Aleksotiškiai – pirmieji prokauniečiai

Minėta knyga gerokai papildo esamas aleksotiškių žinias apie šį, dabar populiarų Kauno mikrorajoną. "Aleksoto istoriją pradėjome nuo tų laikų, kai tirpo ledynai, kai formavosi Lietuvos reljefas, ganėsi mamutų kaimenės. Mat ieškodami žinių apie šį mikrorajoną, 1929 m. "Lietuvos aide" straipsnyje "Mamanto dantys" aptikome informaciją apie Aleksote rastus mamuto dantis. Tai dažniausiai aptinkama mamuto skeleto dalis, nes šių galingo stoto ilgaamžių – iki 130 metų gyvūnų dantys per gyvenimą keitėsi po penkis šešis kartus", – pasakojo O.Jurkša.

Istorikas – buvęs garsaus archeologo akademiko Eugenijaus Jovaišos, kuris teigia, kad mūsų istorija prasidėjo daug anksčiau nei 1009 m., studentas. E.Jovaišos teiginį įrodo ir Marvelės kapinynų kasinėjimų radiniai. Jie patvirtina, kad čia gyventa I–II a. po Kr. Tad senųjų Marvelės gyventojų giminaičiai greičiausiai tapo pirmaisiais prokauniečiais.

Beje, pirmą kartą Aleksotas paminėtas 1408 m. Vytauto Didžiojo privilegijoje Kauno miestui, kurio gyventojams valdovas suteikė teisę kairiajame Nemuno krante, t. y. Aleksote, dirbti iškirstų miškų žemę.

Karališkojo raižytojo indėlis

Ilgainiui Aleksote, prie Nemuno, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, įsikūrė laivų statykla, kurioje dirbo daugybė amatininkų. Čia veikė smuklės, dirbo valtininkai, kėlę žmones į kitą Nemuno pusę. Ties Marvele buvo sielių perrišimo punktas. Ant surištų sielių XVI a. pabaigoje – XVII a. buvo statomos būdos vairininkui ir plukdomoms prekėms sukrauti.

O kaip atrodė Kaunas minėtoje amžių sandūroje, žvelgiant nuo Aleksoto pusės?

Į šį klausimą visai nesunku atsakyti, atidžiai pažiūrėjus į Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio dvaro graverio Tomašo Makovskio maždaug 1600 m. graviūrą. Joje knygos autoriai dešiniajame Nemuno krante pamatė rotušės ir bažnyčių bokštus, kartuves ant Ąžuolų kalno, kitus svarbius to meto objektus. Mus dominančiame kairiajame Nemuno krante, Fredoje, O. Ir K.Jurkšos išvydo užrašą, bylojantį apie anuomet veikusį keltą – keturkampį plaustą iš rąstų. Aleksoto pusėje pastebėjo inkarą išmetusį laivą, į krantą iškeltus bei Nemunu plaukiančius laivus ir iš to padarė įdomias išvadas apie to meto aleksotiškių gyvenimą, amatus, laisvalaikį ir pan.

Dvaro lopšyje – Freda

Anot O. ir K.Jurkšų, Fredos istorijos pradžia reikėtų laikyti ne legendas, o realius įvykius 1500 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis (LDK) Aleksandras Jogailaitis padovanojo savo monetų kalikas, Krokuvos miestiečiui H.Šliagiriui kalną, pievas ir laukus prie Jiesios. Ten monetų kalikas pastatė dvarą, kurį pardavė LDK maršalkai kunigaikščiui Mykolui Glinskiui. Bėgant amžiams, keitėsi Fredos valdytojai, o XVII a. šios vietovės šeimininku tapo aleksotiškiams gerai žinomas Juozapas Godlevskis, supirkęs visas Aleksoto žemes.

Kitas įdomus istorinis momentas, aprašytas knygoje – viena žinomiausių Rusijos imperijoje Kauno ir Užnemunės 1861 m. manifestacija Liublino unijai paminėti. Priminsime, kad dėl 1569 m. vasarą su Lenkija sudarytos unijos iš Lietuvos buvo atimtos didelės teritorijos ir iš dalies apribotas suverenitetas.

Kodėl žegnojosi kazokai

Iškilmės, demonstruojančios caro valdžiai Lietuvos ir Lenkijos valstybių gyvybingumą, turėjo įvykti ant tilto per Nemuną, tarp Kauno ir Užnemunės, ties Aleksotu. Visose bažnyčiose buvo numatytos pamaldos, procesijos, uždarytos parduotuvės ir t.t. Buvo nurodymas vengti provokacijų. Įdomu, kad vienas iš numatytos scenarijuje tvarkos organizatorių buvo J.Godlevskis. Tačiau caro valdžia ėmėsi atsargumo priemonių, bijodama neramumų – išardė pontoninį tiltą per Nemuną, ėmėsi kitų veiksmų.

Minios iš Lietuvos (Kauno) ir Lenkijos (Užnemunės) pusių suklupo abipus didžiosios upės ir giedojo himnus, nors buvo mušamos kazokų. Toks manifestantų elgesys suglumino baudėjus – jie nusiėmė kepures, žegnojosi ir atsitraukė. Tad minios žmonių, sutaisiusios tiltą, susitiko jo viduryje ir giedojo bendras giesmes. Lietuvos pusė mėtė gėles ir vainikus į Lenkiją, Lenkijos pusė – į Lietuvą, o Nemunas sujungė tuos simbolius ir nuplukdė tolyn.

Kur skendo caras?

Prisimenate O. ir K.Jurkšų aprašytą T.Makovskio 1600 m. graviūrą su Kauno panorama? Tai štai joje išraižytas keltas veikė ir XIX a. pirmoje pusėje, tik tai jau buvo ne rąstų, o dviejų laivų pontonas. Kai žiemą upių tėvas Nemunas užšaldavo, žmonės keliaudavo į kitą upės pusę ledu pėsčiomis ar rogėmis. Kartais įlūždavo. Taip atsitiko ir carui Nikolajui I, kuris 1838 m. kovą, keliaudamas į Varšuvą per Kauną, įlūžo Nemune, ties Vytauto bažnyčia. Jį išgelbėjusio miesto sargybinio policmeisterio Lesčinskio caras pasiteiravo, koks pastatas stovi kitame krante? Gelbėtojas paaiškino, kad tai bažnyčia, o caras, dūręs pirštu į Vytauto bažnyčią, patikslino – cerkvė.

Tad du valdovai Vytautas Didysis ir Nikolajus I už išsigelbėjimą iš Nemuno glėbio paaukojo Dievui tą pačią bažnyčią. Skirtumas tas, kad vienas ją pastatė, o kitas pasisavino.

Pirmas modernus tiltas per Nemuną ties Aleksotu buvo pastatytas tik 1861 m.

A.Mapu rašė Aleksote

Pasak knygos autorių, žydai šalia Kauno, Vilijampolėje, pradėjo kurtis XVIII a. pr. Jie kūrėsi miesto pakraščiuose, nes jiems buvo draudžiama tai daryti jo centre dėl konkurencijos prekyboje ir komercijoje. Dėl šios priežasties žydų buvo ir Kauno priemiestyje Aleksote.

Tarp Aleksoto žydų buvo itin turtingų asmenų. Vienas iš jų – Schwartzas, turėjęs Julijanavos kaime, prie Veiverių plento, didžiulį dvarą. Žydai Aleksote turėjo savo kapines, sinagogą, mokyklą, savo garsenybių. Vienas pastarųjų – rašytojas Abraomas Mapu (jo vardu pavadinta viena Senamiesčio gatvelė), mėgęs rašyti medinėje pavėsinėje ant Aleksoto kalno.

Plačiai žinomi ir broliai Hermanas bei Oskaras Minkovskiai, kurių vardu šiais laikais pavadintoje gatvėje prabėgo jų vaikystė. Būtent Oskaras pasauliui įrodė, kad dėl cukrinio diabeto išsivystymo kalta sutrikusi kasos veikla.

Brolių Vailokaičių pėdsakai

Gilių pėdsakų tarpukario Aleksoto istorijoje paliko broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai. Šiandien juos mena medinė Aleksoto bažnytėlė, seniai nebeveikiančio "Maisto" kombinato pastatai, tik nuotraukose išlikę Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmai, kurie savo impozantiška išvaizda tarpukariu galėjo varžytis su Lietuvos banku ar net Prisikėlimo bažnyčia.

Knygos pirmoji dalis baigiama Aleksoto funikulieriaus istorija ir žvilgsniu nuo aukšto Nemuno kranto į miestą, kurio posūniu ilgai buvo vadintas Aleksotas, dabar tapęs vienu iš populiariausių Kauno rajonų. Čia gyvenantys žmonės, ne kartą dalyvavę Aleksoto bendruomenės centro drauge su seniūnija organizuotose įvairių šių rajono vietovių tvarkymo talkose, pažintiniuose žygiuose, dabar galės vieni, be gidų, vien turėdami kišenėje nestorą O. ir K.Jurkšų parašytą istoriją, papildyti savo žinias apie Aleksotą.

Pasak istoriko prof. dr. Valdo Rakučio, ši knyga – tai ne tik tam tikros teritorijos vieneto istorija. Tai ir įdomios čia gyvenusių žmonių, jų aistrų ir darbų, karų ir statybų istorijos, skirtos ir mokinukui, ir universiteto dėstytojui, ir namų šeimininkei – visiems, kuriems Aleksotas nėra vien geografinė sąvoka.

Anot Aleksoto bendruomenės centro pirmininko Zenono Šalnos, bėgant metams istorinės datos ir įvykiai išblėsta, o O ir K.Jurkšų knygoje užfiksuotos svarbiausios šios miesto dalies istorijos datos, žmonės, įvykiai išliks, bus įdomūs ir ateinančioms kartoms.