Naudingas patarimas

Istoriją apie poną Filą Fogą, ko gero, girdėjo ne vienas. Susilažinęs, kad sugebės, nuotykių ieškotojas pasiryžo apkeliauti pasaulį ir grįžti namo per 80 dienų. Kauniečiai T. Dapkūnas ir S. Pečiulis tokios kelionės neplanavo, tačiau vasarą užbaigė kelione aplink Lietuvą. Kelionę pradėję rugpjūčio 5 d., aštuoniolikmečiai ją baigė rugpjūčio 19-ąją, iš viso dviračiais įveikę 1 320 km.

„Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo lietuvių kalbos kabineto“, – anot T. Dapkūno, intensyvus ruošimasis tarpiniams įvertinimams, o kartu su juo atsiradęs nuovargis, mokyklos suoluose sėdėjusių gimnazistų galvose pasėjo mintį leistis į kelionę dviračiais. Ne vienos ar poros dienų, kaip tai darė anksčiau, o kur kas ilgesnę.

„Prieš metus su kitu draugu per dvi dienas nukeliavau iki Nidos. Man tai buvo atradimas. Važiuoji dviračiu, vaizdai slenka lėtai. Automobilyje kitaip. Ten viskas liejasi“, – mintimis dalijosi T. Dapkūnas.

Nors užsiima orientaciniu sportu, Simas taip pat mėgsta važinėti dviračiu. Prieš dvejus metus nusprendęs atlikti papildomą geografijos mokytojos užduotį ir iš aplankytų miestų raidžių surinkti žodžių junginį „Nebeprisivaizdotinklaraštininkaujantiesiems Lietuvoje“, Simas sėdo ant dviračio. Pasvėrę savo jėgas ir dar labiau susigundę kelione, LSMU gimnazijos moksleiviai sulaukė lemtingo ženklo.

„Kažkokia proga lietuvių kalbos mokytojas mums išdalijo korteles. Man su Titu papuolė vienodos: „Skrisk dabar – kitos progos nebus“, – atsakęs į esminį klausimą, leistis į kelionę ar ne, Simas su Titu ėmė sukti galvas dėl maršruto.

Prancūzija, Vokietija, o gal Norvegija? Kryptį gimnazistams rekomendavo matematikos mokytoja, atsitiktinai nugirdusi jųdviejų pokalbį. Pirmiausiai ji ragino pažinti Lietuvą ir tik tada leistis svetur.

Nuovargis: po dienos mynimo gimnazistai palapinėje miegodavo kaip kūdikiai. Tito ir Simo asmeninio archyvo, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Startavo vienas

Paskaičiavę, kad kasdien turės įveikti mažiausiai tiek kilometrų, kiek Kauną skiria nuo Vilniaus, gimnazistai ėmė treniruotis. Nuo vasario iki pat liepos mėnesio mieste ir Kauno apylinkėse jiedu numynė daugiau nei 2,5 tūkst. kilometrų. Titas su Simu ne tik ugdė fizinę ištvermę, bet ir plėtė savo akiratį – domėjosi kitų keliautojų istorijomis, rinko informaciją, ko gali prireikti.

„Šį tą turėjome, tačiau daug ką teko pirkti. Laviravome tarp kokybės ir biudžeto. Be to, reikėjo labai gerai apgalvoti, ką įsidėti, kad nebūtų nei per mažai, nei per daug“, – pasiruošimą prisiminė T. Dapkūnas.

Asmeninius daiktus bičiuliai susikrovė į pirkinių krepšius, o bendro naudojimo įrangą išsidalijo. Simas su savimi pasiėmė čiužinį ir viryklę su puodais, Titas – palapinę. Palaiminęs sumanymą metų pradžioje, rugpjūtį likimas paruošė naują scenarijų. Sutartą dieną į mėnesius planuotą kelionę Titas leidosi vienas, nes Simui niekaip nesiliovė kosulys.

„Tariausi su tėvais, ką daryti. Aišku, niekas nenorėjo manęs išleisti vieno. Jaudinosi, kad kas nenutiktų. Galiausiai sėdau ir su visiška nežinomybe išvažiavau“, – T. Dapkūnas džiaugėsi sklandžia kelionės pradžia ir pirmąja nakvyne pas Jurbarke gyvenantį bičiulį.

Antrą naktį moksleivis praleido laivų uoste Šilutėje, trečią – pas močiutės draugę Klaipėdoje. Ketvirtoji naktis prabėgo netoli Mažeikių, prie ežero. Penktoji – kempinge tarp Joniškio ir Šiaulių. Čia galiausiai prisijungė ir jau visiškai pasveikęs Simas. Praleidę kempinge dar vieną dieną, bendraklasiai savo tikslo siekė dviese.

Virtuozai: kelionės menu Titas su Simu demonstravo ypatingus kulinarinius sugebėjimus. / Tito ir Simo asmeninio archyvo, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Trūko dviračio grandinė

Dar prieš leisdamiesi į kelionę Titas su Simu žinojo, kad ją filmuos. Tą jiedu ir darė. Mobiliųjų kameras traukė ir nematytose vietose, ir prieš įdomesnius sutiktus žmones. Taip moksleiviai iš Kauno susipažino su drožėjų plenero dalyviais, keliais keliautojais dviračiais, aplankė Pakruojo dvarą ir po žeme esančią, maždaug 100 metrų besidriekiančią partizanų vadavietę.

„Važiuodami iš jos šiek tiek pasiklydome. Sugaišome kelias valandas, bet tikrai buvo verta“, – nuotykį prisiminė S. Pečiulis.

Prieš metus su kitu draugu per dvi dienas nukeliavau iki Nidos. Man tai buvo atradimas. Važiuoji dviračiu, vaizdai slenka lėtai. Automobilyje kitaip. Ten viskas liejasi.

Buvo ir ne itin smagių, tačiau laimingai pasibaigusių įvykių. Nepastebėjęs nedidelės duobės kelyje, Titas braukė ratu per bortą ir krito ant žemės.

„Žiūriu, lekia per dviračio priekį! Galvojau, atsitrenks į stulpą“, – S. Pečiulis džiaugėsi, kad, laiku atkabinęs batus nuo pedalų, Titas išvengė rimtų sužalojimų.

Nukentėjo tik jo dviratis – trūko grandinė. Nors įrankius, reikalingus remontui, pasiėmė, atsargines detales keliautojai pamiršo. Skubiai teko ieškoti dviračių taisyklos. Artimiausia, kaip paaiškėjo, buvo Ignalinoje, o iki jos – daugiau nei dvidešimt kilometrų. Tą akimirką dviračio broliai nuoširdžiai pasidžiaugė, kad, paklausę matematikos mokytojos, kelionei pasirinko Lietuvą, o ne kokią nors užsienio šalį.

„Ėjome atgal iki traukinių stoties ir tris valandas laukėme traukinio. Pailsėjome, pagalvojome. Kelionė, aišku, sulėtėjo, bet įgijome naudingos patirties“, – prisiminė T. Dapkūnas.

Paskutinėmis žygio dienomis buvo pradėjęs klibėti ir Simo dviračio ratas. Tik tąkart meistrų neprireikė – problemą išsprendė parduotuvėje įsigiję reples.

Lobis: žygis po Lietuvą praturtino ir vaizdais, ir sutiktais žmonėmis. / Tito ir Simo asmeninio archyvo, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Gamino sau troškinius

Nors Lietuva neturi ypatingų aukštikalnių arba šiltos jūros, mūsų šalies kraštovaizdis, gimnazistų įsitikinimu, yra labai mozaikiškas ir įvairus, o kiekvienas miestas savaip įtraukiantis. Per dvi savaites Titas su Simu aplankė Jurbarką, Pagėgius, Šilutę, Nidą, Klaipėdą, Palangą, Skuodą, Mažeikius, Naująją Akmenę, Joniškį, Pasvalį, Biržus, Rokiškį, Zarasus, Dūkštą, Ignaliną, Švenčionius, Pabradę, Nemenčinę, Vilnių, Varėną, Druskininkus, Metelių regioninį parką, Žuvinto biosferos rezervatą, Marijampolę, Šakius ir sukaupė daugybę įspūdžių.

„Buvo įdomu stebėti besikeičiančius kraštovaizdžius, girdėti skirtingas tarmes. Kai kuriuose pasienio ruožuose beveik niekas nekalbėjo lietuviškai. Tarkim, Šalčininkuose nedidelėje parduotuvėje į mus kreipėsi lenkiškai“, – iš nuostabos pečiais gūžtelėjo T. Dapkūnas.

Keliaudami po Lietuvą bičiuliai nakvojo stovyklavietėse, kempinguose. Čia dažniausiai išleisdavo nuo 10 iki 24 eurų už naktį. Neišlaidavo Titas su Simu ir maistui. Pusryčius ir vakarienę jie gamindavo patys, o per pietus užsukdavo į greitojo maisto kavines, vietos užkandines.

„Kartais, kad negaištume laiko, suvalgydavome šį tą greito. Šiaip nemažai užkandžiaudavome. Per tas dvi savaites suvalgiau turbūt apie dvidešimt „Snickers“ šokoladinių batonėlių“, – visos kelionės metu dviratininkai vadovavosi taisykle, kad valgyti reikia dar prieš pajaučiant alkį, o gerti – prieš ištrokštant.

Moksleiviai juokavo, kad daugiausia ginčų tarp jų kildavo parduotuvėse, renkantis maisto produktus. Visgi sprendimą kaskart pavykdavo rasti. Rytais Titas su Simu virdavo košę, kiaušinių, vakarienei ruošdavo mėsainius, troškinius ar makaronus su mėsa. Po sočių vakarų išaušdavo nuostabūs rytai, kai galėdavo stebėti bundančios gamtos grožį.

„Vakarais viso to nematydavome, būdavome pavargę. Nusiprausdavome kur nors ežere ir iškart miegot, – Prieš lendant į miegmaišį T. Dapkūnas dar spėdavo sumontuoti vaizdo įrašus. – Tikrai nesigailėjome, kad nusprendėme filmuoti savo kelionę. Tai suteikė labai daug žavesio. Bandydami pagauti geriausius momentus, mes visus juos ir patyrėme.“

Tito ir Simo asmeninio archyvo, Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Mintyse naujas maršrutas

Titas su Simu prisiminė sutiktą keliautojų porą, kurią kelionė dviračiu atbaidė dėl patiriamų nepatogumų – maisto gamybos ant turistinės viryklės, drabužių skalbimo ir jų džiovinimo, kur papuola. Moksleiviams visa tai kelionės neapkartino, priešingai – padarė ją labiau įsimintina.

„Visa tai mažos problemos, su kuriomis susitaikėme. Žinoma, mums labai pasisekė, nes visą laiką lydėjo geri orai. Tik vieną dieną patekome į liūtį. Išėję iš parduotuvės pajutome, kad kyla vėjas. Intuicija kuždėjo, kad reikia traukti antbačius, neperšlampamas striukes. Nepraėjus nė penkioms minutėms pradėjo pilti lietus, kuris truko maždaug valandą“, – moksleiviai pasakojo liūties nepabūgę ir tęsę kelionę.

Kur kas sunkiau esą buvo riedėti keliu, kai čirškino saulė, o termometro stulpelis šoktelėdavo gerokai virš 30 laipsnių karščio. Savo kelionę Titas su Simu baigė Kaune, o dienas, praleistas ant dviračio balnelių, dabar jiems primena vaizdo įrašai, kuriais jie netrukus pasidalins LSMU gimnazijos asamblėjoje, ir netikėtai gimęs šūkis: „Ryte smagu, o vakare – graudu“.

„Kas buvo sunkiausia? Nuolatinis veiksmas. Tu nepaliaujamai galvoji, kur važiuosi, ką kalbinsi ir filmuosi, kur nakvosi. Buvo nelengva, nes neturėjome laiko atsikvėpti, tačiau buvo smagu, nes kasdien patirdavome kažką naujo“, – paklausti, ar dar žada leistis į panašias keliones, Titas su Simu santūriai nusišypsojo.

Dabar visas dėmesys mokslams ir abitūros egzaminams. Kai juos išlaikys, keliautojai vėl lauks ženklo ir planuos naują maršrutą. Šįkart galbūt į Norvegiją.