Prizui – opera

Šis Lietuvos operos scenoje dar neatrastas perlas (Lietuvoje opera statoma pirmą kartą) bus pristatomas kaip bendro KVMT ir Estijos Pernu mieste rengiamo operos festivalio „PromFest“ projekto tąsa – scenoje išvysime ne tik lietuvių, bet ir kitų šalių menininkus.

Ne tik pagrindiniai vaidmenys, bet ir teisė rinktis, kokia opera bus statoma kito projekto metu, operos festivalyje „PromFest“ suteikiama Klaudios Teaev jaunųjų operos dainininkų konkurso laimėtojams. 2023-iaisiais šį konkursą laimėjusi KVMT solistė Gabrielė Bukinė pasirinko plačiajai operos auditorijai mažiau žinomą italų romantizmo kompozitoriaus F. Cilea operą apie garsią prancūzų aktorę Adrienne’ą Lecouvrer, gyvenusią XVIII a. Paryžiuje.

Tikroji Adrienne, įtaigiai kūrusi vaidmenis naujausiuose žymaus prancūzų dramaturgo Jeano-Baptiste’o Racine’o tragedijose, gyveno šlovingą scenos žvaigždės gyvenimą, kupiną ne tik blizgesio, bet ir meilės trikampių, intrigų ir vidinių abejonių. Galiausiai ji buvo rasta negyva. Niekas taip ir nesužinojo, kodėl, tad mirties aplinkybes gaubia įvairios interpretacijos ir net legendos.

Svečiai: operos kūrybinė komanda iš Estijos – dailininkas M. Nurmsas (nuotr. kairėje), režisierė M.A. Jakovski ir muzikinis vadovas E. Pekhas. / M. Nurms asmeninio archyvo nuotr.

Tarp iliuzijos ir tikrovės

Režisierė Marta Aliide Jakovski sako, kad ši opera ją sudomino ne tik tuo, kad paremta tikra istorija, bet ir kad spektaklyje trinama riba tarp iliuzijos ir tikrovės. Ji sako ypatingą dėmesį šiame pastatyme skirianti Michonnet personažui (šį vaidmenį kurs Adrianas Janusas (Lenkija) ir Laimonas Pautienius) – režisieriui, slapta įsimylėjusiam Adrianą.

„Operoje jis negali suprasti, kad Adrianos jau nebėra, mintyse vis permąsto visą istoriją, taip bandydamas viską pamiršti. Jau nebeaišku, kas tikra, o kas ne“, – sako ji ir užsimena, kad šią tikrovės ir iliuzijos temą itin išryškina dar viena spektaklio veikėjų – Duclos, apie kurią visi kalba, tačiau niekas nematė – scenoje ji nepasirodo.

M. A. Jakovski sako, kad atskirti, kas yra tikra, o kas iliuzija, labai svarbu ne tik menininkui, bet ir kiekvienam žmogui, tačiau kartais riba tarp tikrovės ir iluzijos tampa labai miglota.

„Visas gyvenimas yra didelis stebuklas. Mes ir dabar, kalbėdamiesi, nežinome, ar esame tikrovėje, ar kokiame spektaklyje, kurį kas nors režisuoja. Todėl visuomet svarbu būti šią akimirką, būti kiek įmanoma labiau sąžiningam“, – taip pagrindinę operos „Adriana Lekuvrer“ idėją suaktualina spektaklio režisierė.

Šios operos siužetas esąs neįtikėtinai painus – tarsi detektyvinis romanas, kurio dėmesio centre atsiduria meilės trikampis tarp Adrianos, Maurizio (jo vaidmenį kurs Eusebiu Huțanas (Rumunija), Tomas Pavilionis) ir Michonnet, todėl publikai svarbu sekti ne įvykius, bet veikėjų vidinių išgyvenimų linijas ir mėgautis fantastiškai gražia muzika.

Auksinio narvelio simbolis

Spektaklio scenografas, kostiumų ir grimo dailininkas Madis Nurmsas atskleidžia dar vieną šios operos sluoksnį. Pasak jo, pagrindinė veikėja yra garsi aktorė, gyvenanti prabangų ir privilegijuotą aristokratų gyvenimą. Tokie žmonės nuolat yra dėmesio centre, akylai stebimi ir tyrinėjami visuomenės, tad kiekvieną akimirką yra priversti galvoti apie savo įvaizdį, kaip save pateikti.

„Čia įžvelgiu ryškų konfliktą tarp išorinio ir vidinio pasaulio, todėl ir šiame operos pastatyme kaip pagrindinį vizualinį simbolį pasitelkiu auksinį narvą“, – sako M. Nurmsas.

Spektaklio kūrėjai užsimena, kad palyginti neilga opera yra labai intensyvi ne tik veiksmu, bet ir emocijomis, muzikinės kalbos dinamika, todėl šis pastatymas atlikėjams kelia nemenkų vokalinių ir aktorinių iššūkių.

Spektaklį diriguosiantis Virgilijus Visockis (spektaklio muzikinis vadovas – Erki Pekhas) skaičiuoja arijas ir sako, kad kitų operų arijose per ilgą laiką nieko įdomaus gali ir neįvykti, o šiose, pavyzdžiui, gali būti perskaitomi ir parašomi net trys laiškai.

„Ši opera – senosios ir naujosios itališkosios mokyklos junginys, kažkas tarp Giuseppe’ės Verdi ir Giacomo Puccini: gausu ir gražių, dainingų melodijų, ir dramatiškos deklamacijos, būdingos itališkajam verizmui. Aš tiesiog svaigstu nuo šios muzikos – kaip kruopšiai sukonstruota jos melodika ir harmonija! Šis kūrinys man yra tikras atradimas“, – sako jis.

Aktualu: nors operos siužeto pagrindas – XVIII a. gyvenusios aktorės istorija, verdančios aistros nėra svetimos ir mūsų amžininkams. / Organizatorių nuotr.

Laiko ir erdvės sluoksniai

Operoje „Adriana Lekuvrer“ susipina ne tik painios veikėjų istorijos, iliuzija ir tikrovė, dvi itališkosios operos mokyklos, bet ir skirtingi laiko ir erdvės kontekstai. Tikroji Adrienne’a  gyveno XVIII a. Prancūzijoje, ne tik savo tikrame gyvenime, bet ir F. Cilea operoje ji kuria vaidmenį J. F. Racine’o, vieno žymiausių prancūzų dramaturgų, tragedijoje.

F. Cilea opera buvo sukurta XX a. pradžios Italijoje (premjera vyko 1902 m. Milane), galų gale ją žiūrėsime šiandien, gyvendami XXI a. Dirigentas V. Visockis dar užsimena ir apie mums, lietuviams, svarbų istorinį operos sluoksnį: vienas spektaklio veikėjų – Maurizio – yra Lenkijos karaliaus (Abiejų Tautų Respublikos) sūnus, vadinasi, mūsų karaliaus sūnus! Kaip KVMT pastatyme skleisis šie skirtingi operos sluoksniai?

Menininkams tai pats svarbiausias klausimas – kaip išlaikyti pusiausvyrą ir ribas tarp asmeninio gyvenimo ir to, kas įkvepia kurti?

Spektaklio dailininkas M. Nurmsas sako, kad tuo, kas jau išvardyta, operos reikšmių kūrimas nesibaigia – galime atrasti nuorodų į senovės Graikiją, šiuolaikinės visuomenės kritiką ir dar daugiau. „Net ir atidžiai perskaitęs libretą, visko iki galo tikriausiai nesuprasi. Tai kartais trikdo, kita vertus, labai svarbu atrasti savąją šios operos interpretaciją. Skaitant siužetą man pirmiausia kilo asociacija su žymiuoju serialu „Dinastija“, kurį 9-ajame dešimtmetyje žiūrėjome visi. Ši asociacija mane įkvėpė kurti spektaklio scenografiją ir kostiumus. Tad sakyčiau, kad operos „Adriana Lekuvrer“ autorius yra kažkoks neapibrėžtas kolektyvinis reiškinys“, – mintimis dalijasi M. Nurmsas.

Dailininkas pastebi, kad ši opera tam tikra prasme yra labai šiuolaikiška – dabar gyvename garsenybių amžiuje; žavimės ir garbiname jų blizgantį, prabangų gyvenimo stilių. Tačiau būti nuolatos stebimam, gyventi neturint asmeninės laisvės yra labai sunku, – juk ne viskas auksas, kas auksu žiba. „Adriana į sceną ateina kaip deivė, visi į ją žiūri tarsi į tobulą statulą, tačiau ji abejoja savimi kaip aktore. Manau, tokie išgyvenimai aktualūs visiems“, – sako jis.

Deivė ar tikras žmogus?

M. Nurmsas užsimena, kad jam sunku atskirti Adriann’ę ir jos vaidmenį kuriančią G. Bukinę. „Aš labai laimingas, kad Gabrielė pasirinko būtent šią operą. Šis kartas, kai dirbu su šia soliste, man jau trečias – matau, kiek daug ugnies, kiek daug gelmės ir kiek tragedijos ji turi savyje, ir manau, kad ji tobulai tinka šiam vaidmeniui, o šis vaidmuo tobulai tinka jai“, – komplimentų solistei negaili scenografas.

Režisierė M. A. Jakovski sako šiame pastatyme norėjusi pabrėžti žmogiškąją Adrianos pusę. „Laikais, kai ši opera buvo sukurta, aktorės buvo laikomos intrigantėmis, tarsi žemesnio socialinio sluoksnio atstovėmis. Tačiau Adriana ne tokia – ji tyra, garbinga, nuoširdi, iki galo nesuvokianti, kokia ji talentinga, savotiška deivė. Pagal mūsų versiją, ji nėra labai jautri ir trapi, o labai žmogiška, abejojanti savo talentu ir profesiniais pasirinkimais“, – sako režisierė.

Opera baigiasi scena, kurioje Maurizio ketina Adrianai pasipiršti, tačiau ji atsako negalinti tekėti, nes gyvena teatro kalėjime. Tuomet ji miršta. „Manau, kad menininkams tai pats svarbiausias klausimas – kaip išlaikyti pusiausvyrą ir ribas tarp asmeninio gyvenimo ir to, kas įkvepia kurti“, – apibendrina Adrianos istoriją M. A. Jakovski.

Spektaklio statytojai sako, kad F. Cilea opera „Adriana Lekuvrer“ yra ypatinga savo energija, jausmų ir emocijų intensyvumu, subtilia pusiausvyra tarp gražių, dainingų melodijų ir įtaigiai tikrovę imituojančios meninės raiškos. Paklausti, kodėl ši opera publikai turėtų patikti, jie sako, kad pubikai ji tiesiog negali nepatikti, ir pataria ateiti paklausyti šios operos mažiausiai tris kartus.