Būdama jauna, Aleksandra paliko namus Kaune ir išvažiavo mokyti vaikų į kaimą, kur anuomet labai trūko pedagogų. "Dabar mokytojai žiūri, kokį gaus atlyginimą, o mes tada nekreipėme į tai dėmesio", – apie savo meilę mokytojo profesijai pasakojo Aleksandra. Mokykloje dirbusi 60 metų, su ilgesiu sklaidydama seno nuotraukų albumo puslapius, ji prisiminė, kaip su kolegėmis senjorėmis kasmet susitikdavo prieš rugsėjo 1-ąją. O dabar jau, sako, nelabai ir belikę su kuo susitikti.

– Kas lėmė, kad tapote mokytoja?

– Mylėjau vaikus ir nuo mažų dienų namuose vis vaidindavau mokytoją. Kai mano draugė stojo mokytis į Mokytojų seminariją Kaune, tuo keliu pasukau ir aš. 1949 m. baigiau seminariją ir iš karto pradėjau dirbti. Tada mums leido pasirinkti rajonus, kur norėtume dirbti. Mes su drauge pasirinkome Kaišiadoris – manėme, kas savaitę grįšime traukiniu namo. Tačiau gavau paskyrimą kažin kur Kaišiadorių rajone – į Darsūniškį, o 1951 m. pradėjau dirbti Kauno 14-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje V.Adamkaus gimnazijoje.

– Kokie prisiminimai išlikę iš Darsūniškio mokyklos?

– Į pirmą susitikimą su pradinės mokyklos direktoriumi ir jo žmona svainis mane atvežė motociklu. Mokykloje dirbome trise – direktorius Jurgis Pavalkis, jo žmona Julija ir aš. Tarp kitko, jų anūkas yra gydytojas Dainius Pavalkis, buvęs švietimo ir mokslo ministras. Mokyklos vadovas su žmona mane labai šiltai priėmė. Iš pradžių, kai dar neturėjau kur gyventi, jie priglaudė mane savo namuose, kur kambaryje sustatė lygiagrečiai du suolus – visą mėnesį miegojau tokioje lovoje. Po to Pavalkiai gavo man kambarį kaimynystėje, pas vieną ūkininką. Jie mane, naujai iškeptą 20-metę mokytoją, pirmą kartą atitrūkusią nuo mamos sijono, labai globojo.

Mokykla anuomet dirbo ir šeštadieniais, kai jau galvodavau, kaip po pamokų pasiekti namus. Autobusų labai trūko. Stabdydavau pakeleivingas transporto priemones. Kartą net ir ant tanko teko važiuoti. Ėjau pėsčiomis namo į Kauną, buvau užsirišusi ant galvos skarelę ir persimetusi per petį savo patalynės ryšulį. Temo. Girdžiu, važiuoja tankas. Stabtelėjo. Kareiviai rusiškai klausia: "Babuška, kuda ty idioš?" Prietemoje jie palaikė mane močiute ir paklausė, kur einu, kur gyvenu. Kareiviai pakėlė "babušką" už rankų ir, pasodinę ant tanko, parvežė laimingai namo.

Tekdavo šeštadienį po pamokų ir pėsčiomis įveikti 25 km – pareiti į Šančius, iš Darsūniškio persikėlus per Nemuną. Pernakvodavau pas mamą, o sekmadienį vėl reikėdavo eiti atgal. Atsisveikindamos su mama verkdavome abi.

– Kokiomis sąlygomis dirbote Darsūniškio mokykloje?

– Na, kokios ten dar sąlygos! Jokių valdiškų mokymo priemonių neturėjome – jas gamindavome patys. Neramūs laikai buvo, labai dažnai į mokyklą per pamokas ateidavo stribai – jie juk valdžia anuomet buvo. Kartą atidarė klasės duris, užėjo į vidų stribas su šautuvu. Išsižergė, atstatė šautuvą, bet nieko nesakė. Pasakiau vaikams nekreipti dėmesio, ir vedžiau pamoką toliau. Stribas po kiek laiko išėjo. Gal norėjo pagąsdinti? Juk klasėje mokėsi vietinių partizanų vado, slapyvardžiu Saulė, dukros, kurias visi vadino Saulutėmis. Stribai žinojo, kad beveik iš visų Darsūniškio gyventojų namų buvo išėjusiųjų į mišką vyrų, kuriuos anuomet vadinome ne partizanais, o žaliukais. Baimės buvo nemažai.

– Kaip pradėjote dirbti Kaune?

– 1951 m. Kauno 14-ajai vidurinei vadovavo Marcelijus Žiūraitis, mokytojavo didžiulis mokytojų būrys. Man neįprasta buvo didelės klasės, daug mokinių: po tris pirmas, antras ir trečias klases – po 30 mokinių kiekvienoje. Ir mokyklos pastatų – net penki.

Nė vienam neužsukau ausies, o štai į klasės kampą esu pastačiusi.

Direktorius M.Žiūraitis buvo labai geros širdies. Žinojome, kad priimdavo mokytis represuotų lietuvių vaikus, tai anuomet buvo labai drąsu. Žinoma, jis turėjo vykdyti komunistų partijos politiką – siekti, kad kuo daugiau mokinių stotų į komjaunimą. Jis ir mane kalbino, o kai aš to nepadariau, tik tėviškai pabarė. Direktorius buvo nuostabus žmogus. Beje, jo sūnus Algis Žiūraitis tapo Maskvos operos ir baleto teatro vyr. dirigentu, buvo vedęs garsiąją primadoną Jeleną Obrazcovą.

Atėjusi dirbti buvau jauniausia kolektyve, ir visi mane šiltai priėmė. Pamenu braižybos, piešimo mokiusį Boleslovą Šarūną, kurį mokiniai labai mylėjo ir baigę mokyklą ateidavo aplankyti į namus. Tai buvo labai įdomus, uždaro būdo kolega. Dirbau su juo pionierių stovykloje. Būdavo, pasikiša po pažastimi dėžutę su dažais ir tekinas skuba saulėlydį ar saulėtekį tapyti. Tai jis su mokiniais sudėliojo akmenėlių mozaiką – atrodo, sportininko figūrą ant sienos, prie sporto salės naujajame mokyklos pastate.

14-ojoje vidurinėje dirbo ir poeto Vytauto Mačernio mylimoji Bronė Vildžiūnaitė. Labai iškalbinga, labai protinga moteris. Istoriją dėstė. Būdavo, kai ji atsistoja šnekėti, tai miela klausyti – kaip iš rašto kalbėdavo. Jai nereikėdavo skaityti iš lapo.

– Kokie prisiminimai išlikę apie mokinius?

– Vaikai iš Kauno rajono ateidavo į mokyklą basi. Buvo toks mano mokinys Rimutis, kuris nuolat vėluodavo į pamokas, dažnai būdavo peršalęs, varvančia nosyte. Padovanojau jam nosinytę. Po to jis priėjo prie mano stalo ir, atsirėmęs į jį mažomis rankelėmis, neprašomas pažadėjo: "Aš daugiau nevėluosiu, nes išmokau greitai vaikščioti!" Matot, kokie nuoširdūs pradinių klasių mokinukai!

Vaikai rašydavo į sąsiuvinius plunksnakočiais. Ant kiekvieno mokinio suolo būdavo įdubimai specialiems buteliukams su rašalu pastatyti, bet vaikai vis vien juo apipildavo suolus ir save. Ir net mane yra apipylę – alkūne pastūmė rašalo buteliuką, kuris išsipylė ant mano pirmą kartą apsivilkto melsvo kostiumėlio.

Vaikams labiausiai patikdavo darbelių ir fizinio lavinimo pamokos. Beje, mes fiziškai lavindavomės tik lauke, nes sporto salės nebuvo. Žiemą per pamoką lenktyniaudavome su rogutėmis. Kartais per šalčius fizinio lavinimo pamoką pakeisdavau matematika, kuri daugeliui vaikiukų buvo sunkiai įkandama. Žinoma, tada vaikai raukydavo nosytes, bet susitaikydavo su mano sprendimu.

– Kokių bausmių skirdavote mažiesiems už išdaigas?

– Nė vienam neužsukau ausies, o štai į klasės kampą esu pastačiusi. Ir ne vieną. Nebuvo kažkokių ypatingų išdaigų, o juolab – nusikaltimų. Jeigu vaikas padarydavo per daug klaidų per pamoką, turėdavo po pamokų perrašyti užduotį be klaidų. Būdavo, kad perrašinėdami padarydavo naujų klaidų. Tada vėl rašydavo. Buvau reikli mokytoja. Mano pamokose visad būdavo tylu. Kolegės nedrįsdavo pas mane pamokų metu užeiti, nes žinojo, kad jokių reikalų pamokos metu su manimi negalima spręsti. Gal todėl visus mokyklos pradinių klasių vizitatorius pirmiausia vesdavo į mano klasę.

– Kaip manote, kokių savybių reikia geram mokytojui?

– Pirmiausia, jis turi mylėti vaikus. Tai yra svarbiausia. Jeigu mokytojas myli vaikus, tai mokės jiems atleisti, suprasti jų padarytas klaidas. Mokytoja turi būti mažiesiems mokinukams antroji mama. Jie, mažieji, yra labai smalsūs, nors pirmą kartą į klasę žengia su baime – juk susitinka su svetimais, jiems nepažįstamais žmonėmis. Todėl kartoju – svarbiausia yra mylėti vaikus. Prisimenu, kartą į mokyklą per pertrauką atėjusi mano draugė nusistebėjo koridoriuje vaikų keliamu triukšmu. "Kaip tu gali tai pakęsti? Juk čia tikras beprotnamis!" Aš tada sakiau ir dabar kartoju: tai normalu, taip turi būti, juk jie – vaikai.