Publikai pravartu priminti paprastą prasilenkimo parteryje taisyklę: prasilenkiama priekiu, ne nugara, o sėdintieji turėtų atsistoti ir praleisti einančiuosius į savo vietas.

Jau turite bilietus į artimiausią spektaklį teatre. Kruopščiai renkatės vakarinį ansamblį, svarstote, ar verta pasiimti su savimi vakarinius batelius. O gal neverta persistengti – svarbiausia patogumas, tad šilto ir šalto matę mėgstamiausi kasdieniai džinsai – pats tas?

Griežtos taisyklės, kokiu aprangos kodu vadovautis einant į teatrą, nėra, tačiau šioje meno įstaigoje visais laikais veikė taisyklės, reglamentuojančios etiką ir elgesį. Susipažinus su 1923-iųjų Valstybės teatro taisyklėmis, susidaro įspūdis, kad aktualiausia tuometė problema buvo žiūrovų mėginiams prasmukti be bilieto ar pasirodymas su kvapeliu: "1. Asmuo be bilieto apmoka kaina užimtos vietos trigubai. 2. Asmenys neblaiviam stovyje į teatro rūmus neišleidžiami."

Atsivertę Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) taisykles iš pirmųjų punktų suprastume, kad svarbiausia – nevėluoti, vilkėti švarius drabužius, nepamiršti išjungti mobiliojo garso, nevalia filmuoti. Dar daugiau teatro etikos niuansų sutiko atskleisti ilgametis seniausio profesionalaus teatro, net dvylika kartų keitusio pavadinimą ir šiemet gruodį švenčiančio 95-erių metų sukaktį, vyriausiasis administratorius Rimantas Štaras.

Jokių šortų ir skrybėlių

Nors kartelį apsilankiusiajam teatre kaip prisiminimas išliko teatro fojė tvyrantis kvepalų aromatas, aukštakulnių kaukšėjimas, santūri kostiumų ir suknelių spalvinė gama... Ilgametę patirtį turintis administratorius R.Štaras kas vakarą rengiasi paradinę uniformą – elegantišką juodą kostiumą, baltus baltinius, pasipuošia varlyte. Neatsilieka ir kolegos administratoriai Deividas Rajunčius ir Aušra Mainelytė. Kiekvienas vakaras teatre – šventė ir teatro rūbininkams bei žiūrovus pasitinkantiems Didžiosios scenos savanoriams, kurie taip pat kruopščiai derina aprangą. Didžiojoje scenoje vykstantį renginį vakarais aptarnauja maždaug dešimt žmonių. Veikiausiai todėl sakoma, kad teatras prasideda nuo drabužinės.

"Pastebėjome, kad šiandienė publika puošiasi dažniausiai tik per premjeras. Yra žiūrovių, kurios atsineša avalynę. Ateina ir su skrybėlėmis, bet mandagiai paprašome palikti rūbinėje, nes tokie apdarai trukdo šalia sėdintiesiems stebėti vaizdą", – pastebėjimais dalijasi R.Štaras.

Per kelis dešimtmečius teatre didelių kuriozų nėra nutikę, tik šį sezoną vienam jaunam vyriškiui teko priminti etiketą, kai šis į teatrą karštą pavasario dieną atvyko mūvėdamas šortais. "Pasitaiko, kad žiūrovai nespėja persirengti, o gal į teatrą atvyksta netikėtai. Tokiu atveju nesiunčiame persirengti, įleidžiame į salę, prašydami įsidėmėti, jog kitą kartą pasigailėjimo nebus", – juokiasi administratorius. Pagrindinė taisyklė draudžia į salę eiti su lauko drabužiais.

Gėlės – iš darbuotojų rankų

Teatre gyva ilgametė tradicija po spektaklio aktoriams atsidėkoti gėlės žiedu, puokšte ar dovanėle. Nors rūbinės darbuotojai siūlo gėles pamerkti vazose ir patikėti jas perduoti, pasibaigus veiksmui, administratoriams, tačiau dalis gerbėjų vis dėlto pageidauja ranką patikusiam aktoriui paspausti asmeniškai. Tiesą sakant, tai sukelia nepatogumų – tenka laikyti gėles rankoje viso veiksmo metu.

"Kai noras pasveikinti yra didžiulis, netrukdoma, tačiau yra spektaklių, kurių metu nuleidžiama scenos duobė ir lipti į sceną nėra saugu. Tokiais atvejais nenuolaidžiaujama. Be to, ant puokščių prisegamos kortelės su aktorių pavardėmis, tad susimaišyti pavojaus nėra", – subtilumus aiškina administratorius.

O kaip su dovanomis? Pasak tvarkos salėje sergėtojo, būna, kad publika dovanoja ir sūrius, ir pyragus. Yra gerbėjų, kuruos vienam aktoriui padėkoja gėlėmis po kiekvieno pasirodymo. Beje, nereikėtų nustebti, jeigu teatro administratoriai paprašytų parodyti, kas slepiasi dėžutėje, – neramumai pasaulyje verčia neprarasti budrumo.

Didžiausios problemos

Panašiai, kaip žiūrint per televizorių įdomų filmą pačiu netinkamiausiu metu pasirodo reklama, taip ir tamsoje savo vietas bandantys pasiekti žiūrovai arba netikėtai suskambę telefonai piktina ne vieną drausmingą teatro lankytoją.

"Niekam nemalonu, kai žiūrovai ateina pavėlavę. Dažniausiai vėluojantieji yra susinervinę, nes įstrigo spūstyje kelyje, neapskaičiavo kelionės laiko. Reikia suprasti ir tokias aplinkybes, nors taisyklės numato neįleisti po trečio skambučio. Žiūrovui galime pasiūlyti stebėti pirmą veiksmą teatro kavinėje per televizoriaus monitorių", – kasdienybės niuansus pristato R.Štaras.

Beje, publikai pravartu priminti paprastą prasilenkimo parteryje taisyklę: prasilenkiama priekiu, ne nugara, o sėdintieji turėtų atsistoti ir praleisti einančiuosius į savo vietas. O prie salės durų esantys savanoriai nurodo, iš kurios parterio pusės patogiau patekti į biliete nurodytą vietą.

Nors prieš spektaklį žiūrovus pasitinka malonus aktoriaus balsas, siūlantis išjungti mobiliuosius telefonus, tačiau kažkodėl ne visi įsitikina, ar telefonai saugiai nutildyti. "Anksčiau vyresnio amžiaus žmonės nemokėdavo išjungti garso. Kartą viena žiūrovė atsiliepė ir atsakė: "Nekalbink, aš teatre!", o aktorius Rolandas Kazlas per spektaklį "Palata" yra metęs repliką žiūrovui: "Tai pasikalbėkite, pasikalbėkite." Labai matyti, kai žiūrovai naudojasi telefonais veiksmo metu – blyksi ekranai. Nemandagu fotografuoti ir filmuoti", – apie melodijų kakofoniją spektaklių metu sako R.Štaras.

Ploti atsistojus ar ne?

Turbūt daugelis pastebėjo, kad pasibaigus spektakliui labai dažnai publika ploja stovėdama. Ši mada atsirado pieš keletą metų. R.Štaras prisimena: anksčiau atsistoję plodavo tik skambant "Ilgiausių metų" prieš sutinkant Naujuosius arba sveikinant aktorių jubiliejaus proga.

"Dabar nelieka pasirinkimo: jeigu publika pirmose eilėse stojasi, tuomet pakyla ir kiti. Daugelis mano, kad tokia teatro taisyklė. Taip nėra. Tikiu, kad vieną dieną tai baigsis. Mūsų aktoriai nėra linkę provokuoti publikos plojimams, netgi kuklinasi – labai greitai išbėga iš scenos. Nors yra buvę, kai žiūrovai po 1972 m. režisieriaus Jono Jurašo premjeros "Barbora Radvilaitė" aktorius, o ypač Kęstutį Genį ir Rūtą Staliliūnaitę, kvietė labai daug kartų, – prisimena pašnekovas."

Dominuoja moterys

Teatro publika labai skirtinga. Čia renkasi klegančios moksleivių klasės, senjorai, poros, vaikai ir tėvelių glėbyje snaudžiantys kūdikiai. Paklaustas, kokia NKDT publika, administratorius ilgai negalvoja: "Mūsų teatro publika solidi ir didžiumą sudaro moterys. Sykį per spektaklį "Mūsų brangioji Pamela" suskaičiavau, kad salėje sėdėjo viso labo apie 10 proc. vyrų."

Į teatrą vaikštoma individualiai arba užplūsta moksleiviai, sukakčių ir švenčių paminėti renkasi organizacijos ir įmonės.

"Mūsų, administratorių, darbas, kad visi liktų patenkinti. Kartais žmonės atsiveda vaikus į spektaklius, kuriems priskirtas ženklas N-16, N-18. Taip nutinka dėl neatidumo renkantis bilietą. Tokiais atvejais ieškome bendro sprendimo, bet už vaikus atsako jų tėvai. Malonu, kaip po patikusio spektaklio žiūrovai padėkoja. Na, o Naujųjų metų išvakarėse atsisveikindami palinki gerų metų. Linkime ir mes sugrįžti į teatrą. Ir dar ne kartą", – sako vyriausiasis teatro administratorius.

Trumpa teatralo atmintinė

Susiplanuokite laiką, kad netektų vėluoti.

Spektaklio kūrėjus pagerbkite vakarine apranga.

Pasirūpinkite išjungti telefono garsą.

Ateikite geros nuotaikos.

Įdomioji istorija

Valstybės teatro gyvavimo laikotarpiu (jis jau veikė dabartiniame NKDT teatro pastate) 1938 m. teatro bufete kvepėjo karbonadais, farširuotomis žuvimis ir dešromis. Teatro bufeto meniu kainoraštyje nurodoma, kad svečiams porcija lašinukų dešros kainavusi 50 lito centų, už raugintus agurkus būtų tekę atseikėti 20, o už silkę su slyva – 30 lito centų.

Prie puodelio arba stiklinės (!) kavos bufeto darbuotoja būtų pasiūliusi pasmaližiauti torto, suvalgyti pyragaitį arba babką. Norintiesiems ko nors stipresnio buvo siūloma tik alaus, o atsigaivinti būtų tikęs citro (gaivus gazuotas gėrimas – aut. past.).

Šaltinis: Valstybės teatro bufeto 1938 m. kainoraštis, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Bilietų kainų kaita

Bilieto kaina 1924 m. – 1,2–5 litai, priklausomai nuo ložės (tuo metu teatras buvo sujungtas su Muzikiniu teatru ir veikė dabartinio Kauno valstybinio muzikinio teatro rūmuose).

1978–1988 m. – suaugusiesiems 1,2 rublio, vaikams 0,6 rublio.

Šiuo metu vidutinė bilieto kaina – vaikams 4 eurai, suaugusiesiems – 8 eurai.

Valstybinio teatro taisyklės 1923 m.

"Kiekvienas asmuo gali užimti teatre vietą tik biliete nurodytą. Asmuo be bilieto apmoka kainą užimtos vietos trigubai.

Asmenys neblaiviam stovyje į Teatro Rūmus neįleidžiami ir jiems pinigai už nupirktą bilietą negrąžinami.

Į Teatro salę publika leidžiama tik be viršutinių rūbų. Moterys privalo nusiimti skrybėles, kaip parteryje, taip ir ložėse.

Vaidinimai privalo prasidėti nustatytą valandą. Uvertiūrai ar vaidinimui prasidėjus į salę visos durys užsidaro iš vidaus, pavėlavusieji užimti savo vietas tik per antraktą tegali.

Po signalo publika privalo užimti savo vietas per duris biliete nurodytas.

Kiekvienas privalo prisilaikyti visų parašų ir skelbimų teatre iškabintų.

Teatro kontroleris ir kiti tarnautojai privalo eiti savo pareigas mandagiai su publika, nesiginčydami ir bereikalingai nevesti kalbų, o nesusipratimui įvykus kreiptis prie dežuruojančio Administratoriaus.

Teatro rūmuose laike vaidinimo privalo budėti Teatro Administratorius su nustatytu prie rūbų prisegtu ženklu.

Laike kiekvieno spektaklio teatro salėje budi Milicijos valdininkas, o vestibiulyje milicijantas, kurie skiriami reikalui atsitikus Administratoriui į pagalbą.

Teatro salėje, šono takuose stovėti ar sėdinčias vietas užimti griežtai draudžiama.

Teatro bufete svaiginamų gėralų laikyti draudžiama.

Už garderobą sulig numerio į kabyklas atiduotą atsako Teatro Administratorius.

Milicijai, žvalgybai ir kitų kontroliuojančių valdžios įstaigų tarnautojams be bilieto į Teatrą įeiti griežtai draudžiama.

Laiko vaidinimo teatro rūmus budi gaisrininkai vietose Administratoriaus numatytose.

Pinigai už nupirktus bilietus atgal negrąžinami."

Teatro Rūmų administratorius.

P.S. Kodėl prie durų anuomet budėjo milicijantas? Pasak R.Štaro, veikiausiai dėl to, kad teatras dar tik kūrėsi, o publika tik pratinosi prie tokio pobūdžio įstaigos taisyklių.

Kalba netaisyta

Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, F. 139, ap. 4, 1128,1.54