Nors juose liudijamas skaudus ir tragiškas Trofimovsko salos tremtinių likimas, atsispindi ir tvirta, ryžtinga, net įkvepianti autorės pozicija, nepalaužiama kovos dvasia ir moralinė stiprybė neteisybės, šmeižto ir tremties iššūkių akivaizdoje.

Memuaruose pateikiama istorija sukasi ne tik apie lietuvių tautą ištikusią tragediją – pasakojime paliečiamos ir universalios temos, kurios bus suprantamos net ir asmenims, gerai nesusipažinusiems su aprašomų įvykių istorinėmis aplinkybėmis. Būtent apie tai ir liudija nuolat augantis D.Grinkevičiūtės memuarų vertimų į užsienio kalbas skaičius. Žinoma, lietuvių tremtinės pasakojama istorija pirmiausia yra aktuali skaitytojams Lietuvoje, kurioje tarpukariu ir prasidėjo dramatiškų posūkių nestokojęs rašytojos gyvenimo kelias.

Šviesūs vaikystės metai

D.Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. išsilavinusių ir pasiturinčių kauniečių – Juozo ir Pranės Grinkevičių – šeimoje. Nors abu būsimosios rašytojos tėvai buvo lietuviai, jie susipažino laikinai gyvendami Rusijoje, o 1919 m. į tėvynę Grinkevičiai grįžo jau kaip sutuoktinių pora.

Knyga „Dalia“ apie D. Grinkevičiūtę.

Šeimos galva J.Grinkevičius nuo 1926 m. dirbo Lietuvos banko tarnautoju. Jis buvo aukštos erudicijos žmogus, mokėsi Maskvos aukštojoje technikos mokykloje, baigė tuometį Lietuvos universitetą,  skirtingais gyvenimo laikotarpiais tarnavo carinės Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Galimai iš tėvo D.Grinkevičiūtė perėmė discipliną, griežtumą, sau ir kitiems keliamus aukštus reikalavimus. Kartu J.Grinkevičius buvo sąžiningas ir ypač gerbiamas žmogus. Memuaruose rašytoja su didele pagarba ir pasididžiavimu atsiliepia apie abu savo tėvus: tiek tvirto charakterio ir aukštos moralės tėvą, tiek besąlygiškai mylinčią ir rūpestingą motiną Pranę Stacinskaitę-Grinkevičienę, su kuria ji, deja, atsidūrė tolimiausiose tremties vietose, Lenos upės žiotyse.

Lietuvių tremtinės pasakojama istorija pirmiausia yra aktuali skaitytojams Lietuvoje.

Rašytojos vaikystė prabėgo banko tarnautojų namuose Kaune, V.Putvinskio g. 20 (šiandien – 38). Šį D.Grinkevičiūtės gyvenimo laikotarpį tinkamai apibūdina ir jos žodžiai, rašyti apie tryliktąjį gimtadienį: „Nieko netrūko – nei tortų, nei saldumynų.“

Dalia ir jos trejais metais vyresnis brolis Juozas vasaromis mėgaudavosi šeimos kelionėmis į Palangą. Vaikai turėjo daug žaislų ir net namuose įrengtas sūpynes.

Nuo 1939-ųjų Grinkevičiai apsigyveno name Žaliakalnyje, Perkūno al. 24C, kuris buvo pastatytas autorės tėvo kartu su šešiais kolegomis, banko tarnautojais, pasiėmus paskolą. Šiandien šio namo adresas – Perkūno al. 60A. Apsilankius šioje vietoje galima išvysti memorialinę lentą rašytojos atminimui. Būtent šiuose namuose ji gyveno iki tremties.

Prieš tremtį į Sibirą paaugusi Dalia mėgo žaisti tenisą, skaitė Karlo May knygas apie indėnų nuotykius, mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, o tėvas ją supažindino su teatru ir opera – jie D.Grinkevičiūtei visą gyvenimą liko viena didžiausių aistrų ir įkvėpimo šaltiniu.

1940 m. Dalia įstojo į skautų būrelį, labai didžiavosi savo uniforma ir būtent šiuos drabužius apsivilko, kai visa Grinkevičių šeima buvo suimta ištremti. Tais pačiais metais ji buvo atšventusi ir savo tryliktąjį gimtadienį, kurio gražus atsiminimas įkvėpdavo jėgų tamsiausiomis tremties Sibire akimirkomis.

Gimtadienis paauglės atmintyje įstrigo ne tik dėl šventiškos nuotaikos, vaišių gausos, draugių kompanijos, bet ir dėl tėvo pasakytų žodžių, kurie tapo savotiškais rašytojos gyvenimo moto: „Gyvenimas, Dalia, nėra vien tik malonumų serija. Gyvenimas – kova. Ruoškis jai, kad nepasirodytum lepšė. Viena noriu tau pasakyti, mano mergaite, neprekiauk savo sąžine.“

Gyvenimo kovos pradžia

Gyvenimo kova, apie kurią kalbėjo D.Grinkevičiūtės tėvas, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Šeimą įskundė „Lino“ fabriko kadrų skyriaus viršininkas pavarde Ratneris, informuodamas saugumo organus apie darbuotojos P.Grinkevičienės vyrą, buvusį banko tarnautoją ir aktyvų tautininką.

Rengė: parodos autorės Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, Vytenė Muschick, Jurga Graf.

Lemtingąją birželio 14-ąją, apie 3 val., į šeimos namus įsibrovė čekistai. J.Grinkevičiui pagrasino revolveriu, šeimos nariams skyrė tik 20 minučių apsirengti, pasiimti būtiniausius daiktus. Vėliau jie buvo susodinti į sunkvežimius ir išgabenti į geležinkelio stotį Naujojoje Vilnioje, kur jau stovėjo trėmimams paruošti gyvuliniai vagonai.

Pirmajai trėmimų bangai buvo būdingas netikėtumo elementas. Ištremtieji nebuvo perspėti, tardyti ar nuteisti. Pradiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14-ąją ir tęsėsi iki 22-osios.

Geležinkelio stotyse tremtiniai buvo skirstomi į dvi grupes – A grupę, sudarytą iš šeimos galvų, pagrindinių politinių kalinių, ir B grupę, kurią sudarė kiti šeimos nariai. J.Grinkevičius buvo priskirtas A grupei ir ištremtas į darbų lagerį Sverdlovsko srityje, Gario rajone (dabar – Jekaterinburgas). Jo gyvenimas baigėsi mirtimi nuo bado 1943-iaisiais. Prieš užgęstant gyvybei, vyras dar spėjo palikti paskutinį savo laišką, parašytą ant beržo tošies: „Aš mirštu iš bado…“

Likę Grinkevičių šeimos nariai po alinančios kelionės sausakimšais gyvuliniais vagonais atsidūrė Altajaus krašte. Pirmaisiais metais runkelių ūkyje jie dirbdavo po aštuoniolika valandų per parą, kęsdami viršininkų patyčias, bandydami išsiversti prekiaudami atsivežtais daiktais.

Jau apsipratę prie klimato ir gavę leidimą auginti bulves, tremtiniai, jų nelaimei, po metų buvo perkelti dar kartą. 1942-ųjų rugpjūtį D.Grinkevičiūtė kartu su šeima ir bendro likimo tautiečiais pasiekė Trofimovsko salą Lenos upės žiotyse. Būtent čia, Jakutijos regiono šiaurėje, prie Laptevų jūros, prasidėjo sunkiausi tremties išbandymai.

Visagalė valia

Trofimovsko tremtiniai gyveno savo pačių iš plytų ir samanų pastatytuose barakuose. Šie statiniai nesulaikydavo šilumos, juose būdavo drėgna, pro kiaurą stogą ir duris poliarinės pūgos prinešdavo sniego, žmonės prišaldavo plaukus prie gultų ir sienų.

Viršininkai gyveno apšiltintuose rąstų namuose, kuriuos tremtiniai, tarp jų – ir penkiolikametė Dalia, iškirsdavo iš Lenos upės ledo ir pavalkomis tempdavo po 7 arba 10 km iki viršininkų sandėlių. Kadangi tremtiniai prastai maitindavosi ir kentėjo nuo bado ir skorbuto, virvių pavalkų iki kraujo pratrintos žaizdos ant pečių sunkiai gydavo, dar labiau sunkindamos nežmoniškas darbo sąlygas.

Labiausiai viską komplikavusi aplinkybė buvo metų laikas, kuriuo Grinkevičiai kartu su kitais ištremtais tautiečiais pasiekė Trofimovsko salą. Rugpjūtį jau buvo įsibėgėjusi apie dešimt mėnesių trunkanti poliarinė žiema, kuri 1942–1943 m. buvo išskirtinai negailestinga – per šią žiemą žuvo pusė visų tremtinių. Pūgos žmones įkalino barakuose, be šalčio ir bado, juos kankino blakės ir šiltinė, mirė ištisos šeimos, o tremtiniai, šių aplinkybių priversti, neretai turėdavo dalytis gultais su mirusių artimųjų kūnais.

Nepaisant susiklosčiusių negandų, jaunoji D.Grinkevičiūtė nepalūžo ir išlaikė ryžtingą nuostatą. „Jaučiu savyje gimstantį atkaklumą, – tuometes savo mintis „Atsiminimuose“ aprašė D.Grinkevičiūtė, – jėgą, norą gyventi, kovoti su gyvenimu ir laimėti. Paimti jį už nasrų, kad galėčiau pati jį tvarkyti, o ne jis mane mėtytų. Mes dar gyvensim, Dalia, mes dar pakovosim. Kovosim su tuo žiauriu priešu – gyvenimu ir nepasiduosim. Spjaut, kad man tik penkiolika.“

Mergina neišsižadėjo savo ambicijų įgyti išsilavinimą ir taip padėti šeimai. Po darbų ji mokėsi barakuose atidarytoje improvizuotoje septynmetėje mokykloje, veikusioje nuo 1942-ųjų gruodžio, o išsilavinimą įgijo tik 1948 m., baigusi Kiusiūro vidurinę mokyklą – tuo metu išgyvenę Trofimovsko salos tremtiniai jau buvo išskirstyti po didžiausius Jakutijos miestus.

Baigusi vidurinę, Dalia planavo tęsti mokslus Jakutske – Jakutijos sostinėje, kurioje ji turėjo leidimą gyventi, bet tokio paties leidimo nepavyko gauti motinai. Mergina rizikavo bandydama mamą slapčia atsigabenti įJakutską garlaiviu, bet abi moteris sulaikė NKVD pareigūnai.

P.Grinkevičienei smarkiai sustreikavo sveikata (tremties metu ją išsekino badas ir ūmus inkstų uždegimas) ir ji buvo palikta gydyti Jakutsko ligoninėje. Dalia metams buvo išsiųsta į Kangalaso anglies kasyklas. Atlikusi bausmę ir atsižvelgdama į savo motinos troškimą baigti gyvenimą tėvynėje, 1949 m. vasarį D.Grinkevičiūtė nusprendė rizikuoti dar kartą.

Pasitelkusi jai būdingą iškalbą ir charizmą, sugebėjo įkalbėti oro uosto darbuotojus leisti jai ir mamai sėsti į lėktuvą neturint jokių dokumentų. Moterys grįžo į Lietuvą ir slapstėsi pas gimines, kol galiausiai apsistojo savo bute Perkūno alėjoje, kurį nuo nacionalizacijos apsaugojo viena iš motinos seserų – Antanina Kairiūnienė.

Tragedijos metraštininkė

Akimirkomis, kai nesirūpindavo sergančia motina, Dalia skirdavo laiką pirmiesiems savo memuarams rašyti, šiandien žinomiems pavadinimu „Atsiminimai“. 2021-aisiais šie dokumentai buvo įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Vėliau šiuos rankraščius mergina sudėjo į stiklainį ir užkasė savo namų sode, nujausdama, kad gali būti susekta ir suimta.

Rankraščiai šioje vietoje pragulėjo 41 metus, iki pat 1991-ųjų balandžio, kai buvo surasti praėjus ketveriems metams po jų autorės mirties. Per tą laiką rašytoja buvo išduota, išgyveno antrąją tremtį, grįžusi į tėvynę sugebėjo baigti Kauno medicinos institutą ir keturiolika metų dirbo Laukuvos miestelio ligoninės gydytoja.

Slapstymosi metu mirusią motiną D.Grinkevičiūtė buvo priversta palaidoti namų rūsyje, kur jos palaikai nežymėtame kape pragulėjo dvylika metų. Kol galiausiai dukrai, jau dirbant Laukuvos ligoninės gydytoja, pavyko motiną perlaidoti Eigulių kapinėse, Kaune, 1962 m., tačiau tokiu savo sprendimu ji užsitraukė Šilalės rajono komunistų partijos atstovų nemalonę.

D.Grinkevičiūtei neradus sode užkastų savo „Atsiminimų“, autorė juos perrašė iš naujo. Antrasis memuarų variantas šiandien yra žinomas poeto ir žurnalisto Kazio Sajos parinktu pavadinimu – „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

Greta šių tekstų Dalios raštus papildė ir istorija „Gimtojoj žemėj“, datuojama „po 1979 m.“ Joje rašytoja pasakoja apie susidorojimą, patirtą tėvynėje, kai 1974-aisiais komunistų partija, pasitelkdama šmeižto akciją, nušalino nepaklusnios nuostatos rašytoją nuo gydytojos pareigų Laukuvoje. Netekusi darbo ir tarnybinio buto, likusius gyvenimo metus ji gyveno pas savo draugę Aldoną Šulskytę.

Laikui bėgant, naujuosius memuarų rankraščius D.Grinkevičiūtei pavyko perduoti tremtinių istorija susidomėjusiems disidentams, tokiems kaip Andrejus Sacharovas. Būtent jo iniciatyva memuarai atsidūrė už geležinės uždangos ir buvo išleisti Paryžiuje ir Čikagoje dar iki 1981 m.

Dėl šios veiklos Dalia iki pat mirties kentėjo nuo Kauno saugumo organų vykdomo persekiojimo ir tardymų. Tačiau moteris niekada nesigailėjo priimtų sprendimų ir jautė atlikusi savo misiją.

„Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, – rašė ji. – Pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano Tėvams.“

Misija, padėjusi išgyventi

D.Grinkevičiūtės memuarai – pasakojimas, pakylantis virš istorinių aplinkybių ir įveikiantis skirtingas lietuvių kartas skiriančią laiko distanciją.

Prisiminimai – jų turinys, kilnus tikslas paliudyti totalitarinio režimo nusikaltimus ir pagerbti tremties aukas, įtraukiantis stilius, liudijantis apie D.Grinkevičiūtės kaip rašytojos talentą – skaitytojų negali palikti abejingų.

Šioje istorijoje kalbama apie iššūkius, kurie aktualūs bet kokios kartos ar kultūros žmogui – kaip elgtis susidūrus su gyvenimo sunkumais? Kaip atrasti vidinių jėgų tamsiais laikotarpiais? Kaip neprarasti kovos dvasios, kai supančios aplinkybės varo į juodžiausią neviltį? Arba kaip atrasti gyvenimo vertę, paguodą, kai iš tavęs buvo atimti gražiausi jaunystės metai? Šie klausimai nuolat atsispindi rašytojos atsiminimuose per jos vidinius monologus, pasirinktas pasakojimo temas.

Skaitytojus stebina, kaip jauna mergina, susidūrusi su negailestinga tremties Sibire realybe, savarankiškai suformuluoja egzistencines išvadas, sutampančias su iškiliausių Vakarų kultūros mąstytojų įžvalgomis.

Nacių koncentracijos stovyklas išgyvenęs austrų psichologas, logoterapijos mokyklos kūrėjas V.Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“ rašo, kad kritiniais momentais žmogui jėgų gali suteikti likimo skirta atsakomybė nudirbti darbą, kurio negali atlikti niekas kitas: „Žmogus, suvokęs atsakomybę už laukiantį darbą ar laukiantį mylimą žmogų, niekada pats neišsižadės gyvenimo. Jis žino savo būties „kam“ – todėl galės pakelti bemaž bet kokį „kaip“.

Lygiai taip pat ir D.Grinkevičiūtė, susidūrusi su tremties ir ją sekinusio persekiojimo, moralinio teroro iššūkiais, jėgų kovoti sėmėsi mąstydama apie savo gyvenimo misiją — savo memuarais pastatyti literatūrinį paminklą Trofimovsko aukoms: „Mirusieji šaukėsi, kad papasakočiau apie jų kančias ir beprasmę mirtį... O dabar, kai jau parašiau, kai kiti skaito, užjaučia, jaudinasi, kai kiti perėmė mano skausmą, aš pasidariau laisva, rami ir net laiminga. Tiek daug metų kentėjau viena, ir niekas man negalėjo padėti, o dabar, kai viską pasidalijau su kitais, jie dabar padeda man tą naštą nešti.“

Tiek daug metų kentėjau viena, ir niekas man negalėjo padėti, o dabar, kai viską pasidalijau su kitais, jie dabar padeda man tą naštą nešti.

Tikriausiai būtų pernelyg drąsu teigti, kad šiandieninės kartos išgyvenimai galėtų būti laikomi analogiškais tokiems, kokius skirtingų tautybių tremtiniams teko patirti Trofimovsko saloje. Nepaisant to, svarbu turėti omenyje, kad širdgėla ir neviltis yra universalios patirtys, suprantamos kiekvienam žmogui.

Minėtos V.Franklio knygos pratarmėje dr. Rimantas Kočiūnas rašo: „Kiekvienas iš mūsų vėliau ar anksčiau pereina „koncentracijos stovyklas“ savo viduje.“ Nors nesunku įsivaizduoti Trofimovsko salą kaip alegorinį įvaizdį, aptariant šiuolaikinio žmogaus iššūkius, sukurtus greito gyvenimo tempo, informacinių technologijų amžiui būdingos atskirties, vienatvės ir kone epideminiu lygmeniu išplitusios depresijos. Šiandien D.Grinkevičiūtės memuarai – ne tik unikali istorinė pamoka, bet ir įkvepiantis jaunos, be galo ryžtingos merginos vidinės pozicijos pavyzdys, pademonstruotas istorinės neteisybės ir mirtinų grėsmių akivaizdoje.

Pažintis parodoje

Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidarytoje meninių instaliacijų parodoje „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ tremtį išgyvenusios rašytojos istorija pasakojama šiuolaikinei lietuvių kartai suprantama kalba. Lankytojai turi galimybę susipažinti su skirtingais D.Grinkevičiūtės gyvenimo laikotarpiais šioje kūrybiškoje parodoje, kuri jungia kvapus, temperatūrą ir išmaniuosius įrenginius, o virtualiosios realybės akiniai padeda geriau įsivaizduoti gyvenimą Trofimovsko tremtinių barake.

Nepaisant visų sovietinio režimo pastangų pašalinti tremtinių istorijas iš kolektyvinės atminties ir suteršti jų liudininkės reputaciją, tiek ši paroda, tiek į užsienio kalbas verčiamas D.Grinkevičiūtės literatūrinis palikimas patvirtina jos pačios kadaise parašytus žodžius, tinkamai apibūdinančius visą jos gyvenimo darbą – „teisinga mintis niekada nežūva“.

Projekto vadovė: Deimantė Cibulskienė; parodos autorės: Gintarė Valevičiūtė Brazauskienė, Vytenė Muschick, Jurga Graf. Kūrybinė grupė: olfaktorinio meno grupė „Hortus Apertus“, Gintarė Valevičiūtė- Brazauskienė, J.Graf, V.Muschick, Antanas Skučas, Marius Salynas, Martynas Vilimavičius, Laima Čijunskaitė, Inga Zamulskienė ir kt.

Partneriai ir rėmėjai: „Kaunas 2022“, Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, VU botanikos sodas, VšĮ „Hortus Apertus“, MB „Tylus kinas“; Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras.

Kas? Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Kada? Veikia iki gruodžio 3 d.