Į Ekvadorą grįšiu tik tuomet, jei Lietuvą užpuls Rusija ir prasidės karas. Taip po kelių mėnesių, praleistų su lotynoamerikiečiu Mario Rendonu, kaskart nusprendžia Nerija Solaitė. Tačiau po vasaros Lietuvoje 45 metų kaunietė vėl kraunasi lagaminus ir skrenda pas savo širdies draugą.

Lemtinga internetinė pažintis

"Tai – egzistencinė kelionė, – pirmą išvyką į Pietų Ameriką 2009 m. rugsėjį įvertino psichologė N.Solaitė. – Kažką panašaus jutau 1994-aisiais, kai metams išvykau į Indiją. Ta kelionė taip pat buvo išskirtinė. Tai kelionės–pokyčiai, kurias apsprendžia likimas."

62 metų verslininko iš Ekvadoro sostinės Kito kaunietė beveik nepažinojo. Susipažino internetu. Ir jei ne draugės, būtų net negirdėjusi jo balso ir nepamačiusi jo per "Skype".
Bet tai jai nebuvo svarbu. Vidinis balsas, intuicija kvietė skubėti į Afriką. Taip, Afriką, nes išgirdusi žodį "Ekvadoras" lietuvė pamanė, kad tai – Afrikos šalis.

"Žinojau Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Čilę, Peru, bet Ekvadoro – ne, – iš savo geografijos žinių juokėsi Nerija, kai prieš penkerius metus po susirašinėjimų ir pokalbio priėmė Mario pasiūlymą atvykti į Ekvadorą. – Afrikoje dar nebuvau, atsakiau jam, nes Egiptas – tarsi ne Afrika."

Rugsėjo mėnesį nuvykusi į Ekvadoro sostinę, įsikūrusią 2 880 m virš jūros lygio, ji pasiliko iki 2010 m. vasaros.

"Ten reikėjo pritaikyti visas psichologijos žinias, kurių mokiausi seminaruose ir mokiau kitus. Pavyzdžiui, kaip nepykti dėl jų nekonkretumo, nepunktualumo, pažadų netesėjimo, – kadaise svajojusi pagyventi radikaliai kitokioje aplinkoje Nerija taip pasijuto Ekvadore dėl šokiruojančių didelių, bet įdomių ir malonių kultūrų skirtumų bei širdies draugo charakterio. – Nėra pažįstamų, nesutikau lietuvių, jaučiausi tarsi patekusi į nesuvokiamą sūkurį. Vis dėlto dėl šilto ekvadoriečių bendravimo, draugiškumo niekada nesijutau vieniša."

Išskirtinis leidimas katinui

Su ekvadoriečiu Mario Rendonu Nerija jaučia ypatingą ryšį. Be to, jis – itin dėmesingas, paslaugus vyras. Ji nevažiavo pas princą, tačiau nuvykusi į Ekvadorą jautėsi kaip karalienė.

"Jis skaitė mano mintis, jei kažko trūkdavo, greitai pasistengdavo viską gauti, nustebinti siurprizais. Karšta, ilga eilė oro uoste, o jis pasistengia, kad patekčiau į VIP salę su kondicionieriumi, gėrimais, – Mario nereaguodavo tik į moteriškus lietuvės kaprizus, tačiau ten N.Solaitė jautėsi puikiai. – Kai 2012-aisiais jis pakvietė mano tėvus apsilankyti Majamyje ir Ekvadore, su mumis keliavo ir mano katinas. Kelionei į Venesuelą Mario iš Ekvadoro jau buvo nupirkęs lėktuvo bilietus, kai paiškėjo, kad tos oro linijos nepriima naminių gyvūnų. Ką daryti? Laiko nebebuvo, keisti bilietų neišėjo. Mario paskutinę minutę sugebėjo gauti raštą iš Ekvadoro vyriausybės: "Ekvadoro Respublikos viceprezidento įsakymu prašome išimtine tvarka suteikti katinui, keliaujančiam su Nerija Solaite, galimybę skristi "Tame" oro linijomis."

Tikrų mačo šalis

Gyvendama su Mario kaunietė nejautė problemų. Visas jas vyras sugebėdavo išspręsti tik jam vienam suvokiamais būdais kad ir paskutinę minutę. "Vienintelis iššūkis man būdavo nepasiduoti nerimui ir išlikti ramiai", – pasakojo N.Solaitė.

"Lotynoamerikiečiai – tikri mačo. Moterys – labiau paklusnios ir prisitaikančios prie vyrų, šie – dėmesingi, rūpestingi, emocingi. Tas jų valdingas vyriškumas ir tiesumas turi žavesio, nes pastaruoju metu to trūksta Europoje, kur tarp vyrų ir moterų mažas skirtumas, – pastebėjo Nerija. – Ten, kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, vyrauja dideli vyriškumo ir moteriškumo kontrastai. Jei pykstama – trigubai smarkiau nei pas mus, jei pavydima – beprotiškai, jei mylima – irgi daug kartų stipriau. Net ir moters kūnas vertinamas kitaip. Ten nėra populiarios kaip pas mus aukštos ir lieknos moterys, jiems labiau patinka apvalesnės ir moteriškų formų."

Nors gyvenimas Ekvadore kaunietę pakerėjo savo spalvomis, emocijomis ir egzotika, tačiau prireikė milžiniškos kantrybės suprasti didelius charakterių skirtumus.

Viena iš erzinančių draugo savybių, prie kurios vis dar negali įprasti lietuvė, – nepunktualumas ir nuolatinis planų keitimas. Ji juokiasi: turbūt ant pirštų galėtų suskaičiuoti kartus, kai jie nevėlavo į lėktuvą. Vėluoti į lėktuvą Mario – įprastas dalykas.

Vėluoti – visiškai įprasta

"Turime skristi, pasiimk daiktus", – staiga per pietus išgirsdavo Nerija, pripratusi, kad Lietuvoje žmonės žino skrydžio laiką ir paprastai kelionei pasirengia iš anksto.

"Pakeliui užvažiuojame į vaistinę, dar kur nors, po to jis siūlo taksistui užmokėti dvigubai, jei spės į lėktuvą, – būdingą scenarijų piešė N.Solaitė. –  Kaip įprasta – nespėjame, tačiau jis reaguoja labai ramiai, o man kyla niršulio banga. Juolab skraidyti tenka daug – į Kolumbiją, Panamą, Venesuelą, Majamį."

Praėjusiais metais Nerija su Mario ilsėjosi Puerto Rike ir turėjo skristi į Majamį.

"Kelintą valandą skrydis? – kaunietė norėjo pasitikslinti laiką ir sužinoti, ar gali dar nueiti prie jūros, tačiau išgirdo tik įprastą lotynų amerikiečiams žodį – "vėliau". – Paraginusi pažiūrėti į lėktuvo bilietą, išgirstu: "Oooo, jau pavėlavome – mūsų skrydis buvo 10 valandą ryto. Kitas lėktuvas – tik po dviejų dienų."

"Taip" sako iš įpratimo

Prieš porą metų Nerija rengėsi grįžti vasarai į savo tėvynę. Dvi savaites iki kelionės pradžios ji tradiciškai vėl turėjo  išklausyti dramatiškų prašymų negrįžti į Lietuvą arba tradicinių – "skrisk vėliau". Nerija vis dėlto išsirengė į oro uostą. Į jį vyko kartu: Mario 16 val. turėjo skristi į Kitą, o ji 18 val. – į Europą.

"Nuvažiavome į oro uostą, tačiau prie registracijos vietos buvo tuščia ir ramu. Pasirodo, Mario lėktuvas turėjo skristi ne 16 val., kaip jis buvo įsitikinęs, bet jau išskrido 14 val. Taigi aš išskridau į Lietuvą, o jis su ašaromis akyse išvažiavo atgal laukti kito skrydžio tik po keturių dienų."

"Europoje žmonės reaguoja į žodžius, o Lotynų Amerikoje – į jausmą, energiją, – Nerijai aiškino M.Randeno pusbrolis psichoterapeutas, kai ši norėjo pakalbėti apie ekvadoriečių nepunktualumą. – Jei pajunta ryšį su tuo žmogumi, energiją – tai atitinkamai ir elgiasi. O "taip" dažniausiai sako tik iš mandagumo."

Ir išties Ekvadore Nerija beveik niekada negirdėjo žodžio "ne". Užtai dažnai girdėdavo žodžius "vėliau", "taip", "bus".
Ekvadoriečiai puikiai vienas kitą supranta. Kaunietė niekada negirdėjo, kad jie skųstusi sunkiu gyvenimu ar pinigų trūkumu. Visada laimingi, besišypsantys, skeidžia daugiau pozityvumo nei lietuviai.

Otelai ir dezdemonos

Dar viena beprotiškai erzinanti širdies draugo, kaip ir daugelio lotynoamerikiečių vyrų, savybė – pavydas.

"Ekvadore tik praėjusiais metais atšauktas įstatymas, pateisinantis sutuoktinio nužudymą už neištikimybę", – šokiruojantį faktą apie šios šalies mentalitetą atskleidė  psichoterapeutas.

Iš pradžių lietuvė pasakodavo Mario, kaip vaikščiodama sutiko draugiškų žmonių, kurie pasiūlė aprodyti miestą, papasakoti apie muziejų, kad kažkoks vyras smėlyje parašė savo vardą, kai ši dar nemokėjo ispanų kalbos, kaip policininkai "gražiai poniai" palinkėjo geros dienos, kažkas prašo telefono numerio, o stovint prie šviesoforo keli vaikinukai garsiai surimavo pikantišką eilėraštuką: "Gražioji panele, ar sutiktum sėsti į laivelį, išplaukti kartu į salelę ir praleisti ten naktelę."

"Iš Mario reakcijų supratau, kad tai jam labai skaudu girdėti ir kad vietinių vyrų pavydas visai kitoks nei Europoje", – sakė N.Solaitė.

Ji pasakojo, kaed Mario, kaip būdinga vietiniams, labai pavydus. Nors ir nemėgsta bėgioti stadione, kartais velkasi sportinius drabužius ir eina kartu. Reikia nusileisti iki mažos parduotuvėlės ir nupirkti duonos, pieno? Mario vėl eina kartu.

"Jis pareikalavo ištrinti visus draugus vyrus "Facebook" svetainėje, – apie Mario pavydo priepuolius pasakojo Nerija. – Įtikinau, kad tai – mano draugai, seminarų dalyviai, lektoriai. Tuomet išsireikalavo, kad iš anketos ištrinčiau pažįstamus ekvadoriečius. Beje, pirmą kartą atvažiavęs į Lietuvą jis jau buvo išstudijavęs mano draugų sąrašą ir liepė paaiškinti, kaip ir kur susipažinau."

Devynmetė: "Tu nėščia?"

"Ten itin tvirtas šeimos ryšys. Moterys garbina ir gina savo vyrus, šie gerbia savo moteris. Bendrauja daug, šiltai, atsisveikindami atsibučiuoja ir vėl pradeda kalbėti. Taip atsisveikinti gali kelis kartus iš eilės. Jie – atviri, bendraujantys, natūralūs, tyri. To jau trūksta mūsų visuomenėje", – apgailestavo N.Solaitė ir prisiminė vieną ją šokiruojančią situaciją.

Banke prie jos priėjo apytikriai devynmetė mergaitė: drąsiai paklausė vardo, iš kur Nerija atvykusi, prisistatė pati, o po to kaip niekur nieko pasiteiravo: "Tu – nėščia?"

Kite jie gyveno 15 aukštų daugiabutyje – 260 kv. m apartamentuose su trimis miegamaisiais, didele virtuve, svetaine, darbo ir televizijos kambariu.

Bute dažnai kvepia įspūdingos Ekvadoro rožės: šioje šalyje įprasta dovanoti mažiausiai po 25 rožes – tokia prastesnės kokybės puokštė kainuoja apie pustrečio lito, o sukomponuota iš rožių metro ilgio kotais ir didžiuliais žiedais – devynis litus.

Gyvybė mažai verta

Su savo širdies draugu N.Solaitė jausdavosi itin saugiai, tačiau Ekvadore niekada negali jaustis visiškai saugus. Daugiabučių teritorijas, prekybos centrus, bankus, daugumą paplūdimių saugo automatais ginkluoti apsaugininkai.

"Naujam savo automobiliui Mario iškart užsakė neperšaunamus stiklus, – prieš šešerius metus Mario apiplėšė. – Tuomet jį, važiavusį iš banko, apsupo motociklininkai, išsitraukė ginklus, paliepė atidaryti langą ir atiduoti rankinę su pinigais."

M.Rendono pusbrolio žmona iš banko nešėsi 6 000 dolerių – ją sumušė, moteris gulėjo ligoninėje. Dar vieną jų draugą, išėjusį iš kino, užpuolė ir atėmė laikrodį "Rolex".

"Kai iš banko pasiimi daugiau nei 500 dolerių, netgi pasisiūlo palydėti policijos automobilis. – pasakojo N.Solaitė. – Kai Mario pasiėmė iš banko 1 300 dolerių, jo laukiau automobilyje, tačiau jis išvažiavo su policijos mašina, kuri palydėjo iki mūsų namų. Policininkai draugiškai šypsodamiesi atsisveikino."

Neturi vaikų? Tai ką veiki gyvenime?

Ekvadore, kaip turbūt ir visoje Lotynų Amerikoje, atrodo, ore tvyro ypatinga energija. Ir kalnuose su snieguotomis viršūnėmis, ir Kite, kur 12 valandą saulė gali kaitinti taip, kad turi nusiimti grandinėlę nuo kaklo, o vakare jau reikia vilktis striukę, ir Amazonės džiunglėse su įvairiaspalviais paukščiais, ir veikiančių ugnikalnių papėdėje, kur vietiniai prie namų sušluoja pelenus, o poilsiautojai gali mėgautis vulkaniniais vandenimis.

Beje, būtent prie veikiančio Tungurahva ugnikalnio N.Solaitei įsiminė vienas pokalbis, kuris dar kartą patvirtino, kad lotynoamerikiečiams šeima – didelė vertybė.

"Man 35 metai, aš turiu penkis vaikus, grįžtu namo, ten daug triukšmo. O tu – netekėjusi ir neturi vaikų? Tuomet ką veiki gyvenime?" – nuoširdžiai nusistebėjo vyras.

Nerija neaiškino, kad turi daugybę pomėgių, draugų, projektų, seminarų.

Niekada nesakyk niekada

Ji išmoko gyventi Ekvadoro energija.

"Ten juntama kažkokia magija, labai gyva emocinė erdvė. Mintys ten labai greitai materializuojasi, – įsitikinusi moteris. – Netgi audringas pyktis atrodo greitai išgaruoja – nuplevena tarsi lapelis ar dingsta kaip akvariume suraibuliavęs vanduo. Ir viską gali iš naujo pradėti – tarsi ausdamas aukso giją. Gali vėl kurti savo gyvenimo realybę – tokią, kokią nori. Ir vėl pliūptelėja didelė meilės energija."

Kada ji vėl grįš į Ekvadorą pas Mario – žmogų, su kuriuo sieja tvirtas nematomas ryšys, tačiau su kuriuo kartais nesutaria dėl kultūrų skirtumų?

Nerija juokiasi. Kai jį grįžo į Kauną ir pusdieniui paliko mobiliojo ryšio telefoną, rado pavyduolio Mario paliktų 60 trumpųjų žinučių, elektroninį laišką, praleistų skambučių.

"Į Ekvadorą grįšiu nebent tokiu atveju, jei Putinas užpuls Lietuvą ir prasidės karas", – juokėsi ji.

Ir netrukus prisipažino, kad taip sako jau ne pirmą kartą.