Universalios tiesos

Kai pastaruoju metu teatro scenoje vis dažniau ir daugiau neriama į socialinės realybės gilumas, kartais ir visai natūralistiškai, su visomis šiuolaikinės buities detalėmis, taip pat – ir keiksmažodžiais bei apnuogintu kūnu, G.Varnas nepaiso šių dabartiniame teatre vyraujančių madų ir neria kita kryptimi – į klasikinį teatrą, siekiantį scenoje išryškinti tauriąją žmogaus pusę, vaizduodamas jį tokį, koks jis galėtų būti.

Pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje rodoma G.E.Lessingo pjesė "Natanas Išmintingasis" (iš vokiečių kalbos vertė Antanas A.Jonynas) suskamba kaip pasaka. Tik nuo klasikinės pasakos ji skiriasi tuo, kad viskas, kas joje vaizduojama, yra įmanoma. Jei tik žmogus to panorėtų.

Spektaklis tampa pavyzdžiu, kokie žmonės galėtų būti laimingi ir gyventi, be karų, nepritekliaus, jei tik savyje sunaikintų pavydo, gobšumo, valdžios ir visus kitus ego lydinčius siekius. Pjesė taip pat pasakiškai jau atrodė ir 1779 m., kai ji buvo parašyta. Tenka pripažinti, kad per tuos daugiau nei 200 metų mažai kas tepasikeitė. Žmonės ir toliau kariauja, pykstasi, žudo vienas kitą ir mano, kad laimė slypi tik auksinėse monetose. Dauguma tebėra tokie pat neišmintingi. Galbūt ne visiems prigimtis leidžia tokiems būti? Ar apskritai įmanoma, kad kada nors žmonės gyvens visiškai darniai?

G.E.Lessingo nemažos apimties, daugiasluoksnė ir brandi pjesė kelia daugybę klausimų. Daug jų kyla žvelgiant į žmonijos evoliuciją. Pjesę būtų galima pavadinti Apšvietos manifestu, supažindinančiu su šia epocha, kurios vienas pagrindinių tikslų buvo šviesti vadinamąją žmonių pilkąją masę ir taip kurti pažangesnį visuomenės modelį. O meno kūriniai buvę labai tinkami ir paveikūs įrankiai šiam tikslui įgyvendinti. Tačiau pasiekti tai pavyko tik iš dalies, nes šios epochos idėjos buvo išgirstos ir praktiškai įgyvendinamos daugiausia intelektualų ir turtingųjų. O neraštingai masei šios idėjos taip ir liko svetimos ir nesuprantamos.

Kad ir kaip būtų, Apšvietos epocha, prasidėjusi XVII a. pabaigoje ir trukusi visą XVIII a., stipriai nulėmė modernios visuomenės susikūrimą. Šiuo laikotarpiu iškilo ir JAV, kaip modernios, apsišvietusios ir intelektualinę laisvę skatinančios nepriklausomos visuomenės projektas. Tokios, kurioje žmonės yra laimingi, nes jų nevaržo kvaili prietarai, fanatizmas, vergija, kur nėra kovojama už kažkurią nors vieną religiją ar pasaulėžiūrą, kur vienoje vietoje gyvendami įvairių tautybių žmonės turi vienodas teises ir galimybes ir kur kiekvienas gali laisvai naudotis savo paties protu ir turėti savo nuomonę. Šios idėjos gajos iki šiol ir verčia žmoniją eiti tobulesnės visuomenės link. Tačiau jos turi ir utopinį atspalvį, nes ne visos šalys tam pritaria. Ypač Rytų.

Su ilgesio gaida

G.E.Lessingas pjesėje daug dėmesio skiria skirtingų religijų ir kultūrų susitaikymo idėjai. Visa ko atspirties tašku tampa legenda apie tris žiedus, pasakojanti, kaip mirties patale gulintis tėvas paprašė juvelyro nukaldinti iš kartos į kartą perduodamo ypatingą galią suteikiančio žiedo dvi kopijas ir padovanojęs juos savo trims sūnums. Tačiau nebebuvo įmanoma atskirti, kuris žiedas yra tikrasis, ir tarp brolių užgimė nesantaika. Legendą rašytojas parėmė iš XIV a. parašyto Giovanni Boccaccio "Dekamerono", kuriame ji pirmą kartą buvo užrašyta. Bet iš kur šią istoriją išgirdo pastarasis, nežinoma. XX a. legenda vėl atgimsta garsiajame J.R.R.Tolkieno epe "Žiedų valdovas".

Legendą pasakoja ir G.Varno pjesės sceninė interpretacija, akcentuojanti, kad šiandien trijų didžiųjų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – susitaikymo galia žmonės nebetiki. Ieškodamas paralelių tarp Apšvietos epochos, XII a., kuriame vyksta pjesės veiksmas, ir šių dienų pasaulio, režisierius scenoje jungia tai, kas yra laikina ir amžina; kas jau paliesta budelio rankos ir to, kas tebegyva.

Režisierius išryškina ne tik G.E.Lessingo idealistinių idėjų grožį, jų entuziazmo prisotintą poetinį polėkį, bet ir visa tai apgaubia juoda skraiste. Spektaklis, kaip ir pjesė, baigiasi laimingai, tačiau viso veiksmo metu galima justi greta egzistuojantį nerimą, neišvengiamos tragedijos nuojautą. Nuolatinį mirties alsavimą nugaron. Ir be galo stiprų ilgesį. Kam? Čia paliekama individualaus atsakymo galimybė.

Pažadinta pasirinkimo laisvė

Aktorių vaidyba scenoje virsta šachmatų partijos žaidimu, atsargiai, lėtai, budriai, kruopščiai apgalvojant visus ėjimus. Kai, regis, tik tokiu būdu galima laimėti laiko ir atitolinti tą būtiną galutinę akistatą.

Spektaklio kūrėjus norisi pagirti už tai, kad jiems G.E.Lessingo pjesėje išsakytas esmines mintis pavyko atskleisti nepamokslaujančiu tonu, nebadant pirštu, kad taip ar anaip elgtis yra negerai, bet kad su kiekvienu veikėjų poelgiu žiūrovams paliekama laisvė pačiam nuspręsti, kaip iš tiesų yra teisingiausia.

Kartkartėmis norisi drąsesnio režisieriaus rankos prisilietimo, tačiau kai kurių spektaklio sudedamųjų dalių platesnės raiškos, vizualinė spektaklio plotmė nevirsta nuobodžia pjesės iliustracija, kaip kad neretai nutinka statant klasiką. Veikiau tampa tarpininku, kuriančiu įtraukiantį gyvą dialogą tarp dramos teksto ir sceninės kalbos.

Gintaro Makarevičiaus scenografija ir Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai leidžia ir žiūrovams mintyse aktyviai dalyvauti šiame rašytojo ir režisieriaus pokalbyje.

Scenos viduryje esanti daugiafunkcionali didžiulė knyga, verčiama, užsegama, paguldoma ir vėl pastatoma, kuria vis kitą veiksmo vietą. Savitą ir išskirtinę, leidžiančią reginiu pasigėrėti estetiškai ir įprasminti etiškai.

Žaidimas įvaizdžiu

Aktoriai turi po du kostiumus – vieną artimesnį šiems laikams ir kitą tarytum atkeliavusį iš XVII a. Jeruzalės, kur vykstančiu religinių karų įkarščiu tikėjimą atspindinti atitinkama apranga yra ypač svarbi. Pastarieji ant stovų apvilkti kostiumai stovi scenoje ir aktoriai juos apsivelka tik tam tikromis akimirkomis, ypač kai aktorius susitapatina su kuriamu vaidmeniu ir jo išpažįstamu tikėjimu. Tai būtų galima interpretuoti kaip žmogaus prigimties ir jo kuriamų socialinių vaidmenų santykį.

Nori būti tamplierių riteriu? Apsivilk kraujo dėmėmis ir pelenais išteptą, raudonu kryžiumi pažymėtą apsiaustą. O gal Jeruzalės Patriarchu? Užsimesk blizgančią paauksuotą, išsiuvinėtą popiežiaus mantiją. Ir t.t. Nusirengę istorinius kostiumus ar jais nesidangstydami personažai virsta tiesiog žmonėmis, ne sultonu, ne krikščioniu, ne žydu, ne dervišu ar dar kuo nors kitu. Tiesiog draugiškai bendraujančiais, vienas kitą girdinčiais ir suprantančiais žmonėmis.

Grynosios sielos triumfas

Tik vienas aktoriaus Vytauto Anužio kuriamas pagrindinis veikėjas Natanas lieka išoriškai toks pats – kaip ir XII a., taip turbūt ir XVIII ar XXI a. Lyg koks antžmogis, nepaisąs laiko įstatymų ir noriai besidalijantis sukauptos išminties lobynais. Natanas – G.E.Lessingo gero bičiulio ir įkvėpėjo, žymiausio XVIII a. žydų filosofo, savo veikaluose skleidusio religinės tolerancijos idėją, Moses Mendelssohno prototipas.

V.Anužio sceninė patirtis ir talentas neleidžia šiam personažui tapti arogantiškam, išdidžiam ar gyvenusiam kažkada.

G.E.Lessingas Nataną vaizduoja kaip idealų žmogų – protingą, išmintingą, dosnų, tolerantišką, visada teisų, neklystantį, Dievo gausiai apdovanotą visomis gėrybėmis, kurios tik esti šiame pasaulyje, laisvą nuo išankstinių nusistatymų, atvirą savo širdimi visoms dorybėms, mylintį, mokantį gyventi, jaučiantį grožį ir... mokantį žaisti šachmatais.

V.Anužio sceninė patirtis ir talentas neleidžia šiam personažui tapti arogantiškam, išdidžiam ar gyvenusiam kažkada. Nepaprastai žmogiškas, paprastas ir nuolankus jis tarytum išgrynina žmones, leisdamas jiems pajusti tai, ką reiškia būti žmogumi. Jam užtenka vien to, kad sutiktas gatvėje praeivis yra tiesiog žmogus. Ir tik degančios V.Anužio akys išduoda, kad šis veikėjas – gyva siela, lyg nematoma jėga, įsiskverbusi į šio personažo kūną. Ir tai, kad bet kur ir bet kada ją vėl galima sutikti. Galbūt toks Natanas sėdi dabar ir čia teatre, žiūrovų salėje...

Puikiai savus vaidmenis įkūnija ir kiti itin taikliai vaidmenims parinkti žymiausi NKDT vaidinantys aktoriai: sultonas Saladinas – Dainius Svobonas, jaunasis tamplierius – Vainius Sodeika / Arnas Ašmonas, Natano įdukra Recha – Jovita Jankelaitytė, Rechai motiną atstojanti Daja – Vilija Grigaitytė, Saladino sesuo – Eglė Špokaitė, Dervišas Al Hafis – Saulius Čiučelis, patriarchas – Liubomiras Laucevičius, vienuolis – Sigitas Šidlauskas ir kt.

G.Varno "Natanas Išmintingasis" – skoningas, estetiškai patrauklus, gilus ir jaudinantis spektaklis. Įdomus savo įtraukiančia originalia audiovizualine kalba, eilutėmis "tarp", gyva vaidyba, jungiama su lėlių teatro elementais ir kuriama paslaptinga atmosfera. Leidžiantis ne tik pabraidyti po G.E.Lessingo pjesės prasmių vandenyną, pakilti virš žemės, bet ir pažvelgti į žmogaus sielos bedugnę. Tam, kad taptume geresni.