Naujoji humanitarinių mokslų daktarės, senosios lietuvių literatūros tyrinėtojos, 2008-aisiais debiutavusios su apysaka "Akmeniniai Avondalio namai", knyga – ne lengvas pasiskaitymas. Siužetas pinamas iš dviejų lietuvių tautai svarbių, skirtingai tragiškiems reiškiniams – savanoriškai emigracijai ir sovietmečio trėmimams atstovaujančių žmonių likimų, nagrinėjamos sudėtingų motinos ir dukters ryšių, susvetimėjimo, tapatybės paieškos, mirties ir gyvenimo materialumo temos.

Kodų knygoje ne vienas – pradedant pačiu vietovardžio pavadinimu Azuritija – iš konkrečias vietoves simbolizuojančių pirmųjų raidžių sudarytos šalies ir antruoju pavadinimo žodžiu "kardinolai".

Apie ką tik išleistą knygą ir brandinamą naują, emigracijos patirtį – pokalbis su rašytoja J.Žąsinaite.

– Nuo jūsų literatūrinio debiuto praėjo veik dešimt metų. Pirmosios būta apysakos, dabar – romanas. Kaip per šį laiką pasikeitė rašytoja Jurga Žąsinaitė?

– Sudėtinga vertinti savo kūrybinį kelią. Gal pradžioje į jį leistasi daugiau kaip į avantiūrą, vėliau žingsniuota atsakingiau, lėčiau. Pirmąjį kūrinį – apysaką "Akmeniniai Avondalio namai" parašiau gana greitai, vos per kelis mėnesius. Tuomet gyvenau toli nuo Lietuvos. Rankraštį nusiunčiau "Gimtojo žodžio" leidyklai, kuri išsyk sutiko išleisti knygą. Parėmus Kultūros ministerijai, knyga pasirodė 2008 m. Taigi pirmasis kūrinys atėjo lengvai, tačiau, man viešint svečiuose kraštuose, skaitytojams deramai nebuvo pristatytas. Tik po metų kraštietis rašytojas Rimantas Vanagas, talkininkaujant Anykščių bibliotekai, surengė "Akmeninių Avondalio namų" sutiktuves gimtajame mieste. Kaip tik tais metais įstojau į Vilniaus universiteto filologijos doktorantūrą. Ėmiausi tirti Gardino – vieno svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centrų XVIII a. antroje pusėje – kultūrinį gyvenimą. Prasidėjo kelionės po Varšuvos, Minsko, Gardino bibliotekas, archyvus. Tuo pat metu rašiau ir "Azuritijos kardinolus", buvau pasiryžusi per pusmetį užbaigti. Užtrukau dešimtmetį. Matyt, todėl, kad vidinis cenzorius, nepaisydamas mano gerų ketinimų, ėmė ir pasikeitė, pradėjo kelti greitai neįvykdomus reikalavimus.

– Kas apskritai lėmė, kad iš senosios literatūros skaitytojos, tyrinėtojos tapote jos kūrėja?

– Galbūt pirmiau reikėtų atsakyti, ar anksčiau pradėjau tyrinėti, ar kurti. Tik bėda, kad panašių atsakymų paieškos klaidina ir susuka galvą lygiai taip pat, kaip neatsakomas klausimas: kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Pakartosiu tai, ką yra sakę mano garbūs mokytojai, – mokslas ir kūryba yra neatsiejami, vienas kitą papildo. Tiek rašant mokslinį, tiek grožinį tekstą būtinas (ar bent jau pageidautintas) kūrybiškumas, intelektas, drąsa, valia. Prisimenu savo disertacijos vadovės, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės samprotavimus apie kūrybą ir kūrybiškumą. Ji teigė, kad kūryba gali vykti tiek per mokslą, tiek per meną. Tai, anot jos, abu kūrybiški procesai, tik jiems pasitelkiamos skirtingos technikos. Pritarčiau tokiai nuomonei.

– Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas? Ilgai brandinate idėjas, užsirašote padrikas mintis ant atsitiktinių lapų, vėliau iš jų veriate pasakojimą? Ar esate iš tų kūrėjų, kurie kuria laikydamiesi ritualų, iš anksto užsibrėždami tikslus?

– Esu lėtaraštė. Mano mintys labai nenoriai apsigyvena žodžiuose. Ypač lėtai rašau grožinį tekstą. Veikiausiau kokie rašymo proceso analitikai diagnozuotų rašymo negalią, gal ir gydymą skirtų, rekomenduodami vieną iš modernių strategijų šiam sutrikimui įveikti. Išties egzistuoja įvairios rašymo technikos, pavyzdžiui, idėjų srautas (angl. "brainstorm"), kai nedarant atrankos užrašomos visos pasirinkta tema į galvą ateinančios mintys, asociacijos, be jokios struktūros, atsitiktine eilės tvarka, arba grafinis tinklas – pasirinktos temos grafinis tinklas, kai popieriaus lapo viduryje parašius temos pavadinimą, aplink pažymima viskas, kas su ta tema susiję. Žinau, kad kai kas praktikuoja rašymą be sustojimo (angl. "non stop writing") – rašoma 10–15 min. nepakeliant rankos nuo lapo, atsisakius vidinės kontrolės, kritinio jausmo. Esu išbandžiusi šias technikas, tačiau nė viena mano rašymo nepaspartino. Beje, rašyti galiu bet kur – skaitykloje, lėktuve, ligoninėje, namuose. Geriausias laikas – ankstyvas rytas. Anksčiau įdomesnes mintis užsirašydavau ant įvairiausių po ranka pasitaikydavusių lapukų, čekių, vizitinių kortelių, tačiau po kurio laiko tų užrašų neberasdavau arba jie man nebepatikdavo. Taigi daugiau taip minčių nebegaudau, leidžiu joms ateiti savu laiku, įsikūnyti į tinkamus žodžius.

– Esate senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Kiek ši profesinė veikla daro įtaką jūsų kūrybai?

Sovietmetis sudarė natūralias sąlygas formuotis išmokto bejėgiškumo sindromui. Tokia yra ir pagrindinė romano veikėja Pelagija.

– Prieš keletą metų nemažai mano tekstų (publicistinių, eseistinių, grožinių) publikavo kultūros savaitraštis "Šiaurės Atėnai". Tuomečio leidinio vyriausioji redaktorė Jūratė Visockaitė sykį išsitarė, kad mano tekstai labai sodrūs ir barokiški. Iš tiesų simpatizuoju Baroko kultūrai. Dar studijuodama filologijos krypties magistrantūroje pasirinkau tirti lietuvių didaktinės prozos ištakas, vadinamąją LDK saulėlydžio literatūrą. Analizavau, kaip XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais keitėsi, racionalėjo prieš tai klestėjusiai Baroko epochai būdinga teatrališkoji sąmoningumo struktūra, kaip ji prarado intensyvumą veikiant Apšvietos idėjoms. Mano moksliniam darbui vadovavo entuziastingas kultūros istorijos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto docentas Darius Kuolys, jo paakinta vėliau ėmiausi tirti kultūrinį XVIII a. Gardino gyvenimą.

Senosios lietuvių literatūros tyrimai išmokė didelio atidumo detalėms, paraštėse likusiems įrašams, elipsėms, šalutinėms žodžio reikšmėms, atsakymų neturintiems klausimams. Manau, kad kuriant toks atidumas taip pat yra svarbus.

– Kurio iš gausaus būrio šiuolaikinių lietuvių autorių – tiek prozos, poezijos, gal net publicistikos – kūryba jums yra svarbi (sekate naujausius kūrinius, pasisakymus)?

– Vieno kurio autoriaus tikrai negalėčiau išskirti. Įdomūs, apmąstytini Giedros Radvilavičiūtės, Valdo Papievio, Rolando Rastausko, Undinės Radzevičiūtės, Danutės Kalinauskaitės, Giedrės Kazlauskaitės tekstai. Žaviuosi rašytojos Gintarės Adomaitytės publicistika, eseistika, jos tiesiu niekam nenorinčiu įsiteikti ar įkąsti žodžiu. Džiugina kraštiečio Rimanto Vanago neblėstantis užsidegimas ieškoti "mažųjų didžiųjų anykštėnų", įtaigiai aprašyti jų išskirtines gyvenimo istorijas.

Neklausiate, kokius nelietuvių autorių tekstus laikau svarbiais. Šis sąrašas būtų kiek ilgesnis. Šiuokart įvardysiu tik du, juos beveik visada su savimi nešiojuosi: anglų rašytojo, kritiko, religinio mąstytojo Clivo Stapleso Lewiso "Kipšo laiškus" ir XVIII a. žydų filosofo, puikaus talmudisto ir sykiu aštraus Talmudo kritiko Saliamono Maimono (gimusio netoli Gardino) "Gyvenimo istoriją".

– Grįžkime prie naujausios jūsų knygos, kurios pradžių pradžia radosi net ne Lietuvoje? Kaip gimė "Azuritijos kardinolų" siužetas, temos?

– "Azuritijos kardinolus" pradėjau rašyti dar gyvendama mažame Veksfordo miestelyje, glūdinčiame prie didelį ežerą primenančios Airijos jūros. Stebėjau savo žemiečių svečiame krašte gyvenimus ir norėjau daug ką išsiaiškinti: kas sieja ir skiria tremtinį ir emigrantą, kodėl atsidūrus svetur neigiama sava kultūrinė tapatybė, ar 1990-ieji, siūlę naujas galimybes ir viltis, padėjo susiformuoti, subręsti naujai asmenybei. Man įstrigo poeto, publicisto, garsaus sovietmečio laikų disidento Tomo Venclovos išsakyta mintis, kad atėjimas iš sovietmečio aiškiai parodė, jog ateinama ne iš aristokratiškos, bet iš valstietiškos kultūros. Šią ištarą, manau, privalu įvertinti, apmąstyti. Mano galva, lietuvių literatūroje per menkai reflektuojamas tas lūžio įveikimas arba neįveikimas einant iš sovietmečio į nepriklausomą Lietuvą. Po 1990-ųjų laukta naujo, savo pasaulėžiūrą iš esmės pakeitusio žmogaus, tačiau taip greitai jis nepasikeitė, atėjo slegiamas tų pačių baimių, abejonių, nepasitikėjimo savimi. Sovietmetis sudarė natūralias sąlygas formuotis išmokto bejėgiškumo sindromui, drastiškai menko žmonių atsparumas ir gebėjimas įveikti visuomeninių pokyčių keliamus iššūkius. Tokia yra ir pagrindinė romano veikėja Pelagija – negalinti užmiršti savaitinių darželių, vaikiškos, niūriomis daugiabučio sienomis gąsdinančios vienatvės, iširusios šeimos, motinos nemeilės. Nuoskaudos slegia ir išvykus į kitą kraštą, ir ten ji į daug ką žiūri nemylinčio, įtaraus žmogaus akimis. Jos vertės yra nulemtos praeities, kuri nesiūlo jokių atspirčių. Štai kodėl Pelagijos gyvenime atsiranda Sibė – iš tremties (gūdaus Sibiro) negrįžusi jos krikštamotė. Pelagija gyvos Sibės nėra mačiusi, tik žino, kad jos vardas (neradus kitos krikštamotės) buvo įrašytas į krikšto liudijimą. Sibės praeitis tikresnė už Pelagijos praeitį, būtent į ją sunkiomis akimirkomis ir grįžtama.

Savo šaknų, kultūros svarba romane aktualizuojama per skirtingų veikėjų patirtis, išgyvenimus. Kaip tik todėl kūrinyje atsiranda dvi siužetinės linijos: Pelagijos išeiviškas gyvenimas ir Sibės istorija. Mane ypač domino šių nelygiaverčių patirčių galimos sąsajos, dukters, gimdytojos, krikštamotės tarpusavio santykiai. Svarbi ir vienatvės tema, vienišos moters tapatybės paieškos, kaltės motyvas, tapatinamas su sugrįžimu į namus ir į patį save.

– Neseniai poetė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, pristatydama savo naująjį eilių romaną, prisipažino, kad trumpą emigracijos laikotarpį ištvėrė tik laikydamasi minties, jog kaupia patirtį, kurią pavers literatūros kūriniu. Ar daug jūsų asmeninės patirties virto romano herojės patirtimi?

– Man artima nuostata, kurią dar prancūzų filosofas, kultūrologas, semiotikas Rolandas Barthesas plėtojo savo garsiame straipsnyje "Autoriaus mirtis". R.Barthesas buvo įsitikinęs, kad autoriaus nedera laikyti savo kūrinio priešistore. Autorius yra tik rašantysis, skriptorius, savitai jungiantis skirtingus kultūrinius elementus, svetimas patirtis. Mano asmeninės patirties pagindinės veikėjos išgyvenimuose, nuotykiuose yra mažai. Tačiau kai kuriems skaitytojams, jau spėjusiems perplaukti "Azuritijos" vandenis, pasirodė, kad autorė slapstosi už gudriai sukurtų kaukių. Ką gi, sėkmės jos ieškant.

– Pastaruoju metu išleistas lietuvių autorių knygas apie emigraciją galėtume surinkti į ilgoką lentyną. Kaip paaiškintumėte fenomeną, kad gyvenimo svetur patirtis įkvepia rašyti? Gal kai kam ši patirtis suteikia drąsos prabilti viešai, išlaisvina nuo baimių pasakyti garsiai savo nuomonę ir emocijas?

– Nemanau, kad gyvenimas svetur išbudina kūrybines galias. Tai tik viena iš patirčių, tam tikras išbandymas. Neabejoju, kad dauguma autorių, rašiusių emigracijoje, kurtų ir gimtinėje. Tiesa, išvykus į kitą kraštą, plečiasi akiratis, keičiasi žiūros perspektyvos, vertinimo kriterijai. Tai daro įtaką ir rašomiems tekstams.

– Ilgai gyvenant svetur, bendraujant svetima kalba, kyla pavojus autoriaus kalbai. Jūsų tekstas kontrastuoja su ne vienos tokios iš/po emigracijos kilusios knygos kalba. Daugiasluoksnis "Azuritijos kardinolų" tekstas – nuo pat sumaniai užšifruoto pavadinimo – išdėstytas metaforomis, intertekstų prisodrinta kalba. Kas šios kalbos šaltinis?

– Vis dar pasitikiu sena, postmoderniais laikais, matyt, nebeaktualia tiesa, kad literatūra – žodžio menas, ir, pasak rašytojo Romualdo Lankausko, vienas iš sudėtingiausių pasaulyje. Kalbai savo kūriniuose skiriu ypatingą dėmesį. Kiekvienam judesiui, jausmui, emocijai ieškau tinkamiausio įvardijimo. Mano supratimu, literatūra, kaip ir dailė, fotografija, muzika, turi fiksuoti niuansus, atspalvius. Kalba disponuoja ypatingomis galiomis, tik reikia norėti ir gebėti jomis naudotis. Kaip jau minėjau pradžioje, mano mintis bet kokio žodžio formai retai paklūsta, todėl jai tinkamos "buveinės" prisieina ieškoti ilgai. Dažnai pasitelkiu mane auginusios močiutės vaizdingus posakius, kadaise dar dialektologinių praktikų metu surinktas mintis. Gelbsti ir skaitytos knygos. Apskritai grožinis kūrinys mane dažniausiai sužavi ne siužetu, problematika, bet kalba. Tarkime, žinomo rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romaną "Telūrija" skaičiau vien dėl originalių kalbinių eksperimentų. Yra ko pasimokyti iš populiaraus anglų romanisto Johno Fowleso kūrybos. Kaip pastebi literatūros tyrinėtoja Dalia Satkauskytė, J.Fowleso romanuose ("Kolekcionierius", "Vikšras") veikėjų kalba yra polifoninė, kiekvienas iš jų pasirodo su savu idiolektu, atskleidžiančiu jo socialinę kilmę, patirtį, išsilavinimą. Itin svarbus tyrinėtojos pastebėjimas, kad J.Fowleso kūrinių pasakotojas neprimeta veikėjams savo kalbinių įgūdžių, nuo kurių kenčia didelė dalis šiuolaikinės lietuvių prozos.

– Romane stiprūs religiniai motyvai, ką tikėjimas reiškia jums?

– Per vieną susitikimą su studentais išgirdau tokį savo kūrinio apibūdinimą: "Azuritijos kardinolai" – romanas apie nemeilę ir netikėjimą, ir kaip sunku su tuo gyventi." Tikriausiai sutikčiau. Vis dėlto dar reikėtų pridurti, kad itin svarbios pastangos nemeilę ir netikėjimą paversti meile ir tikėjimu. Man pačiai šios pastangos yra pačios reikšmingiausios. Įsiminė prieš keletą metų Lietuvoje viešėjusio apaštalinio nuncijaus Luigi Bonazzi išsakytos mintys apie tikėjimą. L.Bonazzi tikėjimą prilygino durų atvėrimui. Tikėjimas, anot jo, yra žmogaus laukiantis momentas, malonė.

– Kas yra žmonės, kuriems skirta knyga? Kokios sulaukėte "Azuritijoje" gyvenančių skaitytojų reakcijos?

– Tiesą sakant, rašydama visai negalvojau, kokios lyties, tautybės, išsilavinimo, kokių pažiūrų skaitytojui gali ar turi būti įdomi mano knyga. Jokios tikslinės auditorijos šis kūrinys neturi. Pasikliauju idealiąja eiga – kai ne knyga skaitytoją suranda, bet jis ją.

"Azuritijos kardinolai" pasirodė vos prieš porą mėnesių, tačiau romaną įvertinusiųjų jau yra nemažai. Kol kas džiugina išties pozityvūs atsiliepimai. Na, o Azuritijoje gyvenančių skaitytojų jau esu pakviesta knygą pristatyti ir jiems.

– Apie ką ir kokia bus trečioji knyga?

– Vengiu kalbėti apie tai, kas dar nepadaryta, ką gali sustabdyti apmaudūs netikėtumai. Vis dėlto išsitarsiu – vėl grįžtu prie XVIII a. Gardino, prie Antano Tyzenhauzo įrašų Gardino palimpseste, prie XVIII a. LDK kultūrinės energetikos daugiabalsiškumo.

Kas? J.Žąsinaitės knygos „Azuritijos kardinolai“ pristatymas.

Kur? Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13, Kaunas)

Kada? Gegužės 9 d. 17 val.