Atradimų keliu

"Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija – aut. past.), į kurią iš Kauno 4-osios vidurinės mokyklos (dabar Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija – aut. past.) mane už rankos atvedė ir pasirinkti menininko kelią paskatino mokytojas Simonas Kacilauskas, baigiau skulptūros specialybę. Vienas mano mokytojų – Eugenijus Banys buvo pašnibždėjęs, kad Kauno dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, aut. past.) bus atidaryta stiklo specialybė. Pagalvojau, kad įvaldyti naują medžiagą būtų įdomu, todėl išvažiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų. Ir kai Kaune, tą pačią vasarą, kada vyko stojamieji, buvo atidaryta stiklo specialybė, į ją įstojome visi – du skulptoriai, du keramikai ir viena freskos-mozaikos specialybės atstovė, kuriems per stojamuosius Vilniuje pritrūko balų", – apie kūrybinio kelio pradžią pasakoja A.Rimkevičius.

Kurdamas vitražus įvairiems architektūros objektams menininkas pasvajodavo apie galimybę savo kūriniais papuošti maldos namus.

Studentai buvo pirmasis stiklo menininkų kursas, todėl daug ko išmokti teko patiems. "Tikriausiai dėl to iki šiol esu nuolatiniuose ieškojimuose", – sako menininkas.

Baigus studijas, 1984–1986 m. menininkui teko tarnauti sovietinėje armijoje. Paradoksalu, tačiau būtent ten A.Rimkevičiui pirmą kartą teko kurti vitražą. Susidomėjimas šia sritimi grįžus iš kariuomenės nedingo, todėl jis dar kartą pabandė kurti vitražą, tačiau, kaip pats prisipažįsta, bandymas buvo kiek prisvilęs.

Pirmuoju tikru vitražu A.Rimkevičius laiko kartu su žmona Daina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Radiologijos klinikai sukurtą darbą. "Žmona kūrė vitražo projektą, o aš buvau jos meistras – įgyvendinau jį medžiagoje. Tai buvo žingsnis į vitražo pasaulį", – sako kūrėjas.

Būtent tada vitražas A.Rimkevičių labai sudomino. Kaune dėstančių šios srities profesionalų nebuvo, tad teko mokytis savarankiškai ir per tai atrasti savo braižą, kryptis. Menininkas pradėjo bendradarbiauti su architektais, kurie projektuojamiems objektams užsakydavo vitražus, ir dešimtojo deimtmečio pradžioje kartu su žmona įkūrė savo studiją Petrašiūnuose, kurioje dirba iki šiol.

Traukė maldos namai

Kurdamas vitražus įvairiems architektūros objektams menininkas pasvajodavo apie galimybę savo kūriniais papuošti maldos namus.

"Apie šią svajonę buvau prasitaręs kunigui Vytautui Butkui, kuris, po mūsų pokalbio praėjus dešimčiai metų, man paskambino ir paklausė, ar dar nepamiršau savo svajonės. Jo dėka būdamas jaunu nežinomu menininku 1999 m. Grūžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje sukūriau Nukryžiuotąjį", – šį meno projektą pašnekovas vadina sėkmės istorijos pradžia.

Kitais metais A.Rimkevičius jau dirbo architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotoje Kačerginės Šv.Onos koplyčioje – čia teko kurti antrąjį Nukryžiuotąjį. "Po šio darbo iš Kaišiadorių kultūros namų sulaukiau pasiūlymo restauruoti ten esantį vitražą, kuris tapo pirmuoju mano restauruotu vitražu", – vitražų kūrimo ir restauravimo pradžią prisimena A.Rimkevičius. Vėliau menininkas restauravo Kalvarijų Šv.Kryžiaus Atradimo, Prienų Kristaus Apsireiškimo, Kauno Šv.Kryžiaus (karmelitų) bažnyčių vitražus, sulaukė privačių užsakymų.

Du mėnesiai diena dienon

Praėjusiais metais A.Rimkevičius įsisuko į tikrą darbų sūkurį – restauravo ir Birštono Šv.Antano Paduviečio bažnyčios, ir Kauno mečetės vitražus. Tačiau dideliu darbo krūviu menininkas nesiskundžia: "Man taip patinka. Trūksta poilsio, miego, bet labai gera."

Maldos namai buvo dažomi ne sykį, nelabai tvarkingai, todėl ant vitražų buvo pridžiūvę keli dažų sluoksniai, kuriuos reikėjo pašalinti.

Restauruojant šešis pagrindinius Kauno mečetės vitražus, dirbti reikėjo ir daug, ir itin kruopščiai. "Maldos namai buvo dažomi ne sykį, nelabai tvarkingai, todėl ant vitražų buvo pridžiūvę keli dažų sluoksniai, kuriuos reikėjo pašalinti. Visa laimė, kad nebuvo jautraus piešinio, tuomet būtų reikėję vitražus mirkyti, itin atsargiai nuimti dažus, kad būtų išsaugotas autentiškumas", – pasakojo menininkas.

Nuvalius dažus, vitražus reikėjo išardyti ir iš naujo padaryti švino juosteles, mat dėl aplinkos poveikio jos buvo praradusios savo stiprumą. "Tačiau su šiuolaikinėmis technologijomis galima pasiekti puikių rezultatų, garantuojančių ilgaamžiškumą", – su vitražų restauravimo procesu supažindina A.Rimkevičius.

Kauno mečetės vitražų valymas pareikalavo net dviejų mėnesių atidaus, kruopštaus darbo nuo ryto iki vakaro, mat stiklo kūrinyje daug ažūrinių elementų, smulkių detalių, kurias pasiekti ir išvalyti nebuvo lengva. Tačiau viskas pavyko puikiai.

Regis, A.Rimkevičius – puikus pavyzdys, kad svajonės pildosi. "Jei jos geros – visada išsipildo, net ir Lietuvoje, tik užtrunka. Mums, lietuviams, naudinga pasimokyti kantrybės. Ir optimizmo, stipresnio tikėjimo, kad gėris visada nugali blogį. Draugauti ir taikiai gyventi galime visi. Godūs žmonės ieško skirtumų, bando vieni kitus už tuos skirtumus nubausti, o aš esu taikus žmogus, nes jaučiuosi laimingas ten, kur esu, ir tuo, kas esu", – laimingo gyvenimo ir kūrybos receptu pasidalija menininkas.

Rytietiškos pasakos miniatiūra

Apie 1860 m. dabartinės Totorių gatvės kvartale buvo pastatyta medinė mečetė. 1930-aisiais Kauno totorių draugijos iniciatyva pastatyta nauja mūrinė mečetė.

Kaip pastebi Kauno istorijos tyrinėtoja dr.Marija Oniščik, statyti naują mūrinę (iš tikrųjų ji pastatyta iš tuščiavidurių betono plytų, tuo metu buvusių pigesnių nei įprastos molio plytos) mečetę buvo nuspręsta 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, norint pagerbti totoriams privilegiją suteikusį Lietuvos didįjį kunigaikštį; į minoretą net buvo įmūrytas Petro Rimšos Vytauto Didžiojo medalis, kurio neišliko. Pusę statybos išlaidų finansavo valstybė. Ant 1930 m. balandžio 30 d. datuoto mečetės projekto pasirašė Lietuvos bažnyčių tėvu tituluojamas inžinierius Vaclovas Michnevičius ir architektas Adolfas Netyksa. Ypatinga proga projektuota gražuolė mečetė buvo atidaryta taip pat ypatingą – 1933 m. liepos 15-ąją, Žalgirio mūšio dieną. Medinius bendruomenės namus buvo liepta nugriauti dar 1936 m., tačiau bent vienas jų išsilaikė iki pat nacių okupacijos.

"Miniatiūrinį, tarytum iš rytietiškų pasakų atkeliavusį mečetės pastatą su karpytais atikų ornamentais, smailiaarkiais spalvotų stiklų langais bei trilapio formos prieangio portalo anga vainikuoja aukštas kupolas, papildytas keturiais kampiniais kupoliukais ir grakščiu minoretu. Pastarasis niekad nebuvo naudotas pagal paskirtį. Viduje sienos buvo išpuoštos ornamentine tapyba, moterims skirtas balkonas aptvertas ažūrine medine tvorele, o kupolo skliautas vaizdavo mėlyną dangų, padabintą aukso žvaigždėmis", – "Kauno dienoje" yra rašiusi dr.M.Oniščik.

Uždaryta ir nusavinta sovietų valdžios (vieną kartą 1941 m. ir kitą kartą 1947 m.) mečetė pamažu neteko vidaus dekoro. Per daugiau nei 40 metų maldos namus bandyta pritaikyti įvairioms visuomenės reikmėms. Čia buvo archyvo sandėlis, Valentino Dikulio cirkas (įdomus sakralinio pastato su kupolu panaudojimas), 1959 m. – kavinė-skaitykla. 1970–1973 m. pastatas buvo remontuojamas pagal architekto Zenono Dargio projektą, pritaikant jį vaikų bibliotekai "Rytas"; tada pietų pusėje atsirado gelžbetoninė galerija, kurios šiandien nebėra, o rytų pusėje – fontanas.

Galiausiai nuo 1986 m. pastatas priklausė M.K.Čiurlionio dailės muziejui kaip fondų saugykla, viliantis kada nors įkurti jame Rytų meno muziejų. Atkūrus nepriklausomybę, visa valda buvo grąžinta Kauno musulmonų religinei (sunitų) bendruomenei. Iki šiol vienintelė Baltijos šalyse mūrinė mečetė 2018 m. pripažinta Kultūros vertybe ir restauruota.