– Kuo XI TKKF džiugins ir stebins kauniečius bei miesto svečius?

– Kaip ir kasmet, festivalis visą dėmesį skirs kūrybai, derinančiai kinematografinius ieškojimus ir aiškią socialinę poziciją. Kauno kino festivalis nesiekia aprėpti visko. Tai  kuratorių sudaryta programa, kurioje filmai dera tarpusavyje. Programos filmų sąryšių siekiama žvelgiant labiau į kūrinio turinį ir raišką nei į formalias kino industrijoje nusistovėjusius filmo rūšies, jo žanro, išleidimo metų ar trukmės charakteristikas. Šia prasme TKKF programos skiriasi apimtimi: kartais atskirą programą sudaro filmas ir muzikos renginys, kitais atvejais – trumpametražis filmas rodomas šalia išsamaus pokalbio su jo autoriumi.

Kauno kino festivalis savo ištakas sieja su "Romuvos" kino teatro gelbėjimo akcija, kurią ši organizacija inicijavo dar 2007 m. kartu su Dainiumi Geniu, taigi festivalį geriausiai apibūdina judėjimo sąvoka. Šį reiškinį vadinti vien renginiu – vadinasi, atimti iš jo visą pilietinį užtaisą ir supaprastinti iki kultūros vartotojiškumo lygio. TKKF nuolat derinasi prie vietos ir kino industrijos bei meno srities aktualijų. Jį matome kaip judėjimą, kaip diskursyvų žinojimo kūrimo centrą.

Ši pozicija buvo nuosekliai vystoma nuo pat pradžių. Ir dabar, žvelgiant į dvylikos metų įdirbį, manau, atidžiam žiūrovui jau nebereikia klausti, kuo TKKF skiriasi nuo kitų renginių. Būna, po seansų festivalio metu žmonės prieina ir pasidalija savo supratimu, kas yra TKKF ir kodėl jo renginiuose atpažįstamas konkretus braižas, kodėl juose žmonės jaučiasi kitaip nei kituose kino renginiuose. Ir tai yra svarbu.

Nenorime žiūrovams brukti to, ką jie turi matyti ir suprasti. Norisi pateikti programą švelniai pažymint orientyrus. Tarkime, programoje yra filmų, kuriuos verta žiūrėti kartu. Kai tai trumpesni nei 60 min. filmai, juos pristatome to paties seanso metu, pavyzdžiui, Tulapopo Saenjaroeno filmas "Kambarys su vaizdu į kokosų palmes" (2018) ir Alex Anikinos "Informacinis laukas" (2017) pristatomi programoje pavadinimu "Sąmonės amplifikacija". Programoje yra ir kitų jungčių, kurias, viliamės, žiūrovai patys atras. Galiu pasufleruoti, kad dokumentinė Dieudo Hamadi politiškumo studija "Kinšasa makambo" (2018) dera su Sveno Augustijneno filme "Spektrai" (2011) pagautais veikėjų žvilgsniais ir nutylėjimais bei geografinį disonansą artikuliuojančiomis jautriomis istorijomis: Samero Salameho "194. Mes pabėgėlių stovyklos vaikai" ir Karimo Ainouzo "Tempelhofo oro uostas" (2018). Genialųjį Marcuso Lindeeno "Plaustą" (2018) turėtų būti įdomu žiūrėti kartu su ekologiniu dokumentiniu trileriu – Matthieu Rytzo "Anotės arka" (2018) ir ypač Lietuvoje aktualiu Jumanos Mannos darbu "Laukiniai giminaičiai". Viliamės, kad žiūrovai programoje atras žmogaus, kaip socialios būtybės, santykio su gamta, materialaus ir nematerialaus poveikio gijas.

– Kuriuos filmus iš šių metų programos užkietėjęs kino gurmanas privalo pamatyti?

– Pripažinsiu, manau, kad pastaruoju metu dera sąmoningai atsisakyti kino tapatinimo su produktu ar maistu. Klausdami apie gurmaniškus filmus, kiną ir jo rodymo situaciją, lyg suprekiname, nukeliame į vartotojiškumo lygmenį. Kauno kino festivalis ilgus metus siekia kalbėti apie kitokį santykį su audiovizualiniu kūriniu.

Šių metų programoje yra autorių, vardų, filmų, apie kuriuos yra daug informacijos įvairiausiomis kalbomis tarptautinėje žiniasklaidoje, tad jie tikrai neliks nepastebėti (Ursula K.Le Guin, Emma Goldman, Josephine Decker, Guy Maddinas, Jeanas-Lucas Godard'as, Naomi Kawase, Juliette Binoche ir t.t.). Kviečiu nepraleisti programos "Namai" (rugsėjo 23 d. 15.30 val. "Tautos namuose") ir vienintelio Emre Hunerio kūrinio "Neochronophobiq" (rugsėjo 29 d. 15.15 val. "Tautos namuose") seanso, pristatomo programoje "Stratos". Verta pamatyti kuo daugiau filmų!

– Daugumą festivalio filmų sieja ta pati koncepcija – moterys režisierės.

– Fakto, kad apie pusė Kauno kino festivalio programą sudarančių filmų sukūrė moterys, nelaikyčiau koncepcija – greičiau pozicija. Taip išeina savaime – nesilaikome kvotų. Tiesiog tiek pernai, tiek šiemet sudarę programą, dėl įdomumo suskaičiavome statistiką ir ji yra tokia, kokia yra. Moterų autorių darbus įtraukiame į programą ne dėl to, kad jos yra moterys. Kita vertus, moterų autorių filmų matomumas profesinėje erdvėje nėra lygiavertis vyrų autorių kūrybos matomumui. Todėl daugeliui kuratorių daug lengviau pavyksta sudaryti vyrišką programą.

– Pirmasis TKKF prieš vienuolika metų buvo surengtas kaip pilietinė akcija, norint atkreipti dėmesį į šalyje vykstančią kino kultūros homogenizaciją. Jūsų požiūriu, praėjus dešimtmečiui, kino situacija Lietuvoje pasikeitė?

– Kauno kino festivalis nuo pat pirmųjų metų buvo daugiau nei šventė. Visų pirma, tai buvo "Romuvos" kino teatro gelbėjimo akcija, pilietinis judėjimas prieš beatodairišką viešų erdvių "prichvatizaciją". Ir išties, kaip kad jūs atkreipėte dėmesį, kvietimas identifikuoti ir atsispirti kino srities homogenizacijai yra sudėtinė šio reiškinio, vadinamo TKKF, dalis. Kino festivalis man yra daugiau nei kino menas. Tai kinematografinės viešosios erdvės kūrimas.

Jau kuris laikas mėginu inicijuoti diskusiją Lietuvos kino festivalių kontekste, tačiau to pasiekti sekasi sunkiai dėl itin užaštrintos ir, sakyčiau, destruktyvios renginių konkurencijos. Rinkos dėsniai kultūros ir edukacijos kontekste nepadeda plėtotis nei kritinei minčiai, nei pilietiniam jausmui. Tai, kiek ir kokių kino festivalių reikia ir apskritai ką reiškia kino festivalio renginys, nėra nei savaime suprantamas dalykas, nei toks klausimas, kurį galėtų deramai išspręsti pavieniai anoniminiai ekspertai ar vienašalės institucijos. Tad neatsitiktinai šiemet TKKF metu bus organizuojamas tarptautinis simpoziumas "Kino festivalis ir viešoji erdvė", skirtas kino festivalio reiškiniui aptarti.

– Kaip metams bėgant keitėsi pats festivalis? Kas pasikeitė, o kas išliko?

– Kasmet vykstantis tęstinis renginys leidžia gyventi metų ritmu. Man tai, kad festivalis išlieka tas pats ir nuolat kitas, atrodo magiška! Be abejonės, per tiek metų keitėsi jį kūrę žmonės. Rengiant kasmetį festivalį tam tikra prasme jaučiasi bendra Lietuvos situacija: pamenu, ankstesniais metais su nerimu stebėjau tiesioginį jaunų žmonių emigracijos poveikį renginiui. Ir tai labai anksti leido daryti plačiau siekiančias išvadas apie emigracijos mastus. Sociologai tyrimais vėliau šias tendencijas patvirtino.

Rinkos dėsniai kultūros ir edukacijos kontekste nepadeda  plėtotis nei kritinei minčiai, nei pilietiniam jausmui.

Kitą reiškinį juokaudama vadinu uždarų durų periodu. Džiugu, kad dabar daugelis buvusių užvertų durų vėl atsiveria. Taip pat į Lietuvą grįžta studijuoti ar profesinių iššūkių ieškoti svetur išvykę talentingi žmonės. Džiaugiuosi, kad 2011 m. mūsų festivalyje savanoriavusi ir vėliau studijuoti kino kuratorystės į Škotiją išvykusi Paulina Drėgvaitė 2017 m. prisijungė prie komandos jau kaip kino srities profesionalė. Ilgus metus festivalį globoja viešinimo ekspertė Gintarė Kavaliūnaitė, IT specialistė, taip pat ir šilto rūpesčio šaltinis, Giedrė Kavaliūnaitė ir kiti puikūs žmonės. Kino festivalio finansavimo specifika ir Lietuvos demografinė, ekonominė situacija lemia nuolatinę žmonių, dirbančių renginyje, kaitą. Be abejonės, didelė dalis išlieka – šie žmonės yra organizacijos stuburas. Šiemet ypač džiaugiuosi, kad prie komandos prisijungė kultūros srityje patyrusi naujoji organizacijos direktorė Eglė Marčiulaitytė, taip pat ypač talentinga publicistė, menotyrininkė Silvija Butkutė. Kauno kino festivalis išaugo iš Senamiesčio kino klubo renginių kaip projektas, skirtas "Romuvai" išgelbėti. Džiugu, kad tam tikra prasme "Romuvos" sienos išgelbėtos. Toliau "Romuvą" kurs miestas.

Kalbant apie pačią TKKF instituciją, šiek tiek keitėsi jos tiesioginiai veiksmai, kadangi "Romuvos" išlikimas kur kas labiau užtikrintas nei, pvz., 2007 m. Nesikeitė tik faktas, kad šis festivalis telkia bendruomenę, savo misija peržengiančią kino kaip meno reiškinio ribas. Pirmaisiais metais dar su pirmuoju Kauno kino festivalio programos sudarytoju Tomu Tengmarku apibrėžėme, kad šis festivalis rodo filmus, kuriuose dera estetiniai ieškojimai su ryškia socialine pozicija – kasmet pasitikriname, ar šis teiginys vis dar tinka – dar nebuvo taip, kad sudvejotume šia koncepcija.

– Šiais technologinių inovacijų laikais kino kūrėjai vis dažniau visą dėmesį skiria kuo įspūdingesniems specialiesiems efektams, tačiau pamiršta pačią filmo istoriją. Kaip manote, galbūt didžiuliame informaciniame sraute gyvenantiems žmonėms kine iš tikrųjų norisi atsipalaiduoti ir neapsikrauti sudėtingu filmu, verčiančiu daug mąstyti ir gilintis į veikėjų vidinį pasaulį?

– Man atrodo, kad pramoga intelektiniams ieškojimams nekenkia. Manau, labiausiai kenkia visa ko suprekinimas. Problema atsiranda, kai mėginama pramogą ar tą patį intelektinį ieškojimą kaip žinojimo kūrimą parduoti, nes taip eliminuojama kritinio mąstymo galimybė. Čia, žinoma, nekalbu apie tai, kad kino teatrai ir renginiai parduoda bilietus į seansus. Kino gamyba ir sklaida yra sudėtingi reiškiniai ir būtų beatodairiška juos priimti kaip savaime suprantamus.

Kalbant apie kino istoriją, be abejo, jos reikia mokytis, tačiau Lietuvoje yra labai mažai galimybių tai padaryti. Tad man smagu, kad kinas turi tam tikrą demokratišką prieinamumą. Į kino supratimo, raštingumo ir skonio formavimo procesą įšokame nuo pat mažumės. Tam, kad galėtume kelti kino istorijos, kino kanono, medijų teorijos, kino geopolitikos klausimus, dera to ieškoti, gal net reikalauti universitetuose. Arba galima ateiti į TKKF ir mėginti kalbėtis apie tai šioje erdvėje.

– Esate kilusi iš Kauno, tačiau trečius metus gyvenate Kanadoje. Koks Kaunas jums atrodo sugrįžus?

– Kaunas kaskart atrodo kitoks. Keičiasi tiek jis, tiek aš. Kaip dalykai atrodo, didele dalimi priklauso nuo to, kas žiūri. Labai džiugina pakili ir į bendradarbiavimą linkusi tarpinstitucinė ir tarpasmeninė atmosfera. Be abejonės, bendrai kultūros lauko atmosferai Lietuvoje ir tam, ką reiškia rengti tokio masto kino renginį tokiame mieste kaip Kaunas, netiesiogiai poveikį turi ir tokie kultūros politiką formuojantys daug talentingų ir aktyvių žmonių suburiantys reiškiniai kaip "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022".

Miestas, be abejonės, gražėja, bet paradoksaliai ir pilkėja, atsisakydamas žalio miesto veido. Pasinaudosiu proga išsakyti gilią nuoskaudą, kad Kaune be skrupulų pjaunami medžiai, kad, nepaisant tūkstantmečiais gal net genetiškai savisaugiškai užkoduota meilė ir pagarba gamtai raunama su šaknimis. Gal miesto architektams senųjų medžių pakeitimas atvežtiniais genetiškai modifikuotais bonsų stiliaus medeliais atrodo kaip momentinis kosmetinis miesto patvarkymas, bet esu įsitikinusi, kad tai susiję su miesto žaliosios atminties naikinimu. Labai norėčiau, kad tiek žmonės, tiesiogiai atsakingi už miesto žaliuosius plotus, tiek ir tie, kurie nėra tiesiogiai atsakingi, bet gali kažką padaryti šiuo klausimu, taip pat žemę dirbantys žmonės pamatytų skvarbų vizionierišką Jumanos Mannos filmą "Laukiniai giminaičiai" (rugsėjo 22 d. 18.45 val. "Tautos namuose", spalio 11 d. 19 val. Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje).

Kas? Tarptautinis Kauno kino festivalis.

Kur? Įvairios erdvės Kaune, Kauno rajone.

Kada? Rugsėjo 20–30 d.