Žaibiška sklaida
Sausio 7-osios vakarą pasirodė pirmieji pranešimai apie dingusią mergaitę. Trumpu informaciniu pranešimu, kuris per kelias valandas pasipildė naujomis detalėmis, žmonės dalijosi žaibišku greičiu. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotoją Vytautę Stankevičienę, kurią vėliau ne sykį matėte televizijos reportažuose, ši žinia pasiekė kitais kanalais.
„Lietuvos Raudonasis Kryžius – tarptautinė humanitarinė organizacija, turinti savus įstatymus ir misiją būti valstybės institucijų pagalbininke. Esame sudarę sutartį su Policijos departamentu, jei gauname kvietimą, tada dalyvaujame paieškose. Esame tarsi tiltas tarp bendruomenės ir institucijų“, – „Kauno dienai“ pasakojo V. Stankevičienė, organizacijoje atsakinga už reagavimą ekstremaliose situacijose.
Policijos departamento pranešimas apie dingusią devynmetę skambėjo panašiai kaip kiti, su kuriais moteris per pastaruosius metus susidūrė ne sykį. Vytautei, turinčiai suaugusią dukrą ir vienuolikos metų sūnų, nerimą kėlė faktas, kad nežinia kur ir su kuo duotuoju momentu yra kone jos sūnaus amžiaus mergaitė. Paskutinė vieta, kur buvo pastebėta mergaitė, – autobusų stotelė Chemijos gatvėje. Buvo skelbiama, kad iš namų mažametė ruošėsi važiuoti į parduotuvę pirkti elementų, bet parduotuvės taip ir nepasiekė. Buvo tikrinama versija, ar mergaitė iš stotelės galėjo būti pagrobta. Pastebėta, esą kažkoks vyras ją įsisodino į automobilį. 22.45 val., spaudžiant šalčiui, į paieškas leidosi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus specialiai apmokytas Pasirengimo ir ekstremalių situacijų valdymo savanorių būrys. Buvo apžiūrimi įvairūs užkampiai, skersgatviai, kiemai, įtarimų keliantys ir neįprastose vietose palikti automobiliai. Sekmadienio vakarą iš mokymų Klaipėdoje grįžusi Vytautė prie savanorių neprisijungė – liko prie kompiuterio ekrano ir stebėjo augantį visuomenės įsitraukimą.
Tikėjimas: ko gero, nė vienas devynmetės paieškose dalyvavęs savanoris neabejojo, kad mergaitė bus rasta.
Pasitaikė savivalės
Dar tą patį vakarą socialiniame tinkle „Facebook“ Ievos Marcinkevičės iniciatyva buvo sukurta speciali grupė. Moteris manė, kad prie jos prisijungs būrelis žmonių, tačiau bendruomenė plėtėsi žaibišku greičiu. Vienas po kito žmonės jungėsi, dalijosi informacija ir iniciatyvomis, kaip savarankiškai ieškoti dingusios kaunietės. Pareigūnai įvertino, kad dauguma savanorių, ko gero, nėra dalyvavę jokiose paieškose, baimintasi, kad patys to nenutuokdami jie gali pakenkti ikiteisminiam tyrimui. Sausio 8-osios rytą Lietuvos šaulių sąjungos nariai ėmė braižyti žemėlapius. Vytautė davė pirmuosius interviu žiniasklaidai, o grupėje paliko pirmuosius įrašus apie koordinuotas paieškas, į kurias kvietė prisijungti.
„Pasitarėme su jais ir su policija, kad galėtume komunikuoti su žmonėmis, suteikti jiems daugiau informacijos, kaip, kada ir kur vyksta paieškos, kokie rezultatai ir tolesni planai“, – taip V. Stankevičienė tapo viena iš virtualiosios grupės administratorių, visos paieškos metu valdžiusi maždaug 60 tūkst. žmonių auditoriją, susibūrusią prie išmaniųjų įrenginių ekranų. Prasidėjus paieškoms buvo labai svarbu koordinuoti savanorius. Tai garantavo kur kas sklandesnį ir produktyvesnį darbą.
„Vykstant koordinuotoms paieškoms gaunamas atgalinis ryšys. Tarkim, savanoriai su policijos pareigūnais važiuoja į tam tikrą plotą. Jie žino, kaip jame vaikščioti, į ką atkreipti dėmesį. Kai vyksta nekoordinuotos paieškos, nežinia, kas kur buvo ir ką padarė. Buvo atvejų, kai žmonės dešimtą kartą beldėsi į tą patį namą. Per „Zello“ sekėme tuos, kurie vykdė individualias paieškas ir vis raginome jungtis į koordinuotas paieškas, atvykti prie policijos pastato Chemijos gatvėje“, – pasakojo V. Stankevičienė.
Pasitaikė savanorių, kurie gerokai peržengė ribas ir ėmėsi savavališkų veiksmų. Stabdė jiems įtartinus automobilius, laužėsi į garažus ir sandėliukus.
Ieškojo net vaikai
Prieš leisdamiesi į koordinuotas paieškas kartu su policijos pareigūnais, savanoriai kaskart klausė instruktažo. Žmonės žinojo, kad nežinomose vietose reikia būti atsargiems, o radus įtartinų daiktų, juos reikia fotografuoti, pranešti policijos pareigūnams ir šiukštu nevalia liesti. Paieškas gerokai apsunkino sniegas ir šaltis. Prasidėjus antrai sausio savaitei, žiema parodė charakterį – termometro stulpeliai krito žemiau –20 °C, todėl savanoriai dirbo pamainomis.
„Savanoriai svarstė, ar paieškas geriau vykdyti esant –23 °C temperatūrai, ar 0 °C. Visgi nutarė, kad geriau šaltis, nei į kūną besismelkianti drėgmė ir šlapios kojos“, – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotoja V. Stankevičienė džiaugėsi šiltomis savanorių iniciatyvomis. Žmonės vieni kitus vaišino užkandžiais, karštais gėrimais. Jų parūpino ir policijos pareigūnai, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojai. Mergaitės paieškos suvienijo visai nepažįstamus, skirtingų profesijų ir amžiaus žmones. Teritoriją šukavo Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, policijos mokyklos kursantai, dešimtys policijos ekipažų, Lietuvos šaulių sąjungos savanoriai, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai, VšĮ „K9 paieška“ ir net vaikai.
„Važiuoji 1.30 val. nakties ir matai šeimą su vaikais, šunimis. Žinoma, tokiu atveju rekomenduojama vaikų nevesti, nes tai nesaugu“, – kalbėjo V. Stankevičienė.
Paieškos pritraukė žmonių ir iš kitų miestų. Savo automobiliais entuziastai vyko iš Vievio, Elektrėnų, Vilniaus, Marijampolės. Ne vienas entuziastas paieškas siūlė pradėti ir kituose Lietuvos miestuose, tačiau tam, anot pašnekovės, nebuvo pagrindo. Policijos pareigūnai tyliai dirbo savo darbą, visuomenei teikdami tik tam informaciją. „Kai yra toks didelis visuomenės susidomėjimas, informaciją galima panaudoti kaip tik nori. Čia kaip spaudoje – parašysi antraštę ir tekstas nuskambės kitaip“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dirbti fiziškai su žmonėmis esą buvo kur kas paprasčiau, nei valdyti informaciją, plūstančią į „Facebook“ grupę. Į viešąją erdvę buvo keliama daug nepatikrintų, klaidinančių faktų, nuotraukų. Grupės administratoriams daugybę komentarų teko trinti, o apie kai kuriuos pranešė policijai.
„Buvo nelengva. Informaciją reikėjo valdyti keliais pjūviais – du pokalbių kambariai, „Zello“ kanalas, „Facebook“ grupė“, – V. Stankevičienė pasakojo, kad naktimis žmonės buvo mažiau aktyvūs, o sulig 8 val. kilo ant kojų.
E. Ovčarenko/BNS nuotr.
Pavyzdys ateities kartoms
Iš pareigūnų sužinojusi apie dingusią mergaitę, iš tų pačių lūpų Vytautė išgirdo žinią, nuo kurios visi atsikvėpė lengviau.
„Į mūsų štabą įėjo tuo metu atsakingas policijos atstovas. Jis linktelėjo galvą ir ištarė: radom. Buvo neapsakomas džiaugsmas. Persimetėme keliais žodžiais, kad mergaitė sveika, gyva. Tiek mums ir pakako. Tiek turėjo pakakti ir visuomenei. Nereikia gilintis, klausinėti. Šeimą reikia saugoti nuo bet kokio poveikio“, – V. Stankevičienė vylėsi, kad buvę vieningi kaip kumštis žmonės dabar bus tokie pat supratingi.
Būtų smagu, jei ramybės ir taikos periodu vienas kitam taip pat rodytume solidarumą ir draugystę.
Radus devynmetę, „Facebook“ grupėje buvo ištrinti beveik visi įrašai, komentarai ir nuotraukos. Visgi pati grupė liko, kad prireikus būtų pasitelkta kilniems tikslams – naujoms paieškoms, prevencijai, bendruomenei stiprinti ir greitam savanorių įtraukimui į skubius įvykius, jei ateityje tokių būtų. Tiesa, pasikeitė grupės pavadinimas. Vienam savanoriui pasiūlius, o likusiems pritarus, grupė pervadinta į „Vieningi kartu!“. Šie žodžiai esą geriausiai atspindi pastarųjų savaičių įvykius ir bendrystės jėgą. Apie tai savo paskyroje prieš savaitę rašė ir pati Vytautė.
„Pastarųjų dienų įvykiai dar kartą parodė, kokio dydžio ir stiprumo gali būti susivieniję žmonės. Valandų valandas dalyvauti paieškose, kai oro temperatūra –23 °C, nenuilstant sekti ir dalytis informacija, važinėti, ieškoti, o kur dar bendrauti tarpusavyje... Visi, dalyvavę ir prisidėję prie dingusios mergaitės paieškos, jau įėjo į istoriją. Nerealus bendruomenės sutelktumas ir įsitraukimas parodė, kokia galinga jėga yra žmonių vienybė. Mūsų visų vienybė. Kiekvieną kartą per paieškos susitikimus stebėjau susirinkusius žmones, savanorius, šaulius, pareigūnus ir buvo aišku – jie padarys viską, kad ši paieška pasibaigtų kuo greičiau“, – V. Stankevičienė neabejojo, kad prireikus dauguma mergaitės ieškojusių savanorių padarytų tą patį. – Ši istorija, be abejo, įeis į policijos kursantų mokymus. Ši istorija – bendruomenės jėgos pavyzdys. Žinoma, gaila, kad mes susitelkiame tik nelaimės akivaizdoje. Būtų smagu, jei ramybės ir taikos periodu vienas kitam taip pat rodytume solidarumą ir draugystę.“
Naujausi komentarai