Taigi šį kartą, režisierės Loretos Vaskovos spektaklis paaugliams – „Superherojai“.

Į Kauno kamerinį teatrą jaunimas susirinko pasiklausyti svetimų istorijų ir apgalvoti, pergalvoti, spręsti savas problemas. Statyti spektaklį šiai žiūrovų auditorijai – gana nelengvas uždavinys, nes tarp daugelio įvairių spektaklių (bent jau Lietuvoje) tikrai galima pastebėti tokio tipo kūrinių stygių, tačiau režisierė ir aktoriai puikiai įgyvendino šį sumanymą. Tai itin svarbu ir puikiai atliepia jaunimo problemas: didelė dalis jų iš tiesų, susidūrę su gyvenimo galvosūkiais, neranda sprendimų, bijo pranešti suaugusiesiems, baiminasi atsakomybės, o prisidirbęs juk sausas iš balos neišlipsi. Tuomet ir iškyla problema: kur ieškoti pagalbos? Tėvai dažnai neturi laiko arba jų bijomasi, nes draugai gali pasityčioti arba išduoti. Juk paauglystė – vienas sunkiausių gyvenimo tarpsnių su daugybe iššūkių ir savęs paieškų. Tad šis režisierės L. Vaskovos spektaklis „Superherojai“ – lyg paauglystės laikotarpio esencija, kurią aktoriai išdalijo kiekvienam žiūrovui.

Spektaklis sukurtas pagal tikras istorijas, jame randame dokumentikos. Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir režisierė L. Vaskova bendravo su labai skirtingais jaunuoliais, paaugliais.

L. Vaskova – produktyvi režisierė, legendinio režisieriaus Gyčio Padegimo mokinė, neseniai įkūrusi savo vardu pavadintą teatrą Vilniuje. Kūrėjos teigia, kad nė viena istorija nėra vienoda, nes juk ir mes visi esame skirtingi, o spektaklis teisti ar moralizuoti neketina. Menininkių tandemas atveria ir duris, ir langą patiems paaugliams, jų tėvams, mokytojams – suteikia galimybę pasigėrėti spektakliu, galbūt kažkur atrasti dalelę savęs ir geriau suprasti šalia esančius bendraamžius, draugus, vaikus, auklėtinius.

D. Ališausko nuotr.

Dar neprasidėjus spektakliui, susirenka būrelis jaunuolių. Daug triukšmo – visi tokie skirtingi, juokauja, bendrauja, domisi. Negali nesistebėti, matydamas jų susidomėjimą, smalsų laukimą ir nematydamas nė vieno mobiliojo rankose! Ar šį kartą teatras laimi prieš technologijas, kurios atrodė, jau nepalenkiamos ir neaplenkiamos?

Salė prisipildo jaunų žmonių, tėvų, mokytojų... Ir... Šviesos... Muzika – aktoriai išbėga į sceną.

Pats spektaklio veiksmas sukasi apie kelias tikras paauglių istorijas, kurias žiūrovams perteikia jaunimą įkūnijantys trys aktoriai. Išgirsti, perklausai trumpą dokumentinį tikros paaugliui nutikusios istorijos balso įrašą, o aktoriai meistriškai, emocingai, tačiau kartu gana žaismingai suvaidina kiekvieną iš jų.

Ne vienas iš jaunųjų žiūrovų apgalvojo savo ir draugų problemas,  galbūt kam nors šis spektaklis tapo tiesioginiu stimulu, skatinančiu problemas spręsti, keistis, augti.

Visas istorijas sieja kokia nors problema, paaugliui iškylantys gyvenimo sunkumai ar netgi teisiškai nelegaliai vykdyti dalykai. Tarpusavio draugystės aiškinimasis, paaugliškos dramos ir pykčiai, pirmosios meilės ir išdavystės. Istorijos apie nusikaltimus, vaikų namus, policiją ir internatus išties sukrečiančios.

Scenarijus nejučia nukelia į paauglystės laikus ir suaugusiesiems menkas atrodančias didelių dramų problemas. Paauglius spektaklis taip įtraukia, sukelia tiek emocijų, kad dauguma arba žiūri susirūpinę, arba juokiasi, bet nelieka abejingi. Stebint žiūrovų: paauglių, mokytojų, tėvų – reakcijas peršasi išvada, kad spektaklis jiems buvo ne tik įdomus, bet ir naudingas. Neabejoju: ne vienas jaunųjų žiūrovų apgalvojo savo ir draugų problemas, galbūt pajuto, kad jos reikalauja sprendimo, galbūt kam nors šis spektaklis tapo tiesioginiu stimulu ar paskutiniu lašu, skatinančiu problemas spręsti, keistis, augti.

Beveik pačioje pabaigoje, suvaidinę visas istorijas, aktoriai sušunka „Svajonės!“ ir visi herojai papasakoja tai, ko labiausiai trokšta jų širdys, kas nuskamba labai mielai, šviesiai.

Svajos paprastos, kaip ir visų, ko trokštų ir ko niekada nebenorėtų patirti, tačiau jau su išgyventa patirtimi. Aktoriams sušukus „Daina!“, imama repuoti, salė ploja muzikos ritmu, užuolaida nusileidžia. Paaugliai laimingi ir tai suteikia vilties, kad galbūt po šio spektaklio kieno nors gyvenimas pasikeis į gerąją pusę.

D. Ališausko nuotr.

Suintriguoja įdomi spektaklio scenografija. Aktorių kostiumai – spalvoti, tarsi susiūti iš dviejų dalių: jais siekta parodyti daugiau personažų, negu vaidina aktorių, o gal priminti, kad pačiame paauglyje – daugiau asmenybių, nei manome?

Pozityvesnės ar paprastesnės istorijos pasakojamos garsios muzikos ir šviesų fone. Prasidedant negatyvioms, scenos galas apšviečiamas juodai balta spalva: žiūrovui dingsta komforto jausmas, pasijunta atsidūręs nejaukioje atmosferoje. Pabaigoje aktorių sudainuojami populiarios Johno Denverio dainos žodžiai „country road, take me home, to the place, I belong“ palieka šviesų įspūdį. Kiekvienas iš ten buvusių paauglių – ne tik įkūnytieji scenoje, bet ir sėdėjusieji salėje – ieško savęs kasdien, suklumpa ir vėl keliasi, kenčia, mokosi gyventi. Tai matant vakaras suteikė viltį, kad spektaklių, keliančių jaunimo problemas, kurie ne tik įdomūs, malonūs akiai, bet ir pamokantys, matysime daugiau.