Jaunojo poeto gyvenimą tragiškai nutraukusi atsitiktinė sviedinio skeveldra nesugebėjo sugriauti kūrėjo legendos – amžinai jauno likusio poeto gyvenimas ir kūryba iki šiol jaudina įvairaus amžiaus skaitytojus. Ką naujo apie V.Mačernį romane papasakos autorė? Kuo jaunasis literatas ją sudomino? Apie tai – pokalbis su Maironio lietuvių literatūros muziejui vadovaujančia rašytoja A.Ruseckaite.

– Vytauto Mačernio gyvenimas buvo labai trumpas, tad, atrodo, viskas apie jo kūrybą ir biografiją jau yra žinoma. Kaip kilo mintis parašyti šviežutėlį naują romaną apie šį poetą?

– Taip, V.Mačernio gyvenimas buvo trumpas, bet labai intensyvus. Jis per savo 23-ejus metus nuveikė turbūt daugiau, negu kitas nuveikia per visą ilgą gyvenimą. V.Mačernis parašė per 200 eilėraščių – gerokai daugiau net už Maironį, išmoko septynias kalbas, perskaitė daugybę knygų, o kadangi buvo labai išsilavinęs – jas skaitydavo tik originalo kalba. Sulaukęs tiek metų jis jau žinojo, kuo nori būti. V.Mačernis norėjo būti tautos filosofu, tautos poetu, pranašavo, kad Lietuvai ateityje vadovaus tik išsilavinę žmonės, tad stengėsi kuo daugiau skaityti ir lavintis, ruošėsi studijoms Sorbonos universitete. Tad šis poetas buvo tiesiog intensyvaus ir turiningo gyvenimo pavyzdys. Pavadinčiau jį žmogumi fenomenu, kadangi jis visiškai nepaseno kaip kūrėjas. V.Mačernio draugai jį jau laikė genijumi, o dėstytojas Vincas Mykolaitis-Putinas negailėjo pagyrų už eilėraščių ciklą "Vizijos", lygiai taip pat jo kūryba ir šiandien jaudina tiek jaunus, tiek senus. Skaitydama šio poeto eiles visad susimąstau apie gyvenimą ir būties trapumą. Tad pirmiausia, kaip jau supratote, ši asmenybė mane labai įkvepia.

Antra, per ilgus darbo muziejuje metus V.Mačernis nuolat būdavo mano akiratyje. Esu parašiusi keletą straipsnių apie su juo susijusius muziejaus eksponatus. Teko rengti ekspedicijas į jo gimtąsias ir artimas vietas – Šarnelę, Žemaičių Kalvariją, Sedą, Telšius, Beržorą. Jų metu tyrinėjome, rinkome prisiminimus, fotografavome memorialines vietas. Kai rašiau knygą, buvau specialiai nuvažiavusi į poeto gimtinę keletą kartų, dar vis ką nors pasitikrindavau, pajusdavau. Jau prieš daug metų teko susipažinti su Vytauto broliais, seserimi Valerija, bendrauti su jo draugais ir bendrakursiais, kurių atsiminimus ir liudijimus užsirašiau. Vis dėlto tikrai nebūčiau rašiusi knygos, jeigu ne pažintis su V.Mačernio sužadėtine Brone Vildžiūnaite. Bronė – itin uždaras žmogus. Ji niekada nepasakojo apie savo mylimąjį viešai, nedalyvavo jokiuose minėjimuose, neparašė atsiminimų, laikėsi nuomonės, kad jųdviejų meilė – tik jų reikalas, širdies bet kam neatvėrė. Kai su ja 1981 m. susipažinome, užsirašiau šiek tiek jos prisiminimų, tačiau, kaip sakiau, ji nėra linkusi atvirauti. 2011 m., kai minėjome V.Mačernio 90-metį, B.Vildžiūnaitė muziejui perdavė keletą išsaugotų Vytauto daiktų – rankraščių, neskelbtų eilėraščių, prirašytą mokyklinį sąsiuvinį, studentišką kepuraitę, kaklaraištį. Buvau maloniai nustebusi, kad moteris susisiekė su muziejumi, tad paskambinau jai ir taip vėl ėmėme bendrauti, žinoma, tik telefonu. B.Vildžiūnaitė prisipažino, kad tebeturi gražiuosius Vytauto meilės laiškus. Jie jau buvo spausdinti, tačiau Bronė vis nesiryžo su jais atsisveikinti, bet pažadėjo atiduoti ir originalus, kad, metams bėgant, jie nepražūtų. "Kai tik apsispręsiu, jums juos ir atiduosiu", – pasakė ji. Galiausiai 2016 m. rudenį, sulaukusi 96-erių, laiškus atidavė,  kartu ir ypatingą dokumentą – leidimą tuoktis. Įsivaizduokite, tik sulaukusi tokio amžiaus moteris pagaliau ryžtasi į muziejų atiduoti tiek metų laikytus mylimojo laiškus... Argi situacija neverta romano?

Įsivaizduokite, tik sulaukusi tokio amžiaus moteris pagaliau ryžtasi į muziejų atiduoti tiek metų laikytus mylimojo laiškus... Argi situacija neverta romano?

– Ar B.Vildžiūnaitės prisiminimai sudaro romano pagrindą?

– Ne, su Brone mes šnekučiuodavomės apie jos sveikatą, žinoma, išgirsdavau vieną kitą detalę ir apie Vytautą, vis tik moteriai jau per devyniasdešimt... Daugiausia rėmiausi įvairiais straipsniais ir kitų V.Mačerniui artimų asmenų prisiminimais. Giminių, ypač sesers, ir draugų: Pauliaus ir Juozo Jurkų, Alfonso Nykos-Niliūno, Eugenijaus Matuzevičiaus, Pranės Aukštikalnytės, kraštotyrininko Konstantino Bružo ir kitų. Taip pat parašytomis apie V.Mačernį knygomis ir, žinoma, labiausiai laiškais: poeto rašytais draugams, pirmajai meilei Danguolei, vėliau Bronei. Taip pat labai svarbūs buvo ir pačios Bronės jau po Vytauto mirties rašyti laiškai jo geram draugui Juozui Jurkui, kuriuose ji prisipažino apgailestaujanti, kad taip ir netapo V.Mačernio žmona, ir įvertina mylimojo poetinį talentą – jos pačios žodžiais, tokie gimsta tik per šimtmetį... Daug rėmiausi ir archyviniais dokumentais, jų Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra gana nemažai. Didžiąją dalį V.Mačernio archyvo pati ir sukaupiau.

– Romane daug pasakojama B.Vildžiūnaitės vardu. Bronės ir Vytauto meilės istorija netgi praėjus daugiau nei 70 metų vis dar jaudina mūsų širdis – knygos užsklandoje apie tai rašote: "Supratau, kad gyvuoja meilės legenda."

– Romanu norėjau įamžinti dviejų jaunų žmonių gražią, bet sudėtingą ir skausmingą meilę. Aišku, jeigu ji nebūtų buvusi tokia, ir tie poeto meilės laiškai nebūtų persmelkti tokių stiprių išgyvenimų. Pasakojimą knygoje pradedu diena, kai V.Mačernis 1943 m. rugpjūčio mėnesį po neįvykusios santuokos su B.Vildžiūnaite keliauja traukiniu namo atgal į gimtąją Šarnelę. Pas Bronę jis atskrido lyg ant sparnų, ji buvo gavusi iš vokiečių valdžios leidimą tuoktis, Vytautas troško vedybų, jam atrodė – tada į gyvenimą ateis ramybė, jis nesijaus vienišas. Tačiau Bronės mama nenorėjo šios santuokos, kadangi tikrai netroško, kad dukra tuoktųsi per karą ir tekėtų už pliko baso studento. Kaip tik tuo metu ji svečiavosi Vilniuje, sužinojusi apie vedybas net susirgo, teko kviesti gydytoją, tad Bronė pasakė negalinti kankinti mamos ir pasiūlė Vytautui susituokti vėliau – gi ne mirties ar gyvybės klausimas...

Vytautas, turėjęs ypatingų nuojautos galių, išvažiuodamas iš Vilniaus, stotyje mylimajai pasakė: mes niekada nesusituoksime. Iš tikrųjų – jie išsiskyrė 1943 m. rugpjūtį ir daugiau jau nebesusitiko – karas abu nubloškė į skirtingas puses. Vytautas paskutiniuosius gyvenimo metus leido gimtojoje Šarnelėje, o Bronė su tėvais įsikūrė Anykščiuose pas gimines. Tik grįžusi į Vilnių 1944 m. vėlyvą rudenį tęsti studijų iš V.Mykolaičio-Putino ji sužinojo, kad V.Mačernis žuvo. Tada Bronė užsispyrė surinkti Vytauto kūrybą ir ją išleisti – ji išsiaiškino, kad mylimojo rankraščiai atsidūrė pas Donatą Banionį, su kuriuo V.Mačernis tą lemtingą paskutinę dieną kartu keliavo į Žemaičių Kalvariją. 1945 m. ji rašė laiškus anksčiau minėtam artimam Vytauto draugui J.Jurkui, jiedu planavo kartu išleisti V.Mačernio eilėraščių knygą. Bronė užsidegė paskelbti mylimojo kūrybą, įrodyti, koks jis buvo talentingas poetas. Deja, tuo metu buvo dar ne laikas, sovietinė valdžia nenorėjo pripažinti poeto egzistencialisto, nerašiusio sovietinio gyvenimo temomis ir galbūt ketinusio pasitraukti į Vakarus.

Vėliau Bronė apgailestavo, kad tada Vilniuje pakluso motinos norui ir neištekėjo. Laiškuose J.Jurkui ji atviravo, kad jaučiasi kalta dėl Vytauto žūties. Jos manymu, jeigu vestuvės būtų įvykusios, jie būtų buvę kartu ir Vytautas žūties dieną nebūtų atsidūręs tokioje absurdiškai netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Galbūt dėl šio kaltės jausmo Bronė ir pasidarė tokia uždara – ji nesijautė galinti viešai atvirauti apie mylimąjį.

– Papasakokite apie patį romaną – ką jame rasime, ko dar nežinojome apie V.Mačernį?

– Parašyta nemažai eseistinių knygų, kurios labiau nagrinėja V.Mačernio kūrybą ir jo įnašą į lietuvių literatūrą. O aš norėjau kiek įmanoma labiau atskleisti šio poeto asmenybę, jos grožį, gylį ir sudėtingumą. Kitaip sakant, į romaną surinkau labai daug medžiagos, kuri iki šiol nebuvo skelbiama vienoje knygoje, tačiau tai nebūtinai bus kokie nors nauji ar sensacingi faktai. Vis dėlto romane galima rasti ir niekur iki šiol neskelbtą vieną kitą detalę, pavyzdžiui, tarp mylimojo laiškų Bronei buvo keli Vytauto trumpi rašteliai, kurie yra labai iškalbingi, bet lig šiol nepublikuoti.

Knygoje buvo svarbu atskleisti ir poeto sužadėtinės likimą – 97-erių metų moters, kuri taip ir neištekėjo, mylimosios, kuri tiek metų išsaugojo sužadėtinio laiškus ir daiktus, tos, kuriai skirta tiek eilėraščių... Suvokti Bronės pasaulį stengiausi mūsų retų pokalbių metu, taip pat skaitydama jai skirtus V.Mačernio ir jos pačios J.Jurkui rašytus laiškus bei tyrinėdama muziejui atiduotus eksponatus. Žinoma, labai gaila, kad neišliko nė vieno bent trumpučio pačios B.Vildžiūnaitės laiškelio. Romane bandžiau pavaizduoti tą Bronės gyvenimo laikotarpį, kuris dar susijęs su V.Mačerniu, – ką ji nuveikė po mylimojo mirties, kaip rūpinosi Vytauto palikimu, lankė kapą Šarnelėje, bičiuliavosi su jo seserimi Valerija, kiek įmanoma atskleisti Bronės skausmą, ilgesį ir apmaudą.

Kaip jau minėjau, moteris po Vytauto mirties visąlaik gailėjosi, kad tada Vilniuje pakluso motinos valiai ir neištekėjo. Būdami jauni mes kartais pasielgiame vienaip ar kitaip, galvodami, kad visas gyvenimas dar prieš akis ir viską galėsime atitaisyti, o iš tikrųjų tas gyvenimas ima ir pasibaigia. Visi šie aspektai kitose knygose apie V.Mačernį gal ir buvo minimi, tačiau taip plačiai nenagrinėti.

Rašydama apie patį poetą norėjau ne tik atskleisti jo asmenybę, šeimos aplinkybes, draugus, kūrybinį palikimą, bet ir papasakoti mažų, tačiau gražių detalių iš jo gyvenimo, kurios gali atrodyti tik smulkmenos, bet iš jų ir susideda visas žmogaus gyvenimas. Tarkime, kokias dainas poetas mėgo dainuoti arba kaip vakarais Beržore vaikščiodavo su pasiskolinta klieriko sutana, taip vokiečiams sudarydamas dvasininko įspūdį, arba kaip gidų kursuose Kačerginėje gautus saldainius siųsdavo mylimajai į Vilnių... Kaip muziejininkė, turiu puikią galimybę dirbti archyvuose ir, be abejo, gebu tai daryti, tad išanalizavau daug archyvinės medžiagos – ištyrinėjau viską, ką tik pavyko rasti.

Muziejuje turime V.Mačernio "Literatūrinį dienoraštį", kurį patyrinėjus tampa aiškus poeto pomėgis iš karto skaityti kelias knygas skirtingomis kalbomis, jo studijų knygelę, kurią tyrinėjant galima rasti įdomių faktų. Pavyzdžiui, kad Vosylius Sezemanas, poeto filosofijos dėstytojas, su juo kalbėdavosi kaip lygus su lygiu – visiškai neegzaminuodavo, o klausdavo: kolega, ką perskaitėte; paspausdavo ranką ir parašydavo aukščiausią pažymį. Taigi galbūt žmogus, kuris yra labai įsigilinęs į V.Mačernio gyvenimą, nieko naujo mano romane ir neras, tačiau, kaip minėjau, poeto gyvenimo istorijos niekas vienoje knygoje taip plačiai iš tokios pusės, iš kurios nagrinėju aš, dar nėra analizavęs. Žinoma, šioje knygoje daug dėmesio skyriau ir V.Mačernio kūrybai, jos pradžiai, brendimui iki absoliutaus poeto pripažinimo ir Vytauto pažiūrų pokyčiams. Galų gale mano tekste atsispindi ir V.Mačernio kartos studijos, bendravimas, o ir to laikmečio platesnis kontekstas.

– Tai trečiasis jūsų biografinis romanas – jau esate aprašiusi Maironį ir Žemaitę. 2010 m. išleidote fikcinį romaną "Marios vandens", o 2014 m. – "Kaip žaibas". Kurio pobūdžio romanus rašyti lengviau?

– Yra dvi pusės. Rašydamas biografinį romaną savaime jau turi žmogaus gyvenimo istoriją, tad rašant nereikia vargti galvojant siužetą, tačiau kartu esi įspraustas į tam tikrus rėmus, nes aprašai iš tikrųjų gyvenusio žmogaus istoriją. Privalai giliai išnagrinėti to asmens gyvenimą, perskaityti daug knygų ir kitokios medžiagos, kad galėtum pagrįsti kiekvieną parašytą sakinį ir faktą, nes rašyti apie tikrą asmenybę, juolab gerai visuomenei žinomą, yra didelė atsakomybė. Rašydamas įprastą romaną, esi laisvas nuo knygų ir kitos informacijos, tad su savo veikėjais gali elgtis, kaip tik nori. Rašant romaną "Kaip žaibas", buvo nutikusi mistiška istorija. Jau buvau pabaigusi knygą, kai vieną naktį susapnavau jos veikėjus – viena iš jų, Marija, man ir sako: tu dar mūsų nepabaigei, kodėl mus jau palikai? Atsikėlusi ryte supratau, kad romanas tikrai nebaigtas ir parašiau dar 20 puslapių. Tad vienu atveju turi sugalvoti tokią istoriją, kuri žmonėms būtų įdomi, o kitu – tikrus faktus pristatyti per tam tikrą, vėlgi atraktyvią, prizmę.

Rašydamas biografinį romaną žinai įvykius, seki tikrą informaciją, bet juos knygoje turi tarsi apvilkti rūbais. Rašantieji biografinius romanus turi maždaug tokią taisyklę: istorija teigia – šis faktas įvyko, o kaip įvyko – rašytojo užduotis. Pavyzdžiui, žinau, kad po neįvykusių vedybų V.Mačernis traukiniu iš Vilniaus važiavo namo į Šarnelę. Bet juk neparašysi vieno sakinio – privalai įsivaizduoti, ką jis mąsto, kaip jaučiasi, kokia jo nuotaika... Rugpjūčio mėnuo, keleivis pro langus stebi, kaip moterys ir vyrai kerta javus, dirbantiesiems poetas jaučia didelę pagarbą, svarsto, ar pats norėtų ten būti... Ne, nenorėtų, jis – jau mokslo žmogus, tačiau Vytautas be galo myli kaimą ir mano, kad ir ateityje Lietuva laikysis ant valstiečių ir ūkininkų pečių. Jis jau yra parašęs "Vizijų" ciklą, išaukštinęs žemdirbio darbą, tad ir dabar, stebėdamas laukus, tarsi dalyvauja tų žmonių gyvenime. Bet staiga jo mintys tarsi kamuoliai jau sukasi kitose sferose – jis sielvartauja, kad nesusituokė ir dabar jau tikriausiai nesusituoks, pyksta ant mylimosios ir vėl jai atleidžia... Taigi įsivaizdavimai ir fantazijos yra neišvengiama, kitaip parašysi tik straipsnį. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Bronę knygoje įvardijau kaip Sofiją – nesijaučiau turinti teisę rašyti jos vardu, kadangi nemažai detalių knygoje teko įsivaizduoti, nors jos ir buvo paremtos tikrais faktais. Tačiau Sofija yra tiesioginis Bronės prototipas – taip parašiau ir knygos pabaigoje. V.Mačernį iš pradžių taip pat norėjau pavadinti kitu vardu – Leonu, kadangi toks buvo jo antrasis vardas, tačiau rašydama persigalvojau, o Bronės vardo panaudoti taip ir neišdrįsau. Nors telefonu B.Vildžiūnaitei pasakiau, kad rašau knygą apie V.Mačernį, kurioje ir ji bus... Rašykite, – atsakė...

Aišku, sensacingų dalykų nepripažįstu, nerašau to, ką viena ausimi iš kažkur girdėjau, tačiau man svarbu atskleisti žmogiškąją savo veikėjų pusę.

Lietuvoje mes dar nesame pripratę prie biografinių romanų, tai mane šiek tiek stebina. Skaitau daug užsienio rašytojų biografinių knygų, kuriose nebijoma atvirumo, tiesos, gyvenimo margumo ir spalvingumo. O lietuviams atrodo, kad rašant apie žymius asmenis reikia šį tą nuslėpti, šį tą pagražinti... Aišku, sensacingų dalykų nepripažįstu, nerašau to, ką viena ausimi iš kažkur girdėjau, tačiau man svarbu atskleisti žmogiškąją savo veikėjų pusę. Juk jie nėra tik veidai iš vadovėlių ar muziejinių nuotraukų, o buvo gyvi žmonės – mylėjo, nekentė, liūdėjo. Kai parašiau romaną apie Maironį, išgirdau įvairiausių atsiliepimų – buvo ir nustebusių skaitytojų – kaip ryžausi nuo pjedestalo nukelti tokį žmogų. Bet sulaukiau ir daugybės skaitytojų padėkų už šią knygą. Juk poetas – ne tik simbolis, o turiningą gyvenimą gyvenęs žmogus, suprantama, kad išgyveno visko. Po knygos "Žemaitės paslaptis" išgirdau begalę prisipažinimų, kad šią rašytoją skaitytojas atrado iš naujo. Dar noriu priminti mano rašymo bruožą – nors šias tris knygas ir vadinu romanais, bet juose pateikiu labai daug autentiško teksto, kuris išskiriamas kursyvu.

– Galbūt jau dėliojate mintis apie kitą romaną, atskleidžiantį dar vieno mūsų tautos literatūros genijaus gyvenimą?

– Taip susiklostė, kad šie trys asmenys mano muziejinio darbo akiratyje buvo jau gan daug metų, tyrinėjau, rašiau straipsnius, skaičiau paskaitas. Taip jie tapo man artimi. Žinoma, per ilgus muziejinės veiklos metus daug vardų ir pavardžių perėjo per rankas ir mintis, tačiau ne prie kiekvieno norisi sustoti ilgam, o ir laiko nuolat trūksta. Juokauju, kad aš pati esu iš Suvalkijos, o visi trys mano aprašyti klasikai yra žemaičiai, tad ir aš jau pasidariau pusiau žemaitė nuolat važinėdama po Žemaitiją. O kas tie mano suvalkiečiai? Yra jų – V.Mykolaitis-Putinas, gimęs nelabai toli mano tėviškės, Salomėja Nėris ir dar visas būrys garsenybių, bet apie juos labai daug prirašyta, jie didžiuliai milžinai... Be to, po kiekvieno romano parašymo ateina išsirašymo nuovargis, reikalingas ilgesnis poilsio metas, kai norisi skaityti knygas, nesusijusias su darbu, nutolti nuo savo herojaus, iš lėto atsisveikinti. Su V.Mačerniu atsisveikinti kol kas tik pradedu. O paskui kas nors gali iš tikrųjų šauti į galvą. Jeigu prieš dešimtmetį man būtų kas pasakęs, kad aš parašysiu knygą apie Maironį, būčiau tik pasijuokusi. Antra vertus, kiekviena knyga gali būti ir paskutinė. Juk rašyti – ne bulves sodinti.

Kad ir kaip būtų, kad suprastum kokį nors žmogų, mano atveju – rašytoją, ir jo poelgius, turi ateiti tam tikras laikas. Pavyzdžiui, kad ir Žemaitės meilės istorija – jeigu tau 30 metų ir tu išgirsti, kad 65 metų moteris įsimylėjo 32 metų vyrą, tikriausiai bus juokinga. Turi nukeliauti nemažai gyvenimo kelio, kad suprastum tokią meilę ir sugebėtum į tai pažvelgti kiek kitaip ir suvokti, kad du vienas kitam didžiulį įspūdį darę žmonės tiesiog susitiko ne laiku. Jiems buvo be galo gera kartu ir jie norėjo būti vienas su kitu, bet laikas jau buvo viską išsprendęs. Rašytojas ir pats turi nemažai patirti, išgyventi, kad suprastų žmogaus sielos vingius ir paslaptis. Rašant konkretaus asmens biografinį kūrinį, reikia didžiulio susikaupimo, meilės ir pasiaukojimo, nes tiesiog pradedi gyventi su savo personažu, nuolat apie jį galvoti, visas kitas knygas padedi į šalį, kad niekuo iš pašalies neapkrautum galvos, neišblaškytum minčių. Tad asmuo, apie kurį rašai, tampa artimas, mylimas ir svarbus. Kai knyga jau išleista, ateina atsisveikinimo laikas – romanas pradeda gyventi savo gyvenimą, o rašytojas grįžta į savo...