Vienintelis Kaune

Pamenu, prieš kelerius metus iš laimės spirgėjau sužinojusi apie antrokams skirtą projektą „Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“. Svarsčiau, kad panašūs užsiėmimai galėtų būti organizuojami ikimokyklinukams ir labai nustebau sužinojusi, kad viename Kauno lopšelių-darželių tai vyksta jau ne pirmus metus.

„Esame unikalūs ir išskirtiniai. Atsidūrėme tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje“, – pakvietusi į trumpą ekskursiją, lopšelio-darželio „Vyturėlis“ vadovė Kristina Gadliauskienė džiaugėsi, kad 1987 m. architektės Eugenijos Balaišienės projektuotas, pagal pirminį sumanymą akliesiems ir silpnaregiams vaikams skirtas pastatas atiteko būtent „Vyturėliui“.

Pasitikėjimas: K. Gadliauskienė džiaugėsi, kad plaukimo pamokas lopšelyje-darželyje veda būtent Aušra. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pagal savo parametrus ikimokyklinio ugdymo įstaigoje esantį plaukimo įrenginį reikėtų vadinti sveikatingumo vonia, tačiau mažiesiems tai yra pats mėgstamiausias baseinas, kuriame jie semiasi naujų žinių.

„Galbūt per drąsiai kalbu, bet tikiu, kad čia užaugs nauja mūsų šalies plaukimo žvaigždžių pamaina. Esame labai dėkingi darželio socialiniam partneriui – Kauno plaukimo mokyklai ir jos vadovui Sauliui Binevičiui už puikias sąlygas mūsų darželio mažiesiems jaustis saugiai ir komfortiškai dideliame baseine“, – kalbėjo K. Gadliauskienė, kurios iniciatyva lopšelyje-darželyje pradėtos organizuoti plaukimo pamokos.

Jau bemaž 20 metų šuolių į vandenį ir plaukimo trenere dirbanti Aušra Jurevičienė, olimpinių medalių darželinukams kol kas nekabina. Didžiausias jos noras vaikus supažindinti su vandeniu, jo teikiamais džiaugsmais ir nauda.

„Esu įsitikinusi, kad gebėjimas plaukti yra toks pats svarbus, kaip gebėjimas rašyti ar skaityti, todėl kiekvienas žmogus turi mokėti tai daryti“, – kalbėjo trenerė A. Jurevičienė, pastaruosius kelerius metus per džiaugsmą ir žaidimus mokanti darželinukus plaukimo abėcėlės.

Nori būti plaukike

Prisiminusi patarlę, kad geriau kartą pamatyti nei 100 kartų išgirsti, įsiprašiau į pamoką. Ankstyvą ketvirtadienio rytą koridoriumi vienas paskui kitą baseino link nukrypavo penki darželinukai iš vyresnėlių grupės. Krepšelius su plaukimo reikmenimis berniukai pasidėjo vienoje, mergaitės – kitoje drabužinės pusėje. Nusivilkusi marškinėlius penkerių Rugilė juos persvėrė ant pakabos. Tvarkingai sulankstytas kelnes mergaitė padėjo ant suolelio. Kiek tolėliau koja paspyrė savo basutes.

„Man labai patinka plaukti, o brolis bijo vandens. Kitą antradienį eisiu kartu su mama į didesnį baseiną, nes turėsiu laisvą dieną. Ten jai parodysiu, kiek daug išmokau“, – paklausta, ar apie savo gebėjimus galėtų papasakoti ir man, mažoji mąsliai suraukė kaktą.

Nors ne kartą matė jūrų žvaigždę, plūduriuoti taip kaip ji Rugilė dar nesugeba. Užtai pūsti burbulus vandenyje moka. Tik to esą nepakanka norint tapti čempione.

„Reikia dar mokytis. Užaugus tikrai norėčiau būti plaukike“, – stebėdama, kaip mažoji ant galvos dedasi kepurėlę, neabejojau, kad pirmas žingsnis profesionalios plaukikės karjeros link jau žengtas.

Rugilės bičiulė Žemyna, besiruošdama plaukimo pamokai, susidūrė su šiokiais tokiais keblumais. Pradžioje jai nesisekė nusivilkti palaidinę, paskui suskaudo koją, kurią aštriais nagais įbrėžė katinas, o galiausiai tarp drabužių dingo kepurėlė. Jau buvau besiruošianti padėti darželinukei, tačiau to neprireikė. Beveik su visais iššūkiais penkiametė susitvarkė pati.

„Pažiūrėkite, koks gražus mano maudymukas. Jis iš Ispanijos. O kepurytė su vienaragiu“, – supratusi, kad jos nepavyks užsidėti pačiai, Žemyna nuskubėjo pas trenerę.

Moko ne tik plaukti

Kol vaikai kuitėsi drabužinėje, trenerė Aušra paruošė priemones pamokai. Ant baseino krašto išdėliojo spalvotus žetonus su skaičiais, prie laiptelių pastatė miniatiūrinį Kneipo taką mažų pėdučių masažui, paruošė putplasčio plaukimo makaronus. Pasveikinusi mažuosius plaukikus, rankos mostu Aušra juos pakvietė lipti į baseiną. Tik prieš tai drauge prisiminė, ką reikia daryti, jei į akis patenka vandens, ir kaip sudrausminti draugą, kuris pernelyg smarkiai taškosi.

„Su vaikais visada kalbu tiesiai. Nieko nemeluoju. Sakau, kad bus šlapia, kad praris gurkšnį vandens ir dar draugas aptaškys, bet visa tai moko laikytis atstumo“, – A. Jurevičienė žvelgė į vaikus, augančius sulig kiekvienu užsiėmimu.

Nauda: plaukimo pamokos, anot A. Jurevičienės, duoda kur kas daugiau nei tik gebėjimą laikytis ant vandens. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Rugsėjį pradėję plaukimo pamokas mažieji žino, kaip vandenyje atkartoti plūdurą arba jūrų rožę. Paklausti jie vienbalsiu atsakytų, kad lipti į atvirus vandens telkinius galima tik kartu su suaugusiaisiais, o pripučiamas kamuolys skirtas žaidimui, bet ne plaukimui.

„Užsiėmimų metu vaikams duodu makaroną ir kamuolį. Pastarasis sprūsta iš rankų, vaikai nuo jo krinta į vandenį. Su makaronu viskas kitaip“, – panašios patirtys, anot A. Jurevičienės, plečia akiratį ir padeda geriau pažinti vandens stichiją.

Anksčiau manė, kad po vandeniu negalima klausytis muzikos, dabar darželinukai žino, kad tai netiesa. Tik vis dar sunku suprasti, kodėl ant ausų užsimaukšlinus kepurėlę sunku išgirsti plaukimo trenerės žodžius. Dar jie žino, kad, paspaudus šaltukui, lauko baseinas užsitrauktų leduku. Tada prireiktų ne plaukimo kostiumėlio ir akinukų, o pačiūžų, pirštinių ir močiutės megzto šaliko. Vaikai supranta, kad vanduo yra skaidrus ir ropodamas keliais dugnu trenerės neapgausi, kad plauki paviršiumi.

„Kalbame apie ekologiją, apie vandens užterštumą. Viską pateikiu vaikams suprantamais pavyzdžiais, ir tai veikia“, – plaukimo trenerė vylėsi, kad didžioji dalis jos pateiktos informacijos išliks mažųjų galvose.

Sakau, kad bus šlapia, kad praris gurkšnį vandens ir dar draugas aptaškys, bet visa tai moko laikytis atstumo.

Visapusiška nauda

Plaukimo pamokos, anot Aušros, svarbios ne tik dėl įgūdžių vandenyje. Užsiėmimai ugdo savarankiškumą, kantrybę, suteikia daugiau pasitikėjimo.

„Elementariausias pavyzdys, kaip pakabinti rankšluostį. Patikėkite, vaikams tai ganėtinai sudėtinga užduotis. Kodėl? Neretai dėl laiko stokos, mes, suaugusieji, linkę daugybę darbų padaryti už savo vaikus, todėl jie nežino, kaip pasinaudoti dušu arba kokių daiktų turi būti jų sportiniame krepšyje“, – todėl šį darbą A. Jurevičienė suaugusiųjų prašo atlikti kartu su vaikais.

Kai jie patys dalyvauja kuprinės surinkimo procese, pamokoje jaučiasi kur kas ramiau, o nenumatytais atvejais Aušros lobių skrynelėje visuomet galima rasti atsarginių akinukų, kostiumėlį ir kepurėlę.

„Žinoma, būna ir gudravimo atvejų. Sako, kad neturi kepurėlės ar plaukimo akinukų, nes tie, kuriuos aš turiu, patinka labiau“, – anot trenerės, būna ir kitokių situacijų.

Antai vienas lopšelio-darželio auklėtinis į vandenį nusprendė lipti be kepurėlės.

Trenerės žodžiai, kad vandenyje geriau būti su ja, darželinuko neįtikino. Netiko berniukui ir Aušros turimos kepurėlės su animacinių personažų atvaizdais. Pamaniau, kad tą akimirką būčiau pakėlusi balsą, o Aušra darželinukui parodė, kur bus padėtos kepurėlės, jei šis persigalvotų, o tada plačiai nusišypsojo. Kantrybės ją esą išmokė vaikai. Iš jų Aušra tebesimoko džiaugtis ir smulkmenomis.

Patogu: prieš lipdami į vandenį mažieji plaukikai pasimasažuoja pėdutes. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Mano širdis taip pat dainuoja. Žiūriu į vaikus ir taip gera. Labai ačiū už kokybišką mažų vaikų mokymą plaukti plaukimo mokytojai Aušrai! Mokytojos atsidavimas, stiprios metodinės ir psichologinės žinios, yra „Vyturėlio“ baseino populiarumo priežastis“, – į rankas paėmusi mobilųjį telefoną, lopšelio-darželio direktorė ėmė versti nuotraukų albumą. Antai vienoje nuotraukoje mergaitė su vienaragio kepuraite ant vandens pučia stalo teniso kamuoliuką, o trumpame vaizdo įraše kitas darželinukas rodo, kaip moka laikytis ant vandens.

Sakau, kad bus šlapia, kad praris gurkšnį vandens ir dar draugas aptaškys, bet visa tai moko laikytis atstumo.

Svarbus tėvų vaidmuo

Lopšeliu-darželiu, kuriame jų vaikai susidraugauja su vandeniu, džiaugiasi ir tėvai. Jiems taip pat tenka įvairių iššūkių. Tarkim, kokias šlepetes nupirkti, kad būtų patogu eiti šlapiomis plytelėmis, koks kostiumėlis labiau tinka treniruotėms. Bendravimas su tėvais ir atgalinis ryšys, anot Aušros ir Kristinos, yra labai svarbu. Tik taip ateityje galima pasiekti rezultatų ir rasti atsakymų į tam tikrus klausimus: kodėl vaikas bijo vandens, kodėl jam nepatinka sušlapti veidą.

„Būna tėvų, kurie nori labiau už vaiką. Tuomet geriau padaryti pertrauką ir palaukti“, – A. Jurevičienė pabrėžė, kad prievartos negali būti, todėl ji neįkalbinėja tėvų vesti savo atžalas į plaukimo pamokas, jei kuri nors pusė to nenori. Na, o tų, kurie pasiryžta eiti kartu, laukia gilesni vandenys – kartą per savaitę vyresnieji lopšelio-darželio auklėtiniai vyksta į Kauno plaukimo mokyklos „Vilija“ baseiną.

Aušra džiaugėsi, kad pradėję mokytis plaukti priešmokyklinėse grupėse, nemaža dalis vaikų draugystę su baseinu tęsia ir pradinėse klasėse. Vieni jų pasirenka jau ištyrinėtą baseiną Vilijampolėje, kiti ieško arčiau namų.

„Išties visai nesvarbu kur, svarbiausia, kad jie eis į baseiną“, – A. Jurevičienė skaičiavo, kad iš pastarosios jos turėtos priešmokyklinukų grupės, kurią sudarė dvylika vaikų, toliau plaukti nusprendė net aštuoni.

Ar kuriam nors jų lemta sekti garsiausių šalies sportininkų pėdomis, šuolių į vandenį ir plaukimo trenerė nesiryžo spėlioti. Ateitis priklauso ne tik nuo fizinių duomenų, ne tik nuo talento, bet ir nuo kitų dalykų. Visų pirma – vaiko noro.

„Ikimokyklinio amžiaus vaiko nevertinu. Gal jau nuo šešerių, septynerių metų galima pamatyti, nes yra specifinių dalykų, kaip jis guli ant vandens ir kaip jo klauso pėdutės“, – A. Jurevičienė siūlė neforsuoti įvykių, leisti vaikui susidraugauti su vandeniu ir galiausiai leisti pačiam nuspręsti, ką pasirinkti.