Vienatvėje sunkiau (iš)būti komfortiškam nekomforte

Gyvenimo spalvos

Neseniai per nacionalinio transliuotojo radijo laidą išgirdau įdomią frazę: „būti komfortiškoje nekomforto zonoje“. Viena vertus, žodžių junginys atrodo nelogiškas. Juk nekomforto daugelio iš mūsų gyvenimuose ir taip yra gana daug. Kita vertus, nekomfortą jaučiame dažnai – situacija reikalauja, kad prisitaikytume. Tad frazė „būti komfortiškoje nekomforto zonoje“ nebeatrodo tokia nelogiška.

Komfortas – atostogoms, su kasdieniu gyvenimu jis turi mažai bendro. Ir, nors kartais norėtųsi, kad viskas būtų lengviau ir paprasčiau, būtent nekomfortiškose sąlygose ryškėja gyvenimo spalvos.

Juoda ir balta

Kiek šių spalvų, jų tonų ir pustonių kiekvienas iš mūsų regime, jaučiame, patiriame, priklauso nuo daugelio dalykų. Juodą, baltą ir šių spalvų kontrastą kažkuriame savo gyvenimo etape esame patyrę ir išjautę daugelis. Šiame kontraste geriausiai atskleidžia tai, kas gyvenime yra fundamentalu, svarbu, reikšminga.

Jei reikėtų išskirti vieną patį svarbiausią dalyką, nuskambės banaliai, bet gyvenime svarbiausia yra gyventi. Ne kelti sau tikslus, fiksuoti rezultatus ir bėgti, bėgti, bėgti, o nebijoti ir leisti sau gyventi. Tai labai sunku, tam reikia stiprybės, nes gyvenimas nėra nei labai gražus, nei labai geras, patogus, komfortiškas ar paprastas. Jis – tikras.

G. Česonio nuotr.

Dirgiklis

Jo tikrumas išryškėja naujausioje fotografijos klasiko, vieno svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, vertinamo dėl savo didžiulės įtakos šalies fotomeno raidai, Aleksandro Macijausko parodoje „Gyventi“ (kuratorius – Gintaras Česonis, ekspozicijos architektas – Donatas Stankevičius), kurioje eksponuojami kūriniai iš 1977–1984 m. kurto fotografijų ciklo „Veterinarijos klinikos“.

Prieš keturis dešimtmečius A. Macijausko sukurta fotografijų serija veikia kaip dirgiklis, atidengdama tai, ko norėtume nematyti, nežinoti, kad taip buvo.

Jei reikėtų išskirti vieną patį svarbiausią dalyką, nuskambės banaliai, bet gyvenime svarbiausia yra gyventi.

Iš nesenos patirties galiu pasakyti, kad veterinarijos klinikose verda toks pat intensyvus darbas (gyvenimas) kaip ir, pavyzdžiui, ligoninių skubiosios pagalbos skyriuose: keturkojai pacientai keičia vieni kitus, gydytojai, kad pakeltų neretai dvylika valandų (ar net ilgiau) trunkančią pamainą, geria energinius gėrimus, pertraukėlei neturi nė penkių minučių. Ir nors požiūris į gyvūnus, jų priežiūrą, jiems suteikiama pagalba šiandien yra geresnė, sustoti nereikėtų. Pasiekta daug, bet ne viskas, kad brangių ir mylimų gyvūnų, suteikiančių begalinį džiaugsmą ir tampančių sielos draugais, teisės būtų saugomos ir ginamos, kad jie turėtų tokį gyvenimą, kokio yra verti.

A. Macijausko fotografijose daugelis vaizdų kelia ne itin malonių emocijų. Veterinarijos gydytojo ir gyvūno santykis fotografijose nėra švelnus, gyvūnas nesaugomas nuo dar didesnio streso, kurio jis ir taip nemažai patiria atsidūręs veterinaro kabinete. Spėju, labai didelė dalis procedūrų tuo laikotarpiu, kai buvo kuriama serija „Gyventi“, buvo atliekama be nuskausminimo, ką jau kalbėti apie bendrąją nejautrą. Gyvūno kančia buvo suvokiama kaip normalus dalykas.

A. Macijausko nuotr.

Jautrumo blyksniai

Tačiau ne viskas fotomenininko kadruose glumina, kelia negatyvių emocijų. Žmogaus ir jo šeimininko santykį A. Macijauskas atskleidžia itin subtiliai: tarsi atsitiktinai, nesureikšmindamas ir neakcentuodamas akimirkos, užfiksuoja jautrų ožkytės ir jos šeimininkės akimirką, gyvūną apžiūrinti veterinarijos gydytojui, ar rūpestingas gydytojos rankas, suteikiančias šilumą ir rūpestį jūrų kiaulytei. Ypatinga yra ir fotomenininko užfiksuota veršelio gimimo akimirka, kuria perteikiamas gimimo stebuklas.

Yra balta, yra ir juoda. Tarp jų – puokštė įvairiausių spalvų, kurias kuria gyvenimas. Norėtųsi, kad tų spalvotų akimirkų gyventi visiems sutvėrimams būtų kuo daugiau, o ištinkantys juodos ir baltos spalvų kontrastai skatintų keisti(s), mokytų jautrumo ir empatijos. (Iš)būti komfortiškai ne komforte paprasčiau, kai esame ne vieni.