Menas ir technologijos

"Norime priminti tautiečių išgyvenimus ir paskatinti susimąstyti – koks gyvenimas būtų buvęs anuomet?" – sako Gytis Dovydaitis. Kartu su broliu Ignu ir kolega Matu Gumbinu jis pristato alternatyviosios realybės instaliaciją, kuri kiekvienam sugeneruos asmeninę tremties istoriją.

Meną ir technologijas sujungiantis projektas it magiškas veidrodis kiekvienam leis pažvelgti į tremties paženklintą savo atspindį. Regėdamas darbo nukankintą savo veidą ir skaitydamas specialiai jam sugeneruotą tremties bylą žiūrovas ims abejoti – galbūt kitoje realybėje išties buvo tremtiniu?

"Instaliacijos lankytojo bus prašoma specialia klaviatūra parašyti keletą sakinių apie save, o programa jį nufotografuos. Tada žmogus gaus bylą, kurioje bus jo fotografija iš tremties ir trumpa istorija. Šią bylą dirbtinis intelektas sugeneruos remdamasis lankytojo įvesta informacija, – aiškino G.Dovydaitis. – Galbūt savo veidą jis pamatys tarp dirbančių šachtose tremtinių arba regės save lipantį iš gyvulinio vagono. Įdomiausia tai, kad niekas nežino, kas tiksliai bus parašyta byloje – variantų begalybė."

"Programuodamas šiam dirbtinio intelekto modeliui pateikiu daugybę žodinės informacijos, kurią programa išanalizuoja, – sakė už dirbtinio intelekto generuojamas tremtinių bylas atsakingas M.Gumbinas. – Pavyzdžiui, geografijos knygas. Tuomet ji gali įgytas žinias susieti su instaliacijos lankytojo pateikta informacija ir sugeneruoti rišlų tekstą. Todėl kiekvienas gaus asmeninę bylą, dviejų vienodų istorijų nepamatysime."

Populiari priemonė

Prie techninės instaliacijos dalies dirba ir I.Dovydaitis. Vaikino užduotys – sukurti vartotojo sąsają ir užtikrinti, kad lankytojo veidas būtų sėkmingai sukeistas su tremtinio.

"Veidų sukeitimo algoritmai šiuo metu itin populiarūs socialiniuose tinkluose. Tačiau tam, kad lankytojo veidas būtų kokybiškai sukeistas su iš senos nuotraukos žvelgiančio tremtinio veidu, reikia nemažai padirbėti. Juk tai – žemos kokybės, neryškios fotografijos", – pasakojo jis.

I.Dovydaičiui teko bendrauti ir su Pietų Korėjos mokslininkais – jų paprašęs, kad atsiųstų tam tikrus veidų modelius, kurie padės patobulinti programą. Neįprastos instaliacijos autoriai pabrėžė: tremties bylos nėra iš anksto paruošti ruošiniai. Kiekvienam lankytojui byla bus sukuriama individualiai, priklausomai nuo jo pateiktos informacijos apie save. Užtenka, kad į programą įvestame tekste skirtųsi vienas žodis, ir bus sugeneruota visai kita istorija. Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad lankytojas alternatyvioje realybėje vis dėlto nebuvo ištremtas, nes sugebėjo pasislėpti nuo žiaurios lemties. Tačiau nukentėjo jo artimieji.

Tam, kad lankytojo veidas būtų kokybiškai sukeistas su tremtinio veidu, reikia nemažai padirbėti. Juk tai – žemos kokybės, neryškios fotografijos.

Įkvėpė senelių istorija

G.Dovydaitis pastebėjo, kad į instaliaciją galima žvelgti dvejopai. Galbūt ji – paprasčiausias technologinis aparatas, gebantis generuoti istorijas. O gal tai išties magiškas veidrodis?

"Instaliacija iš tikrųjų atrodys mistiškai. Lankytojus pasitiks tik klaviatūra ir ekranas. Parašai porą sakinių – ir štai tau asmeninė byla. Apskritai, pati dirbtinio intelekto sąvoka visuomenėje kol kas yra labai mistifikuota. Juk jo generuojamų milijonų jungčių žmogui suvokti tiesiog neįmanoma, – atkreipė dėmesį pašnekovas. – Kodėl dirbtinis intelektas generuoja būtent tokias istorijas ar bylas? Niekas nežino ir negali tiksliai atsakyti. Tiesa, galima bandyti ieškoti atsakymų tarp tūkstančių jo kodų, tačiau vargu ar ką išsiaiškinsime. Kita vertus, dirbtiniame intelekte iš tikrųjų nėra jokio intelekto, tik mašininis mokymasis. Kai programa mato veidą, ji iš tikrųjų atpažįsta ne veidą, o ten esančius pikselius. Tačiau, kas žino – galbūt mūsų smegenys veikia lygiai taip pat? Gal tik įsivaizduojame, kad sąmoningai viską suprantame, bet neuronų lygmeniu smegenys funkcionuoja mechaniškai?"

Todėl projekto autoriai neabejoja, kad instaliacija lankytojams sukels nemažai klausimų apie jų pačių alternatyvią praeitį.

Kultūros lauke dirbantis G.Dovydaitis džiaugėsi, kad projektą gali vystyti drauge su broliu Ignu. Vaikinai jau seniai svajojo sujungti meną su dirbtiniu intelektu. Išgryninus tremties temą, prie komandos prisijungė ir I.Dovydaičio geras draugas M.Gumbinas.

"Lietuvoje nėra daug dirbtinio intelekto inžinierių, todėl mums labai pasisekė, kad Matas sutiko prisidėti prie tremties istorijų generatoriaus kūrimo", – kolegą gyrė I.Dovydaitis. Broliai taip pat pripažino, kad tremties tema jiems itin artima. Dėl šios priežasties "Istorijų festivalio" projektą jie paskyrė būtent jai.

"Mūsų seneliai – buvę tremtiniai, tad nuo pat vaikystės girdėjome tremties istorijas. Abiejų tapatybėse tai paliko gilų pėdsaką, todėl norėjosi kuo daugiau apie tai šnekėti – tikino G.Dovydaitis. – Manau, kad viešajame diskurse šia tema nekalbama pakankamai, ji yra kiek primiršta, ypač tarp jaunimo. Geru trauminės patirties integracijos pavyzdžiu pavadinčiau holokaustui atminti skirtus projektus. Jų šiandien matome tikrai daug ir įvairių. Esu įsitikinęs, kad nutylima trauminė patirtis kenkia žmonių psichikos gerovei. Todėl nesinori, kad tremčių skauduliai pasimirštų laiko tėkmėje."

Broliui pritarė ir I.Dovydaitis, pastebėjęs, kad lietuviai buvo tremiami į atšiauriausius pasaulio kraštus, tad tėvynainių kapus šiandien aplankyti nelengva. Visa tai irgi "padeda" primiršti temą.

Sugrįžusi nežinomybė

"Mūsų senelis buvo ištremtas į tikrą pasaulio pakraštį – prie Beringo sąsiaurio. Šioje vietovėje išgyvendavo tik vienas iš 200 tremtinių. Tačiau jis sugebėjo sugrįžti į tėvynę. Tremtyje senelis susipažino ir su močiute, Lietuvoje jie apsigyveno kartu, – atskleidė G.Dovydaitis. – Tad tokie yra trys mūsų kuriamo projekto motyvai – panaudoti dirbtinį intelektą, bendradarbiauti ir atlikti moralinę pareigą."

Broliai pasakojo, kad kalbėdamas apie tremtį jų senelis visada išlikdavo optimistiškas. "Man atrodo, kad dėl įgimto optimizmo seneliui ir pavyko visa tai išgyventi. Jei tremtyje jis būtų matęs tik mirtį ir depresiją, namo tikrai nebūtų sugrįžęs. Jis pats pasakojo, kad išgyventi padėjo tik tikėjimas, kad išgyvensi, – šeimos istorija dalijosi G.Dovydaitis. – O sunkumų senelis patyrė išties nemažai. Pavyzdžiui, buvo paliktas naktį miške, kai lauke spaudė 40 laipsnių šaltis. Senelį tris kartus taip pat norėjo nušauti, bet tiesiog nepataikė. Tremtyje sovietai vokiečiams būdingų sušaudymų neorganizuodavo, ginklas buvo naudojamas daug rečiau, ir visai kitomis aplinkybėmis. Žmonės gulage dažniausiai mirdavo nuo šalčio, bado ir nepakeliamo darbo."

Savita istorinė patirtis pasiekė ir M.Gumbiną. Vaikino giminėje nebuvo tremtinių, pašnekovo močiutės vaikystė prabėgo iš arti stebint fronto liniją. "Karo metais močiutės šeima gyveno Kretingoje, prie pačios fronto linijos. Ji nuolatos keitėsi – vieną dieną priekin pajudėdavo rusai, kitą – vokiečiai. Tad visą vaikystę močiutė girdėjo tik šūvių garsus. Tai buvo išties sudėtingas laikotarpis, kurio sukeltus skaudulius mums šiandien sunku suprasti", – teigė jis.

Pertrauktas gyvenimo kelias

Šiais metais "Istorijų festivalis" nagrinėja pertraukto gyvenimo temą. Organizatoriai pastebi, kad netikėtai metų pradžioje kilusi koronaviruso pandemija mūsų kasdienybę ir planus visiškai sujaukė. Jausdami nuolatinį nerimą ir nežinomybę, galime išgyventi bendrystę su tais, kurių gyvenimus pertraukė prasidėjęs karas. O ką mano neįprastos instaliacijos kūrėjai? Ar tikrai galime bent iš dalies suprasti sudėtingus Antrojo pasaulinio karo laikus?

"Iš vienos pusės, atrodo, kad anuometinių išgyvenimų suprasti negalime. Kita vertus, žinau, kad karo laikotarpiu apgultį patiriantis miestas visiškai sustodavo. Niekas negalėdavo iš jo išvykti ar į jį patekti. Miestiečių gyvenimas tarsi sustingdavo. Jie nežinodavo, kas jų laukia, ir kada visa tai baigsis, tik girdėdavo tolimus šūvius. Žinios iš fronto eilinius miestiečius taip pat pasiekdavo retai. Tai kiek primena mūsų patirtą karantiną, – svarstė I.Dovydaitis. – Tik šiandien priešakinėse fronto linijose kaunasi ne kariai, o gydytojai. Žinoma, dabar turime internetą, socialines medijas, todėl gauname nepalyginti daugiau informacijos. Vis dėlto šiandien ką nors suprasi dar sudėtingiau dėl melagingų naujienų ir skirtingų viešosios erdvės formuotojų nuomonių."

Draugui pritarė ir M.Gumbinas: "Manau, kad mus su anais laikais sieja ne išgyvenimai, nes jie skiriasi kaip diena ir naktis. Mus vienija visa apimantis nežinomybės jausmas. Niekas negali pasakyti, kaip mūsų gyvenimas atrodys po metų ar dvejų, kokia bus pandemijos eiga."

G.Dovydaitis prisiminė iš festivalio organizatorių girdėtą istoriją. "Viena karą išgyvenusi žydė pasakojo, kad karantino metu apėmęs jausmas jai buvo jau pažįstamas. Moteriai jis priminė karo laikų izoliaciją. Tad sakyčiau, kad nežinomybė ir izoliacija yra du kertiniai mus siejantys dalykai. Nors šiandien ir turime didesnę prieigą prie informacijos, nežinomybės nemažėja. Dezinformacija ir viešojoje erdvėje vykstantys skirtingų nuomonių karai sukelia visišką chaosą", – situaciją apibūdino vaikinas.

Kas? Instaliacija "Pertraukto gyvenimo istorijos: veidrodis iš amžinojo įšalo. Tremties istorijų generatorius."

Kur? "Kaunas 2022" biure (Laisvės al. 36).

Kada? Spalio 9–10 d. 12–21 val.