Smūgis paplitusiam įsitikinimui

K.Gudmonaitė stebina su kiekvienu nauju spektakliu. Drąsa, profesionalumu, originalia interpretacija, atvirumu, aktualumu, minties branda ir didele pagarba savajam "aš". Kurdama režisierė nesistengia atstovauti kuriai nors pasaulėžiūros ar teatro tradicijai, nesiekia būti niekuo kitu, išskyrus savimi. Tai vienas svarbiausių jos darbų skiriamųjų bruožų, padedančių įsitikinti, kad buvimas savimi yra raktas į kūrybinę sėkmę, ir leidžia naujai premjerai tapti vis kitokiai.

Savo kūrybiniais principais K.Gudmonaitė jau natūraliai sulaužo visus visuotinius įsitikinimus apie moterų režisierių kuriamų spektaklių savybes ar net vertę. "Režisierė moteris, ar ne?" – šį klausimą (ar greičiau pasitikslinimą) ne sykį tenka nugirsti žiūrovų pokalbiuose pertraukos metu ar stovint eilėje prie rūbinės. Ir iš tikrųjų, jeigu iš anksto nežinotum, kad spektaklį statė režisierė moteris (dar gi jauna, graži ir protinga!), gali būti ir keblu atspėti šį faktą.

Kad ir kokią dramaturgiją rinktųsi – klasiką ar šių dienų autorius – režisierės spektakliuose dėmesio centre atsiduria jaunas žmogus, sunkiai randantis išėjimą egzistuojančių mąstymo ir elgesio stereotipų ir madų, tradicijų priekaištų ir patarimų, įvairiausių laimingesnio gyvenimo teorijų, religinės išminties ir gyvenimo tikrovės prieštarų gausybės labirintuose. Veikėjai bando įminti neįmenamą mįslę – būties prasmę, kuri galėtų leisti išvysti tikrąją tiesą, kokiam reikėtų būti ir kaip geriau nesielgti. Ne išimtis ir "Panika".

Prieš keletą metų Kaune K.Gudmonaitė pristatė spektaklį "Keturi", kuriame gyvenimo prasmės apraiškų ieškojo treninguoti vyrukai (forsai, marozai, gezai ar dar kitaip vadinami). Trys draugai susitinka linksmai praleisti laisvalaikį ir pakalbėti apie tuos dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio nebūdingi tokios charakteristikos vyrams. Kalbasi jie apie budizmo tiesas, apie tai, kiek iš tiesų yra realus šis pasaulis, ar įmanoma žmogui patekti ten, kur jis visada jaustųsi laimingas, ir kitomis visai nebanaliomis temomis. Kuriasi natūraliai juokingos ir absurdiškos situacijos, galiausiai nuvedančios prie ne visai linksmų išvadų.

Trys vyrų tipai

"Panikoje" taip pat susitinka trys draugai. Tik šį sykį jie nevilki treningais, nemėgsta tupinėti ir tarp pirštų mėtyti peteliške vadinamo peilio. Vienas jų – grafikos dizaineris, kitas – žurnalistas, trečias dirba inžinieriumi. Bet ne tai svarbu. Kur kas svarbiau tai, kad abejuose spektakliuose vyriški veikėjai išgyvena tas pačias vidines krizes ir neranda sėkmingo jų sprendimo būdo. Galbūt jis ir neegzistuoja? O gal jie tiesiog bėga nuo savęs? Pasinerdami į įvairias veiklas, ar tai būtų meditacija, psichoterapija, knygų skaitymas, darboholizmas, nesibaigiantys vakarėliai ar intensyvios treniruotės sporto salėje.

Spektakliuose "Keturi" ir "Panika" vaidina tie patys du aktoriai Mantas Zemleckas ir Gytis Laskovas. Stebina tai, kad jų veikėjai čia visiškai kitokie. Tiesiog neįtikėtina, kaip tie patys aktoriai gali būti tokie skirtingi net ir fiziškai.

M.Zemlecko Maksas – stilingame bute gyvenantis grafikos dizaineris, aktyviai besidomintis Rytų filosofija, budizmu, meditacija ir psichoterapija. Tai savimi pasitikintis, orus, ramus, giliai mąstantis, kūrybingas, regis, savąjį gyvenimo tikslą atradęs jaunas vyras, galintis didžiuotis savo vidine harmonija, patraukliu ištreniruotu kūnu ir nebanaliu gyvenimo būdu. Tai vyriškumo standartus laužantis individualistas.

Stebėdamas personažus matai save ir visai negalvoji apie jų ir savo lytį.

G.Laskovo Leo – inžinierius nuobodyla. Aplinkos verčiamas įsisprausti į visuomenėje egzistuojančių "tikro" vyro stereotipų rėmus. Jis neišsiskiria niekuo – nei aprangos stiliumi, kūno sudėjimu, nei elgesiu ir pasaulėžiūra. Tarsi jis to net sąmoningai siekia. Jis lyg būtų vaikas suaugusio vyro kūne – drausmingas, neprieštaraujantis, baikštus, normalus berniukas, kažkur pasąmonės rūsiuose įkalinęs savo tikrąją tapatybę.

Į kelionę vyriškumo sampratos vingiais įsitraukia ir aktorius Vaidas Maršalka, kuriantis trečią vyrų tipą. Jo veikėjas Jonis – žurnalistas, autorinės TV laidos vedėjas, Makso brolis. Priešingai nei pastarasis, jis nemėgsta ilgai užsibūti vienumoje ir vienu metu telefonu kalbasi su keliais pašnekovais. Galima sakyti, tipiškas ekstravertas. Apie V.Maršalkos veikėją būtų galima pasakyti "tobulybė".

Drąsus, charizmatiškas, įtikinantis bet kuria idėja, neabejojantis savo galimybėmis, visur dalyvaujantis, lyderio savybių kupinas, madingas jaunas vyras. Tiksliau, daugumos moterų vyro idealas. V.Maršalka puikiai jaučia savo vaidmenį, kiekvienoje scenoje atveria vis kitą Jonio savybę, formuojančią jo tobulumo aurą. Ir visiškai pribloškis antroje dalyje nusimetęs visus drabužius, taip pat ir apatinius, įtikindamas ir savo ištreniruoto kūno patrauklumu.

Ta pati gyvenimo krizė

Aktoriai kuria kasdienybėje lengvai atpažįstamus tipažus. Visų trijų tipų vyrus identifikuoti itin lengva ir stebint veiksmą negali nusikratyti turima patirtimi, kaip šie vyrai atrodo iš pirmo žvilgsnio ir kokie jų likimai yra artimiau juos pažinus. O dažnai po išorinėmis kaukėmis slepiasi visai kitas pasaulis. Taip nutinka ir spektaklyje, kai sąvokos "drąsa" ir "baimė", "tobulumas" ir "nuobodumas" apsiverčia aukštyn kojomis. Spektaklio pradžioje buvę aiškūs Makso, Leo ir Jonio portretai pradeda eižėti, trupėti, šios nuotrupos maišosi, sulipdamos į naujus paveikslus.

Leo virsta patraukliu ir įdomiu, Maksas, pasirodo, nėra tokios stiprios dvasios ir laimingo gyvenimo pavyzdys, o jo brolio Jonio entuziazmas nėra nepažeidžiama duotybė. Leo neįspėjęs naktį atvyksta pas Maksą prašydamas draugo pagalbos – mergina inicijuoja skyrybas, bet dar suteikia šansą, jeigu šis permąstys savąjį gyvenimą. Maksas ima taikyti psichoterapiją, norėdamas draugui pagelbėti, tačiau ima ryškėti netikėta tiesa. Tai, kad jam pačiam psichologinė pagalba reikalinga kur kas labiau. Jį kamuoja depresija ir panikos priepuoliai. Jonis, vis užsukdamas į brolio namus, taip pat čia ieško dvasinės ramybės ir atspirties taško. Bičiulius suvienija ta pati gyvenimo krizė.

Spektaklis įrodo, kad nėra didelio skirtumo tarp vyrus ir moteris ištinkančių psichologinių ir socialinių problemų. Stebėdamas personažus matai save ir visai negalvoji apie jų ir savo lytį. "Prisijaukinkite nerimą ir mėgaukitės gyvenimu", – pataria Dale'as Carnegie knygoje "Būk lyderis". "Įsivaizduokite, kaip palengvės sėkmės siekimas gyvenime, jei visą laiką manysite, kad pasaulis nori padėti jums ir teikia vis naujų galimybių", – siūlo Jackas Canfield knygoje "Sėkmės principai". Labai šaunūs ir teisingi patarimai, kaip ir kitose sėkmės teorijų knygose, tačiau nepriklausomai nuo jų skaitytojų amžiaus, lyties, tautybės, išsilavinimo ir dedamų pastangų, jie dažnai lieka abstrakčiomis frazėmis. Nenugalimą pasąmonės drakoną ilgam užmigdyti yra sunku.

Kam turėtų patikti "Panika"? Visiems. Ir tiems, kurie nenori pripažinti, kad patiria nerimą, nesėkmę ir vidinę tuštumą. Prajuokinantis, nustebinantis ir labai atviras K.Gudmonaitės ir aktorių darbas stipriai paliečia. Junti, kad kūrėjai dalijasi ir savo asmeninėmis patirtimis. Spektaklis virsta psichoterapijos seansu, kuriame matytus veiksmingus pratimus galima lengvai pakartoti namie. Svarbiausias jų – netapti savo pačių svajonių vagimis, patikėjus iliuzija (ypač – įsijungus feisbuką), sakančia: "Žiūrėk, visi laimingi, narsūs, lydimi sėkmės, tik tau vienam niekaip nepavyksta pakeisti likimo."