papuošalų kūrimas. Dienas leisdavau namuose prie karoliukų, o ne studijose. Vengiau akademinio gyvenimo, paskaitų ir dėstytojų. Turėjau kelis šaunius ir įkvepiančius pavyzdžius, kaip pailseję ir kūrybiškai nusiteikę studentai sugrįžta į mokslus po akademinių atostogų, todėl pasekiau jų pavyzdžiu. Mano atveju viskas susiklostė kitaip. Nuo tos dienos, kai išėjau akademinių atostogų, per visus metus nebuvo nė dienos, galbūt nė valandos, kad negalvočiau apie tapybą, tačiau visą savo laiką skyriau papuošalams. Įkūriau tapybos dirbtuves namie. Tapiau tik keletą kartų, bet kiekvieną dieną save graužiau, kodėl į rankas nepaimu teptuko. Tuo metu psichologiškai žalojo mintis, kaip aš galėjau nuo tokio sakralaus meno – tapybos pereiti prie amato – karoliukų siuvinėjimo. Čia ir įvyko lūžis.

Dabar, praėjus dvejiems metams po akademinių atostogų ir pasitraukimo iš studijų, suvokiu, kad papuošalų kūrimas nėra kažkas prastesnio. Tai nėra rankdarbiai – tai mano pozicija mene. Per tuos metus turėjau iš naujo susidraugauti ir susipažinti su savimi. Vis dar dedu pastangas įveikti barjerą tarp savęs ir tapybos, kuris kol kas neleidžia man tapyti, viduje tarsi kažkas užsiblokavę. Vis dėlto neapleidžia mintis, kad po kurio laiko aš vėl pradėsiu tapyti.

Papuošalų kūrimas yra veikla, padėjusi įveikti sunkumus ir įsitvirtinusi mano gyvenime. Labai džiaugiuosi nutraukusi studijas – jaučiuosi padėjusi tašką praeityje ir galinti laisviau jaustis dabartyje.

– Spalva ar forma jūsų dirbiniuose yra pagrindas?

– Svarbiausia yra spalva, lygiai kaip ir tapyboje. Žinios, įgytos studijų metu, panaudojamos kuriant papuošalus. Spalva, forma, reljefas – tai atėję iš tapybos. Kurdama papuošalą jį suskaidau į mažas dalis, nes dideliame plote nedirbu. Kaip tapyboje man svarbu ištapyti smulkiausias detales, taip ir papuošalų dizaino kiekvienas plotas turi būti unikalus, dėl to naudoju daug spalvų ir atspalvių. Jei kažkada kurdavau papuošalą iš dviejų ar trijų spalvų, tai dabar jų – penkiolika ir daugiau.

– Kaip keitėsi papuošalams kurti naudojamos medžiagos nuo jūsų kūrybos pradžios iki dabar?

– Kūrybos pradžioje, kol mokiausi technikos, naudojau ir išardytus močiutės karolius, ir sagas, ir įvairiausias kitas namuose rastas medžiagas.

Siuvu ant veltinio lakštų, išsikirpusi norimą iškarpą. Veltinis standus, neyrantis, patvarus, todėl labai tinkamas papuošalo pagrindui. Dekoruoju įvairiaspalviais čekiškais smulkiais karoliukais, taip pat naudoju stiklinius blizgančius karoliukus, tačiau pagrindiniai kuriamo papuošalo elementai yra pusbrangiai akmenys, kristalai. Ypač mėgstu opalą. Dalį medžiagų siunčiuosi iš Amerikos, nes šioje šalyje didesnis ir kokybiškesnis papuošalams kurti skirtų medžiagų pasirinkimas.

– Jūsų kuriamus galvos, kaklo, rankų papuošalus būtų galima apibūdinti kaip siurrealios stilistikos darbus. Kas inspiruoja kurti būtent tokio dizaino papuošalus?

– Tikiu, kad kiekvienas kūrėjas turi įgimtą braižą, estetikos suvokimą. Daug fantazuoju. Pajuokauju, kad turiu savo asmeninį kosminį laivą – kurdama papuošalą persikeliu tarsi į kitą erdvę, susikuriu savitą tikrovę, kuri yra už realybės ribų, todėl tai atsispindi kūrinių stilistikoje.

– Galbūt yra autoriai, kurių kūryba domitės?

– Išskirčiau "House of Malakai" (HOM). Tai menininkas iš Indonezijos, įkūręs savo prekės ženklą, žinomą visame pasaulyje. HOM papuošalų dizainas šiuolaikiškas, menininko kūrinių estetika artima fetišo stiliui, tačiau autorius jį suvaldo, interpretuoja skoningai, moderniai.

– Jūsų kūrinius vadinti tiesiog papuošalais – tai įsprausti juos į labai siaurus rėmus. Jie balansuoja tarp papuošalo ir dizaino objekto. Ar jums svarbus kūrinio funkcionalumas?

– Pirmiausia stengiuosi išpildyti mintyse kilusią papuošalo idėją, o tik vėliau galvoju apie jo funkcionalumą. Jei mano kūriniai būtų labai patogūs, manau, neliktų kūrybos. Kartą buvau pasipuošusi savo kūriniu. Keturias valandas segėjau jį ant kaklo mados renginyje ir nuo jo svorio linko galva. Tai tikrai nebuvo itin masyvus papuošalas, tačiau suvokiau, ką nešioja mano klientės. Tačiau moterys juk mėgsta puoštis.

Iš pirmo žvilgsnio, papuošalai gali pasirodyti netinkami segėti kiekvieną dieną, tačiau aš džiaugčiausi, jei žmonės būtų drąsesni ir jais puoštųsi, nelaukdami ypatingų progų. Žmogus yra suvaržytas taisyklių, įspraustas į rėmus, kuriuos sukuria jo socialinė aplinka. Jis vadovaujasi populiariosios kultūros primestais standartais. Savo kūriniais siekiu atsiriboti nuo realaus, išorinio pasaulio taisyklių, jas laužyti ir įkvėpti žmones drąsos.

– Jūsų dirbiniai – tai ilgos darbo valandos išskirtinai tik rankomis. Ar šiame procese pasitaiko klaidų?

– Retais atvejais, bet taip. Patiriu didelę traumą dėl to, tačiau suvokiu, kad jei nieko neatsitiktų – nekeisčiau medžiagų, netobulėčiau. Tai natūralus procesas – kūrinių defektai yra reikalingi tam, kad kūrėjas nesustotų vienoje vietoje.

– Ar lengvai prisitaikote prie klientų poreikių, jei jie nori identiško papuošalo, kokį jau esate sukūrusi anksčiau?

– Prieš keletą metų, veikiama jaunatviško maksimalizmo, maniau, kad nekursiu tokių pačių papuošalų. Vis dėlto tai yra veikla, dėl kurios aš galiu pasirūpinti savimi, buitimi. Jei papuošalus būtų galima parduoti lengvai ir paprastai, žinoma, savo kūrinių nekartočiau, tačiau prarasti užsakymą vien dėl vaikiško užsispyrimo būtų kvaila.

Mano požiūrį pakeitė rankdarbių pardavimo ir pirkimo puslapis "Etsy", kuriame naudojami tam tikri algoritmai: autoriaus gaminio reitingas kyla kas kartą jį pardavus. Tai stebėdama suprantu, kad jei nesukursiu jau parduoto kūrinio, prarasiu daug klientų, profilio peržiūrų ir sklaidos.

– Ar galvojate, kokios asmenybės puošiasi jūsų kūriniais? Ar jums pačiai tenka bendrauti su klientėmis?

– Kaip nemąstau apie papuošalo praktiškumą, taip negalvoju ir apie moterį, kuri segės mano papuošalą. Be to, savo kūrinių neskiriu išskirtinai tik moterims. Jie unisex stiliaus.

Vienas iš mano klientų dovanojo papuošalą savo vaikinui, kuris juo puošėsi "Burning Man" festivalio metu (kasmetis, savaitę trunkantis alternatyvaus meno festivalis, organizuojamas JAV, Nevadoje – red. past.). Artimiausiu metu keletą kurtų koljė siųsiu į JAE, Dubajų, kur organizuojama mados savaitė, o joje dalyvaujantis stilistas pasirinko mano kūrinius išbaigti savo įvaizdžiui, kuriamam specialiai renginiui. Norisi su klientais palaikyti ryšius, tačiau bendravimas dažniausiai vyksta internetu, todėl suvokiu, kad žmogus nuperka kūrinį ir ryšys nutrūksta. Retais atvejais patys klientai yra suinteresuoti bendrauti su manimi – atsiunčia fotografijų, kuriose įsiamžina pasipuošę mano kūriniais.

– Sakėte, kad moterys mėgsta puoštis. Joms svarbus papuošalo išskirtinumas, jos jautresnės jo skleidžiamai energijai, tad vyrai tarp jūsų klientų yra išimtys, dauguma – moterys. Galbūt jūsų papuošalus besirenkančias moteris kažkas vienija?

– Mano kūrinius seginčių moterų amžius yra nuo 40 iki 80 metų. Žavu, kad puošiu vyresnes, brandžias damas, nors niekada namąstau apie konkrečias moteris: jų išvaizdą, statusą, pomėgius.

– Ar kurdama orientuojatės į tai, kas labiausiai patinka klientams, ar sekate tik savo kūrybinėmis vizijomis?

– Kurdama negalvoju apie tai, ar mano sukurtą papuošalą kas nors pirks. Noriu, kad jį pirktų, tačiau tai nėra prioritetas. Tikiu, kad jei kuriama su meile ir atsidavimu – pasaulyje tikrai atsiras bent vienas žmogus, kuriam tai patiks.

– Jūsų dirbinių parduotuvėje eksponuojamų papuošalų fotosesijos gana skirtingos. Kas lemia šiuos skirtumus?

– Dalis kūrinių fotosesijų vyksta bendradarbiaujant su stilistais ir fotografais iš įvairių pasaulio valstybių, kurių koncepcijoms ir modelių įvaizdžiams aš nedarau įtakos. Vertinu tik galutinį rezultatą.

Mano kuriamos fotosesijos – neperkrautos butaforijomis, jose nesiekiu sukurti nerealios, fantastinės, erdvės. Redaguodama nuotraukas taip pat vengiu ryškių korekcijų ar efektų.

Kiekvienas papuošalas yra unikalus, todėl rinkdamasi modelius nesiorientuoju į vieną tipažą, pasirenku asmenybes, geriausiai atspindinčias konkretaus kūrinio energiją.

– 2016-ųjų kolekcijoje dominuoja galvos papuošalai. Kokią žinutę jais siunčiate moteriai?

– Negalvoju apie tai, ką moteriai suteikia mano kurtas papuošalas ar kokį įvaizdį jai padeda susikurti, tačiau dauguma moterų sako, kad dėvėdamos juos jaučiasi tarsi karūnuotos.

2016-ųjų kolekcijos koncepcija yra susijusi su pasauliu, esančiu už žmogaus suvokimo ribų: tuo, kas nėra regima, apčiuopiama – tik jaučiama. Segint šios kolekcijos papuošalus panyrama į kitokią, neįprastą būseną.

Mane domina anapusinis pasaulis, visata, jos sandara, magiškos jėgos, dvasinės kelionės. Visa tai, kuo domiuosi, reflektuoja mano kūryboje.

– Pristatydama projektą "Advanced style project 2016", pagrindiniu modeliu išsirinkote žavingą vyresnio amžiaus damą. Ar siekiate išreikšti savo poziciją, kad prieštaraujate vyraujančiam šiuolaikiniam moters grožio kultui?

– Vyresnio amžiaus moterys yra nuostabios. Žili plaukai, natūralumas – Lietuvoje tai nėra įprasta. Moterys yra priklausomos nuo stereotipų, reikalavimų, taisyklių. Turėjau idėją kolekcijos modeliu pasirinkti vyresnio amžiaus damą. Ja pasidalijau su šeimos nariais ir draugais – taip idėja pasklido kažkur erdvėje ir vieną vakarą, lankydamasi balete, išvydau savo kolekcijos veidą. Po baleto užkalbinau šią moterį ir ji sutiko demonstruoti mano kūrinius.

Norisi priminti visuomenei, kad vyresni žmonės – nėra mirę žmonės. Tai padaryti noriu ne dėl vyraujančio grožio kulto, o dėl to, kad seni žmonės yra engiami, nenoriai su jais bendraujama, verčiama juos jaustis nereikalingais. Tai susiję ir su manimi. Svarstau, kas bus, kai man sueis 30, 35, 40 ir t.t., kaip aš gyvensiu. Fotosesija – tai įrodymas sau pačiai, jog nesvarbu, kiek tau metų, – esi lygiai tokia pati žavi, veikli, energinga, komunikabili. Išvaizda keičiasi, tačiau žmogus yra lygiai toks pats gražus kiekvienu amžiaus tarpsniu. Juk mūsų kūnai tai – laikinos buveinės.

– Kokiose mugėse, renginiuose, projektuose su savo kūriniais jums teko dalyvauti?

– Mugėse nedalyvauju. Žinoma, niekada nesakau niekada, tačiau tokio tipo renginių nemėgstu. Man labai brangus yra laikas, kurį visą noriu skirti kūrybai, o ne ekspozicijai formuoti ar galvoti, kaip patraukliau pateikti savo kūrinį, kad jį nupirktų.

Esu dalyvavusi tarptautinėje papuošalų parodoje Italijoje, Milane "Artistar Jewels 2014", taip pat kūriniai buvo eksponuoti jungtinėje menininkų parodoje, vykusioje JAV, Pensilvanijoje. Bendradarbiauju su mados fotografais, dizaineriais, stilistais. Ketinu siųsti savo papuošalus dainininkei iš Austrijos, kuri juos panaudos savo vaizdo klipe taip pat keletą kūrinių siųsiu į Vokietiją, Berlyną, kur vyks "Creepy Fairy Tail" fotosesija. Po mažą žingsnelį viskas juda pirmyn, daugėja įdomių projektų, užsakymų, tačiau vis mažiau laiko lieka kurti naujas papuošalų kolekcijas. Šiuo metu dirbu su tais papuošalais, kuriuos sukūriau per keletą metų. Įprasta yra sukurti vieną kolekciją per metus ir su ja keliauti, dalyvauti projektuose, tačiau esu kūrėja ir man norisi intensyvaus kūrybinio proceso.

Turiu svajonę surengti parodą. Sulaukiu gražių atsiliepimų iš žmonių, kuriems patinka mano kūriniai, o prieš keletą metų galvojau, kad jų niekas nemato. Užtruko, kol subrendau šiai idėjai. Tačiau viskas ateina savo laiku. Kūrėjas turi pribręsti, susivokti, kas yra jo darbai, ar gali juos kažkam parodyti.

Turiu daugiau planų, tačiau kai kurių bijau pati, dėl kai kurių bijausi būti išjuokta. Svarbiausias ateities tikslas – įkurti savo mados namus. Kaune. Aiškiai įsivaizduoju ir vietą, ir namą, kuriame jie bus.