Ką tik savo 63-iąjį gimtadienį paminėjęs Valdas Danilevičius savo gyvenimo neįsivaizduoja be Žaliakalnio funikulieriaus. Kaip penkis savo pirštus jį pažįstantis ir vien iš garso galintis nustatyti, kokiu greičiu važiuoja vagonėlis, vyras čia dirba jau trečią dešimtį metų.

Susižavėjo ir vokiečiai

"Funikulierius neina į pensiją, ir aš nenoriu, – viename seniausių Europoje keltuvų dirbantis V.Danilevičius nelaukė savo gimtadienio ir nuoširdžiai prisipažino: – Liūdna, išgyvenu. Funikulierius man – kaip antrieji namai. Svarbi kiekviena smulkmena, noriu, kad jis veiktų tiksliai kaip šveicariškas laikrodis."

Vienintelis Lietuvoje funikulieriaus priežiūros meistras Žaliakalnio funikulieriuje dirba 21 metus.

Kadaise, atėjus sunkiems laikams, prieš funikulierių nuperkant "Kauno liftams", Valdas ne tik buvo pagrindinis darbuotojas, bet ir direktorius. Būtent jis funikulieriaus operatorius bei mašinistus moko šio darbo paslapčių.

"Funikulierių pažįstu kaip savo penkis pirštus, – V.Danilevičius atmintinai žino viską apie įrenginio skaičius, datas, mašinų skyriaus detales, sriegius, jėgos ratą, dar net nuo 1931 m. rugpjūčio 5 d. originalią elektros schemą ir nuo to laiko puikiai veikiantį iš Drezdeno atvežtą vokiečių firmos 25,5 kilovatų galingumo variklį AEG. – Net atvykę vokiečiai buvo sužavėti."

Greitį nustato iš garso

"Dabar važiuoja 1,3 metro per sekundę greičiu, galit eiti pažiūrėti, – sėdėdamas poilsio kambarėlyje, kuriame stalas, kelios kėdės, spinta, mikrobangų krosnelė, vos akimirką įsiklausęs į garsą šyptelėjo V.Danilevičius. – Iš pradžių reikia neskubėti. Privalu stebėti kiekvieną smulkmeną, kad neiššoktų ant bėgių koks vaikas – jie kartais mėgsta kvailioti ir perbėgti prieš vagoną. Reikia įvertinti, kiek yra žmonių viduje, nes įjungus per mažai galios vagonėliai gali nuriedėti ir priešingomis kryptimis."

V.Danilevičius ilgai gyveno Kauno centre – iš pradžių Maironio, po vedybų – A.Mickevičiaus g. Važiuodamas funikulieriumi jis visada žavėdavosi miesto širdimi.
Valdui gražiausias laikas važiuoti keltuvu – pavasaris: tuomet žydi gamta, besileidžiant puikiai matosi A.Mickevičiaus, V.Putvinskio gatvės.

"Patikdavo lėtai kylant ar leidžiantis į kalną grožėtis Kaunu, prasilenkiant su kitu vagonėliu išvysti pažįstamą. Net nežinau, kuo paaiškinti tą trauką, – gūžtelėjo prčiais jausmingas vyras, kuris dirbo ekspeditoriumi, barmenu, rūbininku restorane "Tulpė", Kauno bazėje, "Pluošte". – Ir kai atėjau mokytis pas čia apie 40 metų dirbusį Lauryną Rozmantą, neabejojau – tai man. Ir vagonėlis sėkmingai važiavo po pirmo bandymo. Vairuoti man labai lengva."

Mažiau žmonių, daugiau kamerų

Tiesa, dabar funikulieriuje dirba nedaug darbuotojų: nėra A.Smetonos laikų uniformomis vilkėjusių konduktorių, nebereikia tiek daug valytojų.
Litą kainuojančius talonėlius parduoda vienas tądien dirbantis operatorius.

"Taupomos lėšos, nes dabar funikulieriumi važiuoja daug mažiau žmonių nei kadaise. Dabar darbo dienomis važiuoja apie 500 keleivių, – sovietiniais laikais, kai talonėlis kainavo kapeiką, vienos pamainos planas buvo 36 rubliai. Per dieną dažnai važiuodavo 3,600 tūkst., o per metus – net 5 milijonai keleivių! – Žmonės stovėjo eilėse, nes dirbo Radijo gamykla, Baldų fabrikas, Automatizacijos priemonių gamykla. Žmonėms funikulieriumi pasiekti darbą būdavo labai patogu."

Nors ir be viduje tvarką prižiūrėjusių konduktorių 2003 m. rekonstruoti vagonėliai su automatiškai atsidarančiomis durimis – saugūs. Valdymo patalpoje įrengtos penkios vaizdo kameros, todėl operatoriai mato viską.

Kiekvienais metais liepos mėnesį vykdomas patikrinimas: tuomet vagonėliai pakraunami 10 proc. daugiau nei leidžiamas maksimalus 1750 kg svoris ir imituojamas lyno trūkimas: "Net ir po to vagonas pavažiuoja daugiausiai 20 cm."

Sužadėtuvės vagonėlyje

"Dabar vagonėliai važiuoja 1,2 metrų per sekundę greičiu. Pradžia, reikia šiek tiek įsibėgėti", – šyptelėjo vėl iš garso tiksliai nustatęs greitį Valdas. Iš garso jis nustato ir daugumą gedimų, tuo kartą nustebino tvarkyti keltuvą atvykusius technikus.

Jis jau pažįsta daugelį nuolatinių keleivių. V.Danilevičiui malonu nors keliais sakiniais pabendrauti su Giedriumi Kuprevičiumi, Juozu Jurašu, Algirdu Patacku ar kitais žinomais, šviesiais žmonėmis.

Viena moteris dažnai važiuodama į darbą jį pavaišina saldainiais, kiti keleiviai irgi pasiūlo skanėstų, pasiguodžia arba pabendrauja, kartais atsiveria – kaip kunigui.
"Smagu matyti, kaip jie auga, kai kurie jau važiuoja su vienu, po to su dviem savo vaikais, – linguoja galva V.Danilevičius. – Labai malonu buvo, kai vienas jaunuolis nusprendė pasipiršti būtent funikulieriuje. Iš anksto sutarėme, paslėpėme vagonėlyje gėles. Pusiaukelėje trumpam sustabdžiau vagonėlį, o jis mylimajai pasiūlė savo ranką ir širdį."
Valdui maloniau prisiminti tik gerus ar linksmus dalykus: funikulieriuje surengtas fotografijos parodas bei naktis, menininkų projektus, įsimylėjėlių bučinius ar per mergvakarius vagonėlyje sijonukus kilnojančias ir nuogas kojas demonstruojančias merginas.

"Nieko nėra amžino, bet kaip malonu, kad jūs dar čia!" – V.Danilevičių pradžiugino festivalio "1000 akimirkų" režisierės Almos Pauželienės žodžiai.

Pavojų kelią ir sniegas

Girtų chuliganų, nenorinčių sumokėti lito už unikalų pasivažinėjimą, arba traškučių pakelius, kokakolos butelius ar nuorūkas mėtančių mokinių Valdas prisiminti nenori.
Geriau – linksmi "Žalgirio" arba Ispanijos krepšinio rinktinės sirgaliai, skanduojantys savo mylimų komandų vardus ir mojuojantys vėliavomis.

Tiesa, kartą funikulieriuje (tuomet dar nebuvo įrengta vaizdo kamerų) įvyko nelaimė: išvydęs mojuojančius keleivius Valdas iškvietė epilepsijos priepuolį patyrusiam konduktoriui medikus.

Neseniai audra ant trolėjaus nuvertė medį, dar didesnės audros metu maždaug prieš 15 metų didelis medis nuvirto prieš pat vagonėlį – laimė, abu kartus niekas nenukentėjo.
"Pavojinga būna žiemą, kai daug sniego, nes gali užnešti lyną ant ritinėlių ir jis nuslys nuo bėgių, o jį pervažiuos kitas vagonas", – kiekvieną rytą prieš darbą Valdas apžiūri bėgius, išrenka šiukšles, nuvalo sniegą arba nupjauna žolę.

"Kartais net pietaut nespėjame, – kalbėjo sumuštinių su kava iš namų atsinešantis V.Danilevičius. – Bet kartais nėra keleivių ir kelias valandas."

Gyvena vienas

Užsieniečiams senas keltuvas – it stebuklas: jie mielai važiuoja, fotografuojasi ir žarsto komplimentus. Ir stebisi išvydę unikalias ir originalias detales.

Kai seniau buvo įrengta tik garsinė signalizacija, V.Danilevičius per renginius keltuve yra nakvojęs. Kartu su juo – ištikimoji sargybinė vilkšunė Maira. Deja, jos jau nebėra.
Kaip ir pernai nuo vėžio mirusios žmonos, kuri, kai dar buvo sveika, visuomet į darbą išlydėdavo Valdą, pagamindavo šiltus pietus.

Po šių žodžių Žaliakalnio funikulieriaus operatorius akimirksniu tarsi paseno: prie žmonos patalo jis budėjo iki pat jos mirties. Numigdavo porą valandų ir – į darbą. Net nekilo mintis artimą žmogų atiduoti į slaugos namus, kaip dabar įprasta daryti.

Jis tik džiaugiasi, kad turi 40 metų dukrą, 37 metų sūnų ir keturias anūkes. Tačiau labai sunku susitaikyti su vienatve – po 16 metų šeimyninio gyvenimo Neveronyse jis ten dabar vienas.

"O dar jei netekčiau darbo mylimam funikulieriuje... – nuleido akis. – Žinau, tas laikas ateis, bet apie tai nenoriu galvoti. Gyvenimas – kaip ir funikulierius. Įvairios situacijos, gedimai, kliūtys. Jas gali ištaisyti ir važiuoti pirmyn. Paskubėsi – gali suklysti. Gyvenimas banguotas, o funikulierius irgi panašiai – važiuoja žemyn ir aukštyn, žemyn ir aukštyn."

Vienas seniausių Europoje

1931 m. rugpjūčio 5 d. pradėjusio veikti Žaliakalnio funikulieriaus bėgių ilgis 150 metrų (Aleksoto funikulieriaus 132,9 metrų, pastatytas 1935 m. spalio mėnesį, variklis – šveicarų gamybos). Aukščio skirtumas – 39 metrai.

Maksimalus greitis 1,8 m/s. Pradėjus važiuoti 1,9 m/s ima veikti greičio ribotuvas ir vagonėlius stabdo. Abu vagonėliai važiuoja sinchroniškai, nes sutvirtinti vienas prie kito lynu.

Nuo kalno viršaus arba apačios vagonas nuvažiuoja per 1,4 min.

Vieno vagono ilgis – 7,5 metro, svoris – 4,5 tonos. Maksimalus keleivių skaičius – 25 arba 1750 kg. Vagone yra rankinis stabdis.

Darbo dienomis Žaliakalnio funikulierius veikia nuo 7 iki 19 val., savaitgaliais, šventėmis – nuo 9 iki 19 val.